Iš septyniolikos Vyriausybių, dirbusių nuo 1990 metų, visus ketverius metus iki šiol išdirbo tik du paskutiniai ministrų kabinetai (neskaičiuojant dabartinio).
Viena Vyriausybė – vadovauta Alberto Šimėno – dramatišku Lietuvai laikotarpiu išdirbo tik kelias dienas: nuo 1991 metų sausio 10 iki 13 dienos.
2016 metų gruodžio 13 dieną darbą pradėjusios dabartinės Vyriausybės veidas gerokai pakito: pasikeitė aštuonių ministerijų vadovai, kai kuriuos profesionalus pakeitė politikai.
Pernai per prezidento rinkimus, kuriuose dalyvavo, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) į Vyriausybės vadovus deleguotas S.Skvernelis pareiškė, kad nepatekęs į antrąjį turą trauksis iš premjero pareigų.
„Jeigu šiandien mes prapilsime, ar aš prapilsiu, nepateksime į antrąjį turą, aš tikrai liepos 12 dieną pateiksiu atsistatydinimo pareiškimą. Tai paskutinė Vyriausybės darbo diena, jeigu gerai terminus atsimenu“, – 2019 metų gegužės 12-ąją, prezidento rinkimų vakarą, tikino jis.
Jeigu šiandien mes prapilsime, ar aš prapilsiu, nepateksime į antrąjį turą, aš tikrai liepos 12 dieną pateiksiu atsistatydinimo pareiškimą.
Tačiau S.Skvernelis vis tik apsigalvojo ir liko premjeru.
Kas drumsčia vandenį?
Mykolo Romerio universiteto (MRU) dėstytoja Rima Urbonaitė sakė, kad anksčiau Vyriausybės būdavo nestabilios, nes buvome neseniai susikūrusi valstybė.
Tad iš karto tikėtis, kad viskas bus nuoseklu, „lygu“, be jokių krizių ir dramų, turbūt būtų buvę naivu.
„Ir šiaip nėra kažkas neįprasta, kad griūtų Vyriausybės. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose valstybėse. Kitaip tariant, tas Vyriausybių neišbuvimas visą kadenciją savaime nėra kažkoks išskirtinis Lietuvos įvykis. Tikrai mes matome šalių, kur nesugebama vyriausybių apskritai suformuoti, metais kartais ten užtrunka“, – komentavo politologė.
Pasak R.Urbonaitės, dabar situacija šiek tiek stabilizuojasi.
Turime nusistovinčią tam tikrą sistemą ir matome, kad, nors koalicijų partneriai ir ministrai keičiasi (dabartiniame ministrų kabinete jų pasikeitė daugiau kaip pusė), Vyriausybės išsilaiko.
„Vyriausybės kaip ir nežlunga ir šioks toks stabilumas jau yra. Bet, kita vertus, visus povandeninius judėjimus, kurie drumsčia tą vandenį, mes galime matyti per tai, kiek keičiasi kabineto narių, per tai, kaip keičiasi koalicijos partnerių sudėtis.
Na, o šitoje kadencijoje dar ir per tai, kaip keitėsi ir tos koalicijos: tai partijų, tai – frakcijų, tai frakcijų, tai – partijų. Čia kaip ramunėlę pasiėmę bandėme lapelius pešioti ir atspėti, o kokia sudėtimi baigsime: frakcijų ar partijų“, – komentavo MRU dėstytoja.
Čia kaip ramunėlę pasiėmę bandėme lapelius pešioti ir atspėti, o kokia sudėtimi baigsime: frakcijų ar partijų.
R.Urbonaitė pastebėjo, kad S.Skvernelio Vyriausybė laviruoja mažumoje – valdančioji koalicija formaliai neturi daugumos.
Todėl ministrų kabineto išsilaikymas formaliai žiūrint atrodo gražus, bet pažvelgus giliau, kaip pastebėjo politologė, matyti, kad nestabilumo, netvarumo yra nemažai.
Komentuodama 2019 metais nuskambėjusį S.Skvernelio pareiškimą dėl ketinimų atsistatydinti nelaimėjus prezidento rinkimų, R.Urbonaitė patikslino, kad tai į viešąją erdvę pirmiausia „išmetė“ Ramūnas Karbauskis.
Taip jis premjerą esą įvarė į kampą ir pastarasis rinkimų kampanijos įkarštyje negalėjo sakyti, kad, ne, R.Karbauskis suklydo.
„Aišku, esmės tai nekeičia, nes jokie bendradarbiavimai nebuvo nutraukti ir abu pasakė tai, ką pasakė. Aš manau, natūraliai čia buvo galima iš karto suprasti, kad nebus čia tokių performansų rimtų ir kad niekas niekur nesitrauks.
Čia buvo eiliniai R.Karbauskio rinkiminiai triukai arba tiesiog, sakyčiau, labai nepagrįstos kalbos, kurių jam nestinga, kaip mes žinome. Galime prisiminti visus tuos laimėtus rinkimus, – kalbėjo MRU dėstytoja. – Vis dėlto, jeigu jau taip žiūrėtumėme, kas leido išsilaikyti vandens paviršiuje šitai Vyriausybei, tai, aišku, pirmiausia yra tai, kad pagrindinė frakcija – „valstiečių“ – net ir nukraujavusi išliko labai didelė.
Antras dalykas, kas padėjo, – akivaizdu buvo, jog griuvus šitai Vyriausybei opozicija nesugebės suformuoti alternatyvos."
Nebėra naujovė
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Tomas Janeliūnas nemano, kad tai, jog S.Skvernelio Vyriausybė išdirbs visą kadenciją, yra pasiekimas.
Anot jo, tai būtų pasiekimas, jeigu būtų pirmas atvejis po ilgo laikotarpio, kai keitėsi Vyriausybės. Mūsų politinėje sistemoje tai nebėra kažkokia naujovė.
„Bet kadangi mes jau turime tokią naujo normalumo situaciją, tai, kad ji yra visą kadenciją išdirbusi Vyriausybė, iš tikrųjų turbūt nieko per daug nestebina. Nors ir buvo tokių momentų, kada atrodė, jog nebūtinai pavyks tai padaryti. Čia, aišku, ypač po prezidento rinkimų kilo toks klausimas, ar valstiečiai-žalieji iš tikrųjų lieka kaip tos Vyriausybės pagrindinis pamatas. Bet yra, kaip yra, ir iš esmės tai mūsų politinėje sistemoje nebėra kažkokia naujovė“, – pastebėjo politologas.
Kadangi mes jau turime tokią naujo normalumo situaciją, tai, kad ji yra visą kadenciją išdirbusi Vyriausybė, iš tikrųjų turbūt nieko per daug nestebina.
To, kad trečioji Vyriausybė iš eilės išdirbs visą kadenciją, T.Janeliūnas nesiejo su mūsų politine branda.
Esą vienaip ar kitaip išlikimas dažniausiai priklauso nuo to, kaip kadencijos metu pavyksta tarp koalicijos partnerių suderinti bendradarbiavimą ir palaikyti pakankamai stiprius santykius.
„Valstiečiai-žalieji iš tikrųjų turėjo tokių problemų beveik visos kadencijos metu. Pradedant nuo to, kad skilo Socialdemokratų partija, ir baigiant tuo, kad jiems reikėjo labai stengtis, jog suvaldytų tą daugumą po prezidento rinkimų. Iš esmės čia tik politinės vadybos gebėjimai, matyt, padėjo „valstiečiams“ tą daugumą išlaikyti.
Tai kažin ar susiję jau su kažkokiu rodikliu, kad stabilizuojasi politinė sistema, nes jai toli dar iki stabilizavimosi, nes visų pirma labai fragmentuota apskritai yra partinė sistema, daug yra dalyvių parlamente. Atitinkamai, kada koaliciją reikia sudarinėti iš daugelio partnerių, tai tas stabilumas tada yra toks neužtikrintas“, – aiškino VU TSPMI profesorius.
Valstiečiai-žalieji iš tikrųjų turėjo tokių problemų beveik visos kadencijos metu.
T.Janeliūno teigimu, Vyriausybė yra tiesiogiai susijusi su „valstiečių“ kuruojama parlamentine dauguma. Jam akivaizdu, kad LVŽS neturėjo jokio kito varianto, išskyrus S.Skvernelį, premjero poste.
Politologas svarstė, kad tai greičiausiai ir lėmė, jog, išlaikant daugumą Seime, taip pat buvo siekiama išlaikyti pagrindinį vedlį Vyriausybėje.
„Šiuo požiūriu valstiečiams-žaliesiems nebuvo labai didelio pasirinkimo“, – sakė jis.
Nei geresnė, nei blogesnė
T.Janeliūno nuomone, dabartinė Vyriausybė, lyginant su prieš tai buvusiomis, nėra kuo nors labai išskirtinė.
„Tiek skandalų, tiek, sakykime, pasitikėjimo ar nepasitikėjimo svyravimo prasme tai vienaip ar kitaip kažkuo labai ypatingu, lyginant su kitomis, prieš tai buvusiomis Vyriausybėmis, turbūt net nebūtų galima jos identifikuoti. Aišku, ta politinė specifika kiekvieną kartą būna vis kitokia. Tai priklauso ir nuo asmenybių, ir nuo Vyriausybės sudėties, ir nuo tų politinių iššūkių, su kuo tenka susidurti. Bet nei ji kažkuo geresnė, nei baisiai blogesnė, už prieš tai buvusias Vyriausybes“, – komentavo jis.
Bet nei ji kažkuo geresnė, nei baisiai blogesnė, už prieš tai buvusias Vyriausybes.
Profesionalus pakeitė politikai
R.Urbonaitės teigimu, pastarosios Vyriausybės, išdirbusios visą kadenciją, veikė labai skirtingomis sąlygomis.
2008–2012 metų A.Kubiliaus ministrų kabinetas dirbo per ekonominę krizę.
Nors valdančiojoje koalicijoje buvo įvairių perturbacijų, tarkime, žlugo Arūno Valinsko į Seimą atvestos Tautos prisikėlimo partijos frakcija, Vyriausybė įveikė visus ketverius metus.
„Jie išsilaikė negriuvę krizės sąlygomis. Bet, aš manau, kad jie ir negriuvo dėl to, jog niekas nenorėjo kišti nagų prie valdžios, kuriai tenka dorotis su tokia krize“, – sakė politologė.
Anot R.Urbonaitės, 2012–2016 metų A.Butkevičiaus Vyriausybė dirbo ekonominio augimo laikotarpiu, kai veikti yra gana lengva.
„Nepaisant to, kad kai kurie ministrai yra iki šiol įstrigę labai stipriai atmintyje. Kaip, tarkime, buvusi švietimo ir mokslo ministrė, kurios iki šiol pamiršti daugelis negali. Atrodė, kad kartais A.Butkevičius ne visai valdo savo visą kabinetą, nes, aišku, yra koalicijos partnerių deleguoti ministrai, ir tokio pakrikimo tikrai jautėsi. Kartais atrodė, kad tie ministrai jau nesijaučia esą pavaldūs ministrui pirmininkui“, – komentavo MRU dėstytoja.
Dabartinė Vyriausybė, R.Urbonaitės manymu, turi dar kitokių ypatumų.
Pasakyti, kad ministrai nesijautė pavaldūs S.Skverneliui, turbūt sunku.
Kaip pastebi politologė, kai kurie jų – vadinamieji prezidentės Dalios Grybauskaitės ministrai – šiokią tokią distanciją jautė ir išlaikė.
Tačiau galiausiai, pavyzdžiui, Roko Masiulio, nebeliko susisiekimo ministro poste.
R.Urbonaitė akcentavo, kad ši Vyriausybė išgyveno transformaciją, kurios neturėjo dvi jos pirmtakės, – perėjimą nuo profesionalų prie mums įprasto daugiausia iš politikų sudaryto ministrų kabineto.
Ši valdžia pagarsėjo įvairiais siūlymais ką nors drausti, riboti. Tačiau tai numatantys įstatymų projektai, pasak R.Urbonaitės, daugiau ateidavo iš Seimo, o ne iš ministrų kabineto.
Pasakyti, kad Vyriausybė buvo išskirtinai bloga ar, atvirkščiai, išskirtinai gerai, politologės nuomone, negalima.
„Nors dabar galbūt mes prisimename viską arčiausiai, nes tai yra laiko prasme mažiausiai nutolę įvykiai, bet, manau, po dar ilgesnės laiko perspektyvos, pasakyti, kad ji buvo kažkokia išskirtinė viena arba kita prasme, mes turbūt nepasakysime. Ji gali likti net tokia, sakyčiau, pilkesnė, nes labiau žibėjo Seimas su savo kai kuriomis iniciatyvomis ir tam tikrais performansais. O kabinetas truputėlį netgi kai kuriais momentais laikėsi distancijos. Netgi kabineto narių santykis su Seimu, beje, kartais buvo pakankamai komplikuotas ir atrodydavo, kad net to ryšio nebūdavo“, – minėjo R.Urbonaitė.
Ji gali likti net tokia, sakyčiau, pilkesnė, nes labiau ten žibėjo Seimas su savo kai kuriomis iniciatyvomis ir tam tikrais performansais.
