Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 20d. 17:00

Šakočių kepėja iš Kaišiadorių rajono neatsigina kvietimų demonstruoti savo sugebėjimus

Onutė Remeikaitė-Raudeliūnienė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Onutė Remeikaitė-Raudeliūnienė

Kaip iškepti skanų šakotį? Pagal savo mamos ir tetos receptą juos kepanti Onutė Remeikaitė-Raudeliūnienė tikina, kad paslapčių esama ne viena. Ji pati naudoja kaimiškus produktus ir stengiasi kepti ant tikros ugnies. Vis dėlto kelios valandos prie degančio ugniakuro yra nemenkas išbandymas net ir patyrusiai kepėjai, kuri neatsigina kvietimų savo sugebėjimus demonstruoti Lietuvoje ir už jos ribų.

Šimtmečio receptas

„Aš pradėjau kepti Žaslių tradicinių amatų centre prieš beveik trejus metus. Bet visa istorija tokia – aš išmokau iš savo šeimos, iš mamytės, iš tetos šitą amatą. Vaikystėje nei kas leisdavo kepti tuos šakočius, tik žiūrėdavom, nes tai atsakingas, labai sunkus darbas – tikrai labai sunkus, karštas, rankomis viską daryti reikia. Kepė ne elektrinėje krosnyje, o malkomis kūrenamoje lauke, apie porą valandų. Ir niekas mums ten neleisdavo, tik žiūrėti, pasukti“, – apie šakočių kepimo pradžiamokslį pasakojo jau ne vieną dešimtmetį Kaišiadorių rajone gyvenanti Onutė.

Dabar ji – sertifikuota amatininkė, kurią pažįsta ne tik kaišiadoriškiai, o jos receptas įvardijamas šimtmečio receptu, perduodamu iš kartos į kartą.

Vis dėlto iki dabartinės veiklos teko išmėginti ir kitokius kepinius, 1993-1995 metais moteris dirbo vilniečio verslininko įsteigtoje įmonėje, kurioje kepti šakočiai ir duona, gaminti kukurūzai. Tačiau ta veikla nutrūko ir prie panašios O.Remeikaitė-Raudeliūnienė grįžo tik po daugelio metų – kai Žasliuose įsikūrė tradicinių amatų centras.

Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro nuotr./Šakočio kepimas Vilniaus Rotušės aikštėje labdaros mugės metu
Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro nuotr./Šakočio kepimas Vilniaus Rotušės aikštėje labdaros mugės metu

„Mane kažkokiu būdu surado, kadangi esu kepusi šakočius, gal moku, gal sugebu. Taip ir prasidėjo ta veikla. Patys pirmi kepimai buvo tokie – visi kartu maišėm, kartu kepėm. Ta veikla išsivystė ir iki dabar kepu, vedu edukacijas. Jau metai esu sertifikuota amatininkė“, – kalbėjo šakočių kepėja.

Jos šakočiai – tradiciniai, rankų darbo. Kepti šakotį galima ir elektrinėje kepyklėje, ir kūrenamoje malkomis. Abu šiuos metodus ji teigia demonstruojanti edukacijose, kurias veda Žaslių tradicinių amatų centre.

Aš išmokau iš savo šeimos, iš mamytės, iš tetos šitą amatų. Vaikystėje nei kas leisdavo kepti tuos šakočius, tik žiūrėdavom, – sakė Onutė.

Lyg kebabą kepa

Pačiam pabandyti iškepti ar bent jau paragauti jau iškepto šakočio Žasliuose galimybių yra. Tačiau Onutė įprato keliauti ir kitur, rodydama, ką moka.

Pastarasis apsilankymas – Tarptautinėje Kalėdų labdaros mugėje Vilniuje, Rotušės aikštėje. Ši tradicinė mugė organizuojama užsienio šalių ambasadų, o jos metu surinktos lėšos skiriamos kokiam nors kilniam tikslui.

Šiemet jau antrą kartą pakviesta mugėje dalyvauti Onutė šypsosi – negalvojusi, kad bus taip sunku. Mugė vyko pirmąją gruodžio dieną, Vilniuje buvo labai šalta.

„Buvau pakviesta kepti šakotį mugėje. Buvo labai šalta ir snieguota diena. Bet buvo labai smagu, labai daug susidomėjusių, daug padėjėjų buvo“, – prisiminė kepėja.

Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro nuotr./Šakočio kepimas Vilniaus Rotušės aikštėje labdaros mugės metu
Žaslių kultūros ir tradicinių amatų centro nuotr./Šakočio kepimas Vilniaus Rotušės aikštėje labdaros mugės metu

Jos teigimu, ypač procesu domisi užsieniečiai. Tiek Žasliuose, tiek ir kitur, kur benuvažiuoja. „Jiems labai įdomu. Iš pradžių galvoja, kad mes kokį kebabą kepam, nes sukam ant iešmo, – juokiasi Onutė. – Labai smagu, kad mane atrado, kviečia.“

O pats šakočio kepimo procesas – sudėtingas. „Tam šakočiui, kurį aš kepu – tradiciniam, išmoktam savo šeimoje, reikia 60 kiaušinių sudaužyti, tai nėra lengva. Tai čia keturių kilogramų šakočiui, yra ir didesnių, kur prireikia ir 90 kiaušinių, ir 100. Viską darau iš naminių produktų. Jokių margarinų.

Viso proceso gal nepasakosiu, – šypsosi sertifikuota amatininkė. – Kur suklysti galima? Kepant elektrinėje kepyklėje, gal nelabai suklysi, bet svarbu prikepti kiekvieną sluoksnį. Jeigu neprikepsi bent vieno sluoksniuko, jis gali nukristi. Man per kepimo laikotarpį tradicinių amatų centre dar neteko, kad nukristų, bet kepant su viena kompanija buvo, kad samtis ėmė ir prilipo prie šakočio, nes reikia aukščiau laikyti. Tai su skyle išsikepėm. Ir visi laimingi, suvalgėm tą šakotį su skyle.“

Jiems labai įdomu. Iš pradžių galvoja, kad mes kokį kebabą kepam, nes sukam ant iešmo, – juokiasi Onutė.

Turi kvepėti dūmu

Kepti ant tikros ugnies kur kas sunkiau, prisipažįsta O.Remeikaitė-Raudeliūnienė. Vis dėlto vien elektrinės kepyklės ji nesirenka, nes, kaip teigia specialistai, šakotis turi kvepėti dūmu.

„Malkos turi būti tik beržinės, be jokios žievės, kitaip skleis juodus dūmus. Bet čia skonio reikalas – vieniems skanu, kad dūmu kvepėtų, kitiems ne. Žasliuose kepu ir taip, ir taip. O visi labai mėgsta šiltą. Iškepus šakotį reikėtų palaikyti iki trijų valandų ir tik tada nuimti.

Kadangi edukacijos vyksta dvi valandas, tai niekas taip ilgai nelaukia. Greitai nuimam ir suvalgom. Turėjome užsieniečių dailininkų kompaniją, tai viena lenkė sakė, kad šiaip ji nemėgsta šakočio, bet karštas skanu. Ir paprašė pieno“, – patirtimi dalijosi kepėja.

Kaišiadoryse jau kelerius metus vyksta šakočių kepimo čempionatai. Šiemet dalyvavo devyni kepėjai ir tik vienintelė Onutė buvo iš Kaišiadorių rajono, kiti atvyko iš Rokiškio, Biržų, Kretingos, Šiaulių, Panevėžio.

„Labai įdomu, tik labai karšta. Tai labai karštas darbas – įsivaizduokite, daugiau nei dvi valandas prastovėti prie ugnies. Kepant lauke viena negaliu, reikia padėjėjo, kuris suks medinį volą – tik ant tokio kepamas tradicinis šakotis. Tiesa, dabar kepama ir kitaip, tarkim, ir aš pati gruodžio 1-ąją mugėje kepiau ant metalinio, nes tame šaltyje medinis nebūtų įšilęs tinkamai“, – pasakojo Onutė.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kaišiadorių kraštas
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Kaišiadorių kraštas

Į edukacijas Žasliuose atvyksta ir mokiniai, ir senjorai, ir neįgalieji, šiaip žmonių grupės. „Prieš pusantrų metų atvažiavo iš Vievio viena šeima ir sako: ieškome kitokių būdų švęsti šeimos šventes. Ne kavinėje, ne kažkur, o tiesiog – išsikepti šakotį, su visa gimine atsisėsti, arbatos išgerti. Ir krikštynas švenčia – vaikeliui visa šeima iškepa šakotį. Tai nuostabu, labai džiaugiuosi, kad žmonės atranda kitokių šventimo būdų, sveikų, gražių“, – šypsosi meistrė.

Onutei antrina ir Kaišiadorių rajono savivaldybės Strateginio planavimo ir investicijų skyriaus vedėjo pavaduotojas Ignas Simonaitis, kurio teigimu, Žasliuose rengiamos edukacijos yra labai geras būdas praleisti laiką šeimai ar kolektyvui. Nes darbo yra daug, kiekvienas nuo mažiausio iki vyriausio turi veiklos – ar kiaušinius daužyti, ar plakti kažką, ar pilti tešlą ir laukti, kol rageliai susidarys.

„Tos dvi valandos pralekia, kol iškepamas šakotis, o iškepus visi nori namo parsivežti, bet mažai kam pavyksta – viską suvalgo iš karto“, – sakė I.Simonaitis.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ignas Simonaitis
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Ignas Simonaitis

Peržengia kalbos barjerus

Nemažai svečių – užsieniečiai, ambasadų darbuotojai: „Kepėsi amerikiečiai šakotį ir skraidinosi į JAV Nepriklausomybės dienai. Man truputį sunkoka su kalba, bet labai stengiuosi, labai mokausi anglų kalbos. Kažkaip susikalbame, jie labai šypsosi, supranta, ką jiems sakau.“

Kaišiadorių turizmo ir verslo informacijos centro turizmo vadybininkas Aurelijus Balčiūnas įsitikinęs, kad kalbos barjeras Onutei bendrauti niekur ir niekada netrukdo. Jis prisiminė išvyką į Latviją, kur su kolegomis iš viso Kauno regiono dalyvavo parodoje.

Užteko gal pusdienio pabūti, kai eidavome ir pavalgyti, ir pasižvalgyti, tai pirštais badės ir sakė – „Žiūrėk, šakotis eina“, – sakė A.Balčiūnas.

„Rodėme savo rajono specifiką, leidinį nusivežėme latvių kalba, organizacine prasme ten viskas buvo gerai. Bet kas krito į akis, tai Onutės gebėjimas bendrauti ir užvežti žmones. Kalbame, prieina vienas latvis, kitas, sako – o, šakotis. Vienas tuoj pat prisiminė, kad pas Onutę jau buvo. Ir užteko gal pusdienį pabūti, kai eidavome per mugę pavalgyti ar pasižvalgyti, tai pirštais visi badės, kas gal ir nėra mandagu, ir sakė – „Žiūrėk, šakotis eina“. Tai buvo žmonės iš šalia esančių stendų, jau net neatsimenu, iš kokių šalių suvažiavę. Tai rodo, kad tai tikras paveldas ir tikras žmogus, savo vietoje ir savo terpėje“, – kalbėjo A.Balčiūnas.

Šakočių kepimą Onutei tenka derinti su savo pagrindiniu darbu – ji dirba Zubiškių bibliotekoje.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Ekspertai pataria

Video

14:48
01:05
00:43

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min