Sekite 15min Google
Šįkart sportininkas žvelgia į Lietuvą per atsparumo prizmę. Kodėl stipri valstybė prasideda nuo stiprios ir vieningos visuomenės, kodėl pasirengimas krizėms turi tapti natūralia kasdienybe bei kaip šaltas protas ir kritinis mąstymas padeda nepasiduoti baimėms ar manipuliacijoms.
– Kas, jūsų manymu, šiandien labiausiai stiprina ar galėtų stiprinti Lietuvą, jos žmones?
– Man atrodo, kad labiausiai stiprina žmonių vienybė ir pasitikėjimas vienas kitu. Kartais informacinis burbulas ir socialinės medijos gali sudaryti priešingą nuomonę, bet tikrai manau, kad esame vieninga tauta ir reikalui esant sugebame susivienyti ir būti vieninga dauguma. Per sportą dažnai matau, kaip lietuviai susivienija dėl bendro tikslo, ir tada supranti, kokia stipri gali būti bendruomenė. Žinoma, svarbios ir investicijos į gynybą, ekonomiką, infrastruktūrą, bet jeigu žmonės nepasitiki vieni kitais, visa kita tampa gerokai sunkiau. Stipri valstybė pirmiausia prasideda nuo stiprios visuomenės.
Jeigu žmogus įpranta užduoti klausimus ir ieškoti kelių informacijos šaltinių, juo manipuliuoti tampa gerokai sunkiau.
– Ar jaučiatės saugus Lietuvoje? Kodėl?
– Taip, jaučiuosi saugus. Tuo pačiu suprantu, kad gyvename laikais, kai negalime manyti, jog rimtos krizės ar karas mūsų niekada nepalies. Man atrodo, Lietuva daro daug teisingų žingsnių, tačiau tikrai yra kur pasitempti – tiek valstybės pasirengimo, oro gynybos srityse, tiek kiekvieno žmogaus pasirengimo lygmenyje. Saugumas nėra būsena, kurią pasieki ir pamiršti. Tai nuolatinis darbas.
– Ar visuotinė gynyba prasideda nuo kariuomenės, ar nuo kiekvieno iš mūsų? Kokius įgūdžius, žinias, jūsų nuomone, svarbu išsiugdyti kiekvienam žmogui?
– Vienareikšmiškai nuo kiekvieno iš mūsų. Valstybė, komanda ar bet koks kitas vienetas yra stipri tiek, kiek yra stipri silpniausia grandis. Kariuomenė labai svarbi, ypač atgrasymui, bet stipri valstybė negali remtis vien profesionalais. Kiekvienam naudinga mokėti suteikti pirmąją pagalbą, žinoti, kaip elgtis ekstremaliose situacijose, gebėti kritiškai vertinti informaciją, mokėti pasirūpinti bent jau savimi, savo šeima ar artimaisiais. Ir dar vienas svarbus dalykas – nepanikuoti. Kaip sporte, taip ir gyvenime – dažnai laimi ne tas, kuris greičiausias, o tas, kuris išlaiko šaltą galvą sudėtingiausiu momentu.
– Kaip paskatinti žmones ruoštis galimoms krizėms nepasiduodant baimei, gandams ar dezinformacijai? Ar galima „išmokti“ drąsos?
– Manau, žmonių nereikia gąsdinti – reikia aiškiai paaiškinti, kodėl pasiruošimas yra normalus dalykas, ir tą daryti, visuomeniškai užtikrinti mokymus, pratybas. Juk draudžiame automobilį ne todėl, kad darysime ar tikimės avarijos, o norime būti pasiruošę, jeigu tai nutiktų.
Drąsa, mano nuomone, nėra baimės nebuvimas. Ji gebėjimas veikti net tada, kai bijai. O tam padeda pasirengimas. Kai žinai, ką daryti, baimės lieka gerokai mažiau arba toji baimės būsena trunka ženkliai trumpiau. Visi esame skirtingi, skirtingai reaguojame į įvairiausias situacijas ir dažnu atveju negalime net nuspėti, kaip elgtumėmės ir kiek drąsos liktų atsitikus tam tikrai ekstremaliai situacijai, tačiau su tinkamu pasirengimu, tikiu, kad drąsos atsirastų kiekviename iš mūsų.
– Kaip ugdyti kritinį mąstymą šeimoje ir bendruomenėje?
– Pirmiausia – kalbėtis. Nepriimti visko už gryną pinigą, tikrinti informaciją, diskutuoti, pasitikėti daugiau savimi, o ne nepažįstamo žmogaus nuomone. Šiandien informacijos tiek daug, kad kartais sunkiausia ne ją rasti, o atsirinkti.
Man atrodo, jog labai svarbu mokėti pasakyti ir „nežinau“, užuot aklai patikėjus pirmu pamatytu įrašu ar komentaru socialiniuose tinkluose. Prie to turėtų prisidėti ir žiniasklaida. Šiai dienai turbūt didžiausią man asmeninį nepasitenkinimą kelia tai, jog kai kalbama apie valstybės saugumo, grėsmių, ekstremalių oro sąlygų ar kitomis visuomenei kritiškai svarbiomis temomis – užeini greitai pasitikrinti informaciją, o ten randi mokamą straipsnį ir nuorodą į prenumeratos įsigijimą. Taip neturėtų būti. Tokios temos bet kuriuo kanalu turi būti lengvai prieinamos visiems.
– Kokią galią turi bendruomenė, kai susiduriama su sunkumais?
– Didžiulę. Stipri bendruomenė ir visuomenė yra stipriausia jėga. Niekas nepuola grupės, kartu esame stipresni. Sporte irgi žmogus niekada nelaimi vienas. Už piloto stovi dešimtys žmonių, kurie padeda siekti rezultato. Man atrodo, valstybėje galioja tas pats principas. Kai žmonės padeda vieni kitiems, pasitiki vieni kitais ir nebijo įsitraukti, net sunkiausios situacijos tampa įveikiamos.
Kai žmonės padeda vieni kitiems, pasitiki vieni kitais ir nebijo įsitraukti, net sunkiausios situacijos tampa įveikiamos.
– Kokios iniciatyvos labiausiai stiprina žmonių pasitikėjimą savo valstybe ir vienas kitu?
– Tos, kuriose žmonės patys gali dalyvauti. Savanorystė, bendruomenių veikla, pilietinės iniciatyvos, pagalba vieni kitiems. Pasitikėjimas neatsiranda iš gražių žodžių. Jis atsiranda tada, kai matai realius darbus ir pats tampi jų dalimi. Tuomet jauti atsakomybę ir už save, ir už kitą, ir už bendrai sukurtą dalyką.
– Jei reiktų įvardinti vieną dalyką ar savybę, ką kiekvienas turėtume „susireguliuoti“ savo viduje tam, kad būtume atsparesni melui, manipuliacijoms, propagandai – kas tai būtų?
– Smalsumas. Noras suprasti, o ne tik greitai susidaryti nuomonę. Jeigu žmogus įpranta užduoti klausimus ir ieškoti kelių informacijos šaltinių, juo manipuliuoti tampa gerokai sunkiau.
– Jei Lietuva būtų lenktyninis automobilis, kokioje stadijoje esame: ar vis dar apšilinėjame, ar esame pasirengę spausti „iki dugno“ net ir sudėtingiausiose trasose?
– Jeigu kalbėtume lenktynių kalba, sakyčiau, kad automobilis tikrai greitas ir konkurencingas, bet dar vyksta jo reguliavimas. Turime labai daug stiprių dalykų – žmones, gebėjimą susitelkti, didingą istoriją, augančią valstybę, nuostabų, vis daugiau įsitraukiantį jaunimą, kuriems TAIP kaip buvo, jau nebetinka ir nėra „good enough“. Tačiau dar yra vietų, kurias reikia tobulinti, kad sudėtingiausiose trasose galėtume važiuoti maksimaliu tempu be bereikalingų klaidų.
