Gyvendami pavasario šviesos laime ir vasaros laukimu, mes tampame kitokie – gal užimtesni, darbingesni, bet užmaršūs. Gal ir gerai taip, gal gamta pati sugalvojo tokį scenarijų, kuris tiktų visiems. Tik nežinia, ar gamta galvojo apie mus, nes mūsų jos sudėtingame pasaulyje lyg ir nėra. O jeigu ir yra, tai mes minimi ten, kur kažkas vyksta ne taip.
Tačiau apie viską iš eilės. Pavasariui atsisveikinant mes galime dar sykį nustebti – gegužės pabaiga, o mes aplinkui regime tokius dalykus... Dar kartą tenka pripažinti, kad Lietuva yra tikrai didelė šalis.
Ką tik teko lankytis Šilutėje ir Rusnėje, gėrėtis vešliomis deltos pievomis, žaliais, sakytum, vasariškai sulapojusiais, miškais. Po poros dienų keliavau į Meironis netoli Ignalinos, ant Pilalės piliakalnio, kur dar žydėjo pavasarinės raktažolės, o pievos žolė, pakilusi vos per sprindį, negalėjo paslėpti kiškio.
Labai keistai susidėliojo šių metų paukščių pasaulis. Ne visus jų gyvenimo įvykius spėjame pamatyti, bet artimiausi kaimynai varnėnai, sakyčiau, pasimetė savo laiko skaičiavimuose.
Vilniuje, Botanikos sode, tą dieną teko konstatuoti, kad Biologinės įvairovės šventei kasmet pražystančios alyvos, deja, dar neatsivėrusios, kaip ir rododendrai, kaip kiti pavasario augalai. Dar nespėjau tuo pačiu metu Dzūkijon, Lietuvos šiaurėn...
Labai keistai susidėliojo šių metų paukščių pasaulis. Ne visus jų gyvenimo įvykius spėjame pamatyti, bet artimiausi kaimynai varnėnai, sakyčiau, pasimetė savo laiko skaičiavimuose.
Pernai jų jaunikliai labai sutartinai lizdus paliko gegužės 25–27 d., su tėvais pasklido po pievas. Šiemet net ankstyviausių vadų jaunikliukai išskris vėliau.
Na, o kiti, dar tik dedantys, perintys ar besidžiaugiantys šįryt išskilusiais savo vaikais, tą darys kada nors – gal suspės iki Joninių... Panašiai susidėliojo ir kitų paukščių veisimosi ritmas. O štai kai kam nepavyko. Tiesa, ne visiems.
Iš Suvalkijos laišką parašęs Vaidas papasakojo apie savo namų gandrų reikalus. Pasirodo, gandrai sugrįžo, bet į namus nebuvo įleisti. Jų lizdą jau buvo užėmusi didžiosios anties patelė, kuri vis dar peri ir gandrų net neprisileidžia artyn.
Žinia, ančiukai tuoj išskils, iššoks iš lizdo, mama juos nusives į Pilvės upelio tvenkinį. Tačiau gandrams perėti bus jau vėlu. Taigi, gamtoje būna ir taip.
O mes, žmonės... Savaitgalį, kai keliuose atsidūrė beveik visos turimos mašinos, išgirdome kaltinimus... žvėrims – kodėl jų tiek daug ir kodėl jie išbėga į kelius.
Taip, pavasaris visiems, net ir žvėrims. Tik jie gyvena savo gamtoje, giriose, per kurias mes nutiesėme kelius, įsibrovėme į jų valdas. Kuo kalti žvėrys? O mes negalime taip skrajoti keliais, nekreipti dėmesio į perspėjamuosius ženklus.
Turime suprasti: per kiekvieną susidūrimą ne tik sugadinamas automobilis, bet ir žūsta gyvūnas. O kas, jei tai stirna, kuri ką tik atsivedė stirniuką? Kas kompensuos šią žalą gamtai? Juk gyvūnų girioje niekas nuo tokių pasekmių neapdraudžia.
