Sekite 15min Google
„Žvelgiant į statistiką – koks yra darbo trūkumas ir kokios yra laisvos darbo vietos – pavyzdžiui, Vilniaus regione yra tik devynios laisvos vietos vienam bedarbiui, o kituose regionuose yra visiškai kitaip. Taigi, mums reikia investicijų politikos, kuri padėtų sukurti daugiau darbo vietų mažesniuose regionuose“, – praėjusią savaitę Šeduvoje vykusioje diskusijoje „Regioninė darbo rinka: iššūkiai, galimos politikos priemonės, regionų vaidmuo“ teigė Pasaulio banko vyriausiasis ekonomistas socialinės apsaugos ir darbo klausimams Rene Leon Solano.
Jis taip pat pridūrė, kad netolygiai pasiskirsčiusios ir ateities rizikos – automatizacija Lietuvoje gali paliesti apie 8–10 proc. darbo vietų. Tai mažiau nei EBPO vidurkis, tačiau būtent Vidurio ir Vakarų Lietuvoje daugiau darbo vietų gali išnykti arba būti automatizuota.
Prie to, sakė jis, prisideda silpni suaugusiųjų baziniai gebėjimai – pagal raštingumo, skaičiavimo ir adaptyvaus problemų sprendimo rodiklius Lietuva yra tarp žemiausiai vertinamų EBPO šalių.
Kodėl kvalifikacijos ir darbo vietos prasilenkia
Lietuvos Respublikos Prezidento patarėjo Tomo Stončiaus teigimu, dalis savivaldybių ir regionų dėl geografinės padėties ar kitų priežasčių neturi privalumų, kurie natūraliai trauktų investicijas, o kartu neatsiranda ir aukštą pridėtinę vertę kuriančių darbo vietų. Todėl, jo vertinimu, reikia judėti nuo atskirų savivaldybių prie regiono masto mąstymo.
„Vienai savivaldybei, ypač mažesnei, tikrai yra sunku tiek su verslo, tiek su specialistų pritraukimu. Bet jeigu pradėsime sukti klausimą link bendradarbiavimo <...>, tai bendradarbiavimas, žiūrėjimas į patį ekonominį vystymą ne per savivaldybių, o per regiono mastelį gali duoti rezultatą“, – nurodė T. Stončius.
Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Brazienė savo ruožtu atkreipė dėmesį, kad aukštas išsilavinimo rodiklis dar negarantuoja rezultato: dalis jaunų žmonių, įgijusių net aukštąjį išsilavinimą, nedirba ir nesimoko, tampa socialinės paramos gavėjais. Užimtumo tarnybos klientų skaičiai kartu su laisvomis darbo vietomis regionuose, jos teigimu, rodo, kad atitiktis tiesiog neįvyksta.
„Čia tas klasikinis kelias: ko noriu, ką galiu ir ko reikia. Ne visada yra atsakoma į tą klausimą – ko reikia. O ko gi reikia? Ko reikia visuomenei, ko reikia rinkai, ko reikia regionui?“ – svarstė R. Brazienė.
Anot VU docentės, šiandien trūksta pamatinio žinojimo, koks yra kompetencijų portfelis atskiruose regionuose ir ko juose iš tikrųjų stinga.
Situacijos negerina ir nusistovėjusios nuostatos. Vieną jų – nepasitikėjimą profesiniu mokymu, kaip įvardijo Visagino inžinerijos ir technologijos mokymo centro direktorius dr. Vytautas Petkūnas.
„Lietuvoje iki šiol trūksta to pasitikėjimo profesiniu mokymu – tiek iš verslo pusės, tiek ir iš tiesiog mūsų klientų, žmonių, mokinių. Ir ta stigma, kurią mes nešiojamės nemažai metų, iš tikrųjų neatitinka tikrovės“, – teigė V. Petkūnas.
Kaip jis pastebėjo, universitetai ir kolegijos surenka didžiąją dalį norinčiųjų, todėl profesiniam mokymui neretai lieka tie, kuriems sunkiau dirbti kvalifikuotą darbą inžinerinėje ar apdirbamojoje pramonėje – ten, kur sukuriama didelė dalis šalies BVP.
Regionai geriau mato vietos darbo rinkos situaciją
Kaip kvalifikacijų klausimas virsta valdysenos klausimu, pavyzdžiu parodė Alytaus miesto savivaldybės meras Nerijus Cesiulis. Anot jo, penkias savivaldybes vienijantis Alytaus regionas neseniai gavo ministerijos raštą, kad dėl mažėjančio gyventojų skaičiaus priėmimas į profesines mokyklas bus mažinamas.
„Aš suprantu, kad ta moteris ar vyras, kuris dirba ministerijoje, kuris renka ataskaitas, mato dvejų metų senumo duomenis, mato mažėjantį žmonių skaičių ir sako: „Mes jums sumažinsime“. Ką tai reiškia? Mes negalėsime pasiūlyti darbo rinkai žmonių, kurie turės kvalifikaciją“, – pasakojo N. Cesiulis.
Regionas atsakė kitais duomenimis – kiek žmonių grįžta ir kiek pasirašyta investicijų sutarčių, pagal kurias netrukus prireiks specialistų. Pasak N. Cesiulio, ankstesnis sprendimas buvo atšauktas, o rezultatas matomas jau šį rugsėjį: profesinio rengimo centre – 20 proc. daugiau mokinių, Kauno kolegijos Alytaus fakultete – 35 proc. daugiau studentų.
Savo ruožtu T. Stončius teigė, kad regionas, kuriame prie vieno stalo sėdi verslas, ugdymo įstaigų vadovai ir merai, geriausiai mato savo viziją ir išsigrynintą specializaciją, todėl turėtų turėti ir įrankius jai įgyvendinti.
„Ne Vilniuje turėtų tokie sprendimai būti priiminėjami, nes tikriausiai tas pats regionas, vertindamas savo darbo rinką, matydamas statistiką, matydamas užimtumo duomenis, galėtų ir turėtų ne patarti, ne nusiųsti rekomendaciją ministerijai, o pats tiesiogiai turėti galimybes daryti tam įtaką“, – komentavo T. Stončius.
Vis dėlto, jo vertinimu, tai nereiškia, kad valstybė pasitraukia: centriniai strateginiai projektai, tokie kaip „Rail Baltica“, ir strateginės politikos kryptys išlieka jos atsakomybė, o kvalifikacijų, perkvalifikavimo ir pameistrystės srityje esama sprendimų, kurie priklauso vietos lygmeniui.
„Valstybė turi nustatyti standartus, brėžti strategiją, akredituoti programas, bet kiek konkrečiai kokiame regione reikia mokymosi vietų, valstybė neturėtų nustatinėti. <...> Valstybė daro savo darbą, savivaldybės, regionai – savo, bet tam darbui daryti reikia turėti įrankių, teisių ir galimybių“, – sakė T. Stončius.
Neišnaudotas potencialas: tie, kurie jau čia, ir tie, kurie galėtų grįžti
Atskira diskusijos gija – žmonės, kurie darbo rinkoje jau yra arba galėtų būti, tačiau lieka nuošalyje. R. L. Solano priminė, kad be bazinių gebėjimų žmogui sunku ne tik rasti darbą, bet ir kilti karjeros laiptais, todėl juos ugdyti reikia ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems.
Tuo metu R. Brazienė pabrėžė, kad visuomenei senėjant neišnaudoto potencialo panaudojimas tampa vis svarbesnis, o vyresni žmonės iš darbo rinkos pasitraukia per anksti – renkasi išankstinę pensiją ar kitas alternatyvas.
„Svarbu įtraukti tuos žmones, galbūt suteikiant jiems antrą šansą, persikvalifikavimo galimybes palankesnes ar tiesiog partnerystes su verslu“, – sakė R. Brazienė.
Anot jos, verta pasižiūrėti į kitų šalių praktiką, kur žmogus nebūtinai dirba standartinę aštuonių valandų dieną ar visą darbo savaitę. Tokie sprendimai ypač sustiprintų regionus, kuriuose senėjimas ryškesnis nei didmiesčiuose.
Apie atvirumą kalbėjo ir V. Petkūnas: jo vertinimu, profesinio mokymo įstaigos turi būti prieinamos kuo platesniam žmonių ratui – tiek amžiaus, tiek turimo išsilavinimo prasme. Jo vadovaujamame centre daugiau nei dešimtadalis besimokančiųjų jau turi universitetinį inžinerinį išsilavinimą ir ateina išmokti, kaip įranga veikia praktiškai.
Be to, pabrėžė jis, svarbu bendradarbiauti ir su įmonėmis, kurioms profesinės įstaigos gali paruošti reikiamus specialistus. Kaip pavyzdį jis pateikė bendradarbiavimą su Pabradėje veikiančia kvėpavimo takų priežiūros medicinos priemonių gamintoja „Intersurgical“.
„Mes pradėjome draugystę su šia įmone, ir per ketverius sėkmingo darbo metus parengėme jau virš 200 žmonių – būtent technikų, automatizuotos gamybos specialistų, mechatronikų tik šiai įmonei. Po ketverių metų įmonė apsisprendė ir Visagine pastatė naują gamyklą. Šiandien tai yra 1,5 tūkst. būsimų darbo vietų. Įsivaizduokite, ką regionui ir miestui, kuriame gyvena 25 tūkst. gyventojų, reiškia toks dramatiškas pokytis į gerą pusę“, – sakė V. Petkūnas.
Panašiai atsiliepė ir R. L. Solano, kuris pabrėžė, jog itin svarbu bendradarbiauti su privačiu sektoriumi.
„<...> Būtų galima pasitikrinti, kokių pajėgumų reikia, kokių įgūdžių reikia. Ypač jei dirbame su mažomis ir vidutinėmis įmonėmis – pasižiūrėti, ar yra prieinamas biudžetas, kuris padėtų žmonėms tas kvalifikacijas pagerinti ir padidinti“, – sakė jis.
Dar vienas darbo jėgos šaltinis, apie kurį kalbėjo N. Cesiulis, – išvykusieji. Pasak jo, dešimčiai Alytuje gamyklas statančių įmonių prireiks daugiau nei 2 tūkst. darbuotojų, todėl savivaldybė nuvyko kalbinti tautiečių tiesiai į diasporos renginį Jungtinėje Karalystėje.
„Žmonės, kurie išvykę, sakė: „20 metų esu užsienyje, bet manęs niekas nepakalbino grįžti namo“. Mes tikrai su jais padirbėjome, ir, pavyzdžiui, dabar mes turime santykį: vienas išvyksta, trys grįžta“, – teigė N. Cesiulis.
Mero įsitikinimu, žmogus negrįžta ten, kur blogiau arba kur mažesnis atlyginimas. Pasak jo, grįžtama ten, kur yra šeima, tėvai ir žmogaus šaknys. Todėl, sakė Alytaus miesto vadovas, pasiūlius saugią aplinką ir darbą, žmonės grįžta ir kuria šeimas – tai matyti ir mokyklose, kur pirmose klasėse atsiranda vaikų, nelankiusių čia darželių.
Kartu N. Cesiulis perspėjo, kad grįžimas savaime neįvyksta – reikia parengti dirvą: sugrįžimo ir integracijos programas, lietuvių kalbos mokymą, profesinį rengimą, studijas užsienio kalbomis tiems, kurie lietuviškai jau nebekalba.
Vieno atsakymo, kiek sprendimų turėtų likti centre, o kiek keliauti į regionus, dalyviai nesuformulavo. Vis dėlto sutarta dėl krypties: standartai ir strategija – valstybei, o konkretūs sprendimai dėl mokymo vietų ir perkvalifikavimo – tiems, kurie mato vietos darbo rinką iš arti. Savo ruožtu paklaustas, ko palinkėtų Lietuvai, R. L. Solano akcentavo ne naujas priemones, o jų suderinamumą.
„Palinkėčiau, kad nacionalinė ir regioninė politika būtų suderintos, kad suinteresuotosios šalys turėtų pajėgumų, kad būtų reikiamos sistemos ir regioniniu lygiu būtų galima įgyvendinti programas. Ir, žinoma, palinkėčiau, kad būtų mažiau netolygumų, o žmonės galėtų grįžti ir gauti tinkamus darbus čia“, – sakė jis.
„Regioninės politikos forumas 2026“ vyko rugsėjo 3 dieną, jį organizavo Vidaus reikalų ministerija kartu su VšĮ „Centrinė projektų valdymo agentūra“ (CPVA).
