Lapkričio 5 dieną Švedijai ir Suomijai išdavus leidimus tiesti dujotiekį „Nord Stream“ per teritorinius vandenis, formaliai beliko sulaukti tik Suomijos ekologų išvadų, kurios, jeigu ir būtų neigiamos, neturėtų teisinio barjero galios.
Danija sutikimą yra išdavusi dar anksčiau – spalio mėnesį. Tačiau iš jos pasipriešinimo ir nesitikėta, nes Danijos energetikos kompanija „Dong Energy“ ir Rusijos dujų monopolininkė „Gazprom“ 20 metų sutartį dėl dujų tiekimo šiuo dujotiekiu yra pasirašiusios dar 2006 metais. Tiesa, oficialių leidimų dar nėra pateikusios Rusijos atsakinga institucija „Rosprirodnadzor“ ir Vokietijos žinybos, tačiau juos išduoti, oficialių šaltinių teigimu, ketinama vėliausiai gruodžio mėnesį.
Vokietijoje taip pat kyla kai kurių nesklandumų – pavyzdžiui, Vokietijos gynybos ministerija nerimauja, kad dėl darbų jūroje karinės pajėgos turės keisti pratybų teritoriją.
Netikėtumai grėsė iš Švedijos, kuri tarsi ir neturi tiesioginių interesų, o švedų mokslininkai projektą pakrikštijo „didžiausiu su gamta atliekamu eksperimentu“. Bet aplinkosaugininkams į savo pusę palenkti vyriausybės, kurią, pasak spaudos, spaudė įtakingos verslo struktūros, nepavyko. Galbūt Švediją paveikė Estijos pavyzdys, kai dėl šalies nusistatymo prieš dujotiekį jūroje projektuotojai magistralinę liniją prieš keletą metų patraukė į Suomijos pusę. Dėl to dalis estų viešoje erdvėje dabar žeria priekaištų savo valdžiai, kuri neišnaudojo progos sukurti darbo vietų.
Pragmatiškas požiūris
Manoma, kad ekonominės stagnacijos laiku atsivėrusi galimybė užsidirbti transporto bendrovėms, uostams, hidrografinių ir hidrotechninių darbų įmonėms, įvairią pagalbinę įrangą gaminantiems fabrikams Skandinavijos šalis tiesiog paskatino pulti į „Nord Stream“ glėbį. Bet kompanijos „Nord Stream AG“ akcininkams rusams, vokiečiams ir olandams (kompanijoms „Gazprom“, „Wintershall“, „E.ON Ruhrgaz“ ir „Nederlandse Gasunie“) mokslininkų nuomonė ir privalomi Skandinavijos šalių leidimai, regis, niekad neatrodė kliūtis. Numatoma investicija, skirtingų šaltinių duomenimis, nuo 7 iki 12 mlrd. eurų, yra gana galingas finansinis pabūklas besipriešinančiųjų aplinkosaugininkų barikadoms sutriuškinti.
Anksčiau dujotiekis vadintas „Schroederio–Putino“ projektu, o jo poreikis buvo aiškinamas Vokietijos ir Rusijos ekonominiu bendradarbiavimu. Esą vokiečių akcininkai dalyvauja gamtinių dujų telkinio plėtroje Rusijoje, o „Gazprom“ yra „Wingas GmbH“ tranzito tinklo Vokietijoje akcininkas. Tačiau pastaraisiais metais tokios etiketės kratėsi ir Vokietija, ir Rusija. Abiejų šalių politikai skelbia, kad tai – visos Europos Sąjungos gyvybiškai svarbus energetinis projektas.
Vokietijoje taip pat kyla kai kurių nesklandumų – pavyzdžiui, Vokietijos gynybos ministerija nerimauja, kad dėl darbų jūroje karinės pajėgos turės keisti pratybų teritoriją.
Pasirinko uostus
Spalio 21 dieną „Nord Stream“ išplatintame pranešime spaudai buvo teigiama, kad jau apie 30 proc. reikalingų vamzdžių yra atgabenti į skirstymo punktus, išdėstytus aplink Baltijos jūrą. Pasak cituojamo projekto logistikos vadovo Klauso Šmidto, yra suplanuota, kad 800 kilometrų ilgio dujotiekio ruožui, arba dviem trečdaliams viso 1 223 kilometrų maršruto, vamzdžiai bus atgabenti dar iki statybos pradžios 2010 metų pavasarį. Iš viso dujotiekiui bus panaudota 200 tūkst. vamzdžių. Be apdangalų jų svoris sudarys 2,3 mln. tonų, o tai esą prilygsta 230 Eifelio bokštų. Dalis vamzdžių geležinkeliu jau atvežti į Greifsvaldą, Mukrano jūrų perkėlą, Vokietijoje bei Kotką Suomijoje. Ten specialiai „Nord Stream“ reikmėms bus statomos vamzdžiams dengti reikalingų betono konstrukcijų gamyklos, esą didžiausios pasaulyje.
Logistikos koncepcijai rengti konsorciumas „Nord Stream“ buvo pasamdęs prancūzų kompaniją „EUPEC Pipe Coatings S.A.“ Remiantis jos išvadomis, logistikos paslaugoms prireiks 650 mln. eurų, iš kurių 100 mln. eurų sudarys investicijos į infrastruktūros kūrimą uostuose aplink Baltijos jūrą. Numatomi pradėti 2010 metais darbai Baltijos pakrantėje sukurs apie 400 naujų darbo vietų, – skelbiama pranešime spaudai.
„Nord Stream“ logistikos studijoje nurodoma, kad buvo nagrinėti 68 pakrantės uostai, tarp jų ir Lietuvos. Dėl tinkamiausių techninių sąlygų aktyviai naudoti parinkti Mukrano (Zasnico), Karlskronos, Slitės, Hankos ir Kotkos uostai. Dėl kitų, kurie gali būti naudojami akmenims kaupti, šie bus klojami po vamzdžiais, informacijos „Nord Stream“ nepateikia. Galbūt dėlto, kad tai yra samdomų statybos rangovų komercinė sritis.
Pigesnės dujos – ne mums
Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Eugenijus Gentvilas sakė neturįs informacijos, kad uosto administracijos atstovai būtų kviesti ir dalyvavę Baltijos uostų organizacijos ar kitų struktūrų diskusijose apie „Nord Stream“. „Niekas jokių užklausimų nėra pateikę. Tačiau man teko girdėti, kad vyko šneka su uosto naudotojais, konkrečiai – Klaipėdos jūrų krovinių kompanija. Būtų džiugu, jeigu kas nors iš to projekto galėtų užsidirbti“, – sakė E.Gentvilas.
Iš beveik 5 metų darbo Europos Parlamente praktikos jis teigia patyręs, kad Skandinavijos valstybės dujotiekio atžvilgiu visada elgėsi pragmatiškai. „Tarptautinėje erdvėje tik lenkai triukšmavo, o suomiai ir švedai buvo atsargesni. Neatmetu galimybės, kad būtent todėl Rusija ir pasirinko partnerėmis įtakingesnes valstybes. Gali būti, kad jų verslas iš to turės naudos“, – samprotavo politikas.
Jo nuomone, Baltijos valstybių nepritarimą „Nord Stream“ projektui iš dalies lemia tai, kad mums rusai nesiūlo pigesnių dujų ir į rytinę pakrantę dujotiekio atšakos niekas neties. „Lietuvos ekonomikai naudos nematyti. Bet jeigu kuri krovos kompanija bus įtraukta į projekto darbus, tai tikrai nelaikyčiau valstybės pozicijų išdavimu“, – pažymėjo E.Gentvilas.
