Dalyvaudamas savaitgalį Molėtų rajone, Alantoje, surengtoje „Santaros–Šviesos“ konferencijoje R.Raudas davė interviu 15min.lt.
– Ne kartą esate išsakęs skeptišką nuomonę apie ES – kad jos idėja puiki, bet politinė ateitis miglota. Ką apie Bendriją galvojate dabar, kai bent jau finansinis jos pamatas gerokai sueižėjęs, o ir politiniame lygmenyje sutarimo kartais būna mažoka?
– Man atrodo, kad ES idėja nėra laidotina. Būčiau už daug glaudesnę ir stipresnę sąjungą, bet tikrovėje matau, kad yra daug kalbų, komisijų, biurokratijos ir daug mažiau, nei reikėtų, tikro bendradarbiavimo.
ES neturėtų būti skirta viską standartizuoti, pasakyti, kokios spalvos gali būti dešros ar agurkai, o tam, kad stiprintų bendras Europos kultūrines vertybes, jas saugotų. Sakydamas bendros vertybės, turiu omeny ne krikščionišką praeitį, o Vakarų politinės kultūros šviesiausius momentus, pavyzdžiui, iš Prancūzijos revoliucijos.
Kai lankiausi kaip svečias Europos Parlamente, mačiau, kad žmonės tiesiog užsiima pseudoveikla. Tai, aišku, nemalonu. Ir nežinia, kuri pusė galiausiai laimės.
– Panašu, kad demokratija nebesiderina su ekonominiais tikslais. Kai Vakarus apėmė finansų ir ekonomikos krizė, vargiai demokratiškos Kinijos ūkis toliau augo. Daugiau ar mažiau autoritarinės Persų įlankos šalys taip pat klesti.
– Jei iškelsime ekonomines vertybes aukščiau visko, liksime be demokratijos. Kalbant apie ekonominį efektyvumą, žinoma, daug efektyviau, jei vienas žmogus kažką nutaria, o ne penkiolika apsvarsto ir dar viešus debatus po to surengia. Per viešus debatus niekada neįmanoma pasiekti vieningo sprendimo. Lengviau minkštoms diktatūros formoms, pavyzdžiui, Singapūrui, kurios dėl savo ekonominio efektyvumo gali pasiekti daug ir greitai.
Kai lankiausi kaip svečias Europos Parlamente, mačiau, kad žmonės tiesiog užsiima pseudoveikla.
Bet mes juk negyvename tam, kad ekonomika klestėtų. Gyvename, kad būtume laisvi ir kūrybingi žmonės.
– Prieš keletą mėnesių atlikus apklausą, kam teikia pirmenybę – ekonominei gerovei ar nepriklausomybei, dauguma Lietuvos gyventojų pasirinko pirmąją. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Iš visos širdies apgailestauju, daugiau nieko ir negaliu pasakyti.
– Esate sakęs, kad lietuviai dažnai elgiasi taip, tarsi dabartinė jų valstybė tebebūtų didžiulė, tiesioginis LDK tęsinys, nors iš tiesų esame maži tiek teritorija, tiek gyventojų skaičiumi.
– Yra tokia tendencija – kartais galbūt stipresnė, kartais – mažiau matoma. Kažkuriais istoriniais momentais iš tos tendencijos buvo daug naudos, pavyzdžiui, Sąjūdžio laikais. Bet realistiškesnio savęs įvertinimo kartais irgi norėtųsi.
– Ar dabartiniai nesutarimai su Lenkija nėra padiktuoti tokio perdėto savęs vertinimo?
– Gilintis į šį konfliktą nenoriu. Man atrodo, tai yra pseudoproblema, sugalvota, kad nebūtų sprendžiamos tikros problemos.
– O ką galvojate apie Visagino atominės elektrinės statybą? Estija iki šiol nėra davusi tvirto galutinio žodžio, kad tikrai dalyvaus projekte.
– Jei būtų alternatyva, būčiau už neatominę energiją dėl ekologinių ir kitų pavojų. Bet esu girdėjęs labai įtikinančių argumentų ir už, ir prieš.
Dėl dalyvavimo projekte reikia paklausti estų ministrų. Bet tame žiniasklaidos sraute, kuris per mano sąmonę praeina, apie projektą visiškai nieko nėra.
– Estiją ir Lietuvą skiria vos kelios valandos kelio automobiliu, turime bendrą praeitį ir daugelio valstybių žmonių sąmonėje esame vienas darinys – Baltijos šalys. Ar ne per mažai mūsų šalys bendrauja tiek politiniu, tiek paprastų gyventojų lygiu?
– Išties per mažai. Visi nori bendrauti su stipresniais centrais, užuot bendromis pastangomis sukūrę stipresnį centrą čia pat.
Kai Baltijos šalys žiūri viena į kitą kaip į konkurentes, elgiasi labai neteisingai. Jei kiekvienas iš mūsų norėsime būti regioniniu centru, tai niekam nepavyks.
Galima susitarti, kad Lietuvoje vystysime kažką, kas tarnaus ir Latvijai, ir Estijai, o Estijoje – ką nors kita. Geras pavyzdys – Šiaurės Europos šalių pinigais prie Talino universiteto įsteigta filmų ir medijų mokykla, kur dėstoma angliškai. Jos idėja buvo mokyti visų trijų šalių žmones. Iš Latvijos atvažiuoja labai daug, o iš Lietuvos nėra beveik nieko. Nes lietuviai negali susitaikyti su mintimi, kad reikės važiuoti mokytis į Estiją.
– Lietuviams atrodo, kad Estija, kai kuriais požiūriais toli užnugaryje palikusi pietines kaimynes, į juos žiūri iš aukšto.
– Tai kad ne. Jei visą laiką bijosi, kad kiti žiūri iš aukšto, galiausiai ir atsirasi toje pozicijoje.
Reinas Raudas (gim. 1961) yra estų mokslininkas ir visuomenės veikėjas, filosofas, rašytojas, vertėjas, japonų kultūros ekspertas. 1988-aisiais jis kartu su bendraminčiais įkūrė Estijos humanitarinį institutą, kuris tapo pirmuoju privačiu universitetu Rytų Europoje. Dabar šis institutas yra Talino universiteto, kurio rektoriumi 2006–2011 m. buvo R.Raudas, dalis. Puikiai kalba lietuviškai, yra apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro kryžiumi.
