Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Sausio 13-oji – diena, atskleidusi žmonių didvyriškumą

1991 metų sausį ginti tuometės Aukščiausios Tarybos rūmų ir kitų svarbių pastatų rinkosi daugiatūkstantinės žmonių minios.
Kęstučio Vanago/BFL nuotr. / 1991 metų sausį ginti tuometės Aukščiausios Tarybos rūmų ir kitų svarbių pastatų rinkosi daugiatūkstantinės žmonių minios.
Šaltinis: Bernardinai.lt
0
A A

Gyvenime būna momentų, kurių niekas niekada nepamiršta. Sunku būtų rasti bent vieną lietuvį, kuris neprisimintų kur buvo, ką jautė ir su kuo kalbėjo lemtingomis sausio dienomis prieš 20 metų. Atrodo, tai buvo senokai, o tuo pačiu – vos prieš akimirką.

Atsiminimais su studentais dalijęsi tų lemtingų įvykių dalyviai prisiminė, kad geriausiai atsimena jausmą – kas baimės, kas nežinomybės, kas absoliučios bendrystės ar dėkingumo. Tuomet oras buvo pritvinkęs nerimastingo laukimo, o paprasti žmonės elgėsi tarsi didvyriai. Niekada prieš tai ir niekada po to taip nebuvo.

Aukščiausiosios Tarybos (AT) būryje dirbęs Kęstutis Daukšys pasakojo, kad savanoriai, kurie ruošėsi ginti AT buvo paprasti, ginklo rankose nelaikę žmonės, bet tai nesumenkino žmonių ryžto ginti svarbiausią šalies pastatą.

„Dauguma savanorių, kurie užsidarė AT pastate, buvo diletantai, aš buvau medžiotojas, todėl žinojau, kaip laikyti ginklą, bet buvo tokių, kurie nė to nemokėjo. Užsirašiau į savanorius, o vėliau palikau savo darbą (buvau veterinarijos gydytojas) ir persikėliau į AT pastatą“, – pasakojo K.Daukšys.

Vyras pasakojo, kad įtampa anuomet ėmė kauptis tarsi juodi debesys jau per 1990 metų Kalėdas. Atėjus naujiems metams vyrai jau nesitraukė iš AT pastato. Aplink važinėjantys tankai ir ore tvyrantis nerimas nežadėjo nieko gero.

„Tos kelios savaitės, kai gyvenome AT, buvo išties sunkios. Beveik nemiegojome, trūko maisto, buvo apėmęs net uždarų patalpų baimės jausmas, nes visą laiką sėdėjome užsibarikadavę. Dienomis budėjome postuose, naktimis – žvalgydavomės užsilipę ant stogo, bijojome, kad mus bandys šturmuoti pasnaudoję malūnsparniais“, – į prisiminimus leidosi AT gynyboje stovėjęs vyras.

Matyt, niekur tai dar neskelbta, bet po Konstitucijos salės tribūna buvome padėję 18 kg sprogmenų, manėme, kad jei jau bus šturmas, AT taip lengvai neatiduosime.Vyrai ne tik budėjo, bet ir šniukštinėjo parlamento rūmus, mėginta ieškoti atsarginio išėjimo, kurį anuomet turėjo visi svarbesni valstybiniai pastatai.

„Išlandžiojau visus užkaborius, bet atsarginio išėjimo neradau, paklausinėjau architekto Algimanto Nasvyčio, jis pripažino, kad tokio išėjimo ir nėra, valdžia pataupė ir liepė nebestatyti“, – pasakojo K.Daukšys.

Anot jo, provokacijų buvo laukiama kiekviename žingsnyje, o ypač tada, kai sausio 8 dieną aplink parlamentą mitingavo jedinstvininkai. „Mes negalėjome turėti jokių ginklų, bet bent į laikraščius susivynioję armatūras stovėjome, drąsiau jautėmės, nes minia priešiškai nusiteikusių žmonių tą kartą mėgino veržtis ir į AT pastatą“, – prisiminė vyras. Pasak jo, po sausio 8-osios visur tvyrojo baisi įtampa, buvo laukiama šturmo.

„Mes ruošėmės gintis, vežėme smėlį į AT pastatą, užvertėme maišais dabartinės Seimo pirmininkės, o anuomečio AT vadovo Vytauto Lansbergio kabinetą. Smėlį kasėme net po Pedagoginio tiltu, o vietoj žvyro maišuose mums atvežė juodžemio. Gaminomės Molotovo kokteilius, o Afganistane tarnavę vyrai patarė į butelius supilstyti azotą, esą taip su tankais kovoti kur kas lengviau. Matyt, niekur tai dar neskelbta, bet po Konstitucijos salės tribūna buvome padėję 18 kg sprogmenų, manėme, kad jei jau bus šturmas, AT taip lengvai neatiduosime. Pastato viduje visur buvo ištampyti tinklai, taip būtume saugojęsi nuo mėtomų granatų“, – 20 metų senumo įvykius prisiminė K.Daukšys.

Vyras pasakojo, kad tomis dienomis būta ne tik įtampos, bet ir juokingų momentų. „Labai trūko ginklų, todėl išgirdę gandą, kad Švenčionių rajone senolis turi vokišką kulkosvaidį važiavome jo pasiskolinti. Tiesa, senoliui mes nepasirodėme patikimi, ginklo duoti jis nenorėjo. Jo vaikai pasakojo, kad senukas kartą per mėnesį kulkosvaidį valo, tepa ir laukia dienos, kai reikės jį panaudoti. Bandėme įrodyti, kad ta diena jau atėjo, bet buvome nemiegoję, nesiprausę ir išties atrodėme nepatikimai. Senolis atidavė medžioklinį šautuvą, bet kulkosvaidžio negavome. Kitą kartą Kaune iškasėme visą daržą ieškodami sprogmenų, bet radome tik metalo laužą. Bene vieninteliai mūsų ginklai buvo medžiokliniai šautuvai, jų paslapčia atgabendavo medžiokliai. Kartais gaudavome „trofėjinių“, ilgus metus slėptų ginklų“, – atsiminė vyras.

Anuomet šaudyti savanoriai mokėsi parlamento rūsiuose, o svarbesnius dokumentus, ginklus iš AT gabendavo greitosios pagalbos automobiliuose.

Medikė Nijolė Raguckienė juokavo, kad anuomet greitosios pagalbos automobiliai išties buvo nepamainoma transporto priemonė. Juose vežioti ne tik ligoniai, gimdyvės, bet ir dokumentai, ginklai. Moteris pasakojo, kad rusų kariškiai ne kartą medikus vaikėsi po miestą, manydami, kad šie veža ne ligonius, bet ką nors įdomesnio.

„Viską dabar pamenu taip, tarsi būčiau žiūrėjusi filmą. Sausio 13-osios naktis buvo tamsi ir be sniego. Gyvenome netoli televizijos bokšto, todėl, kai išgirdome, kad šaudo – patraukėme į tą pusę. Buvo neramu, bet žinojome, kad privalome ten būti. Atsimenu, buvo keistai tylu, nebuvo triukšmo, panikos, tik susikaupę, tvirti žmonės. Vėliau patraukiau į ligoninę, supratau, kad mano pareiga būti ten. Keista, bet tą naktį ligoninėje susirinko visi: medikai, vairuotojai, valytojos ir net virėjos. Viskas vyko spontaniškai, bet nebuvo blaškymosi, triukšmo. Atrodo, kad net moterys gimdė tyliai, susikaupę“, – pasakojo medikė.

Ligoninėje, kurioje dirbo moteris, sužeistųjų srautas nenutrūko visą naktį. Medikai filmavo tai, kas vyko ligoninėje, bet tos filmuotos medžiagos dabar rodyti nebūtų galima, ji primena siaubo filmą.

Greitosios pagalbos automobiliai išties buvo nepamainoma transporto priemonė. Juose vežioti ne tik ligoniai, gimdyvės, bet ir dokumentai, ginklai.„Gerai atsimenu sužeistų, žuvusių žmonių veidus, pavardes. Kai kurie vaizdai vis dar stovi akyse. Tą naktį į mūsų ligoninę atvežė ir nušautą desantininką, vėliau kariškiai mėgino atsiimti jo kūną, bet medikai nedavė. Mums buvo svarbu jį ištirti ir įrodyti, kad jo mirtis – karių, o ne laisvės gynėjų darbas. Tą naktį slėpėme dokumentus, kaupėme vandens atsargas, laukėme blogiausio. Rytą sulaukėme pagalbos: į ligoninės kiemą įsuko mašina iš Latvijos, kaimynai medikai mums siuntė tvarsliavos ir nuskausminamųjų vaistų, kiek vėliau atbildėjo lenkų, švedų paramos siuntos“, – prisiminė N.Raguckienė.

Moteris pasakojo, kad medikai, kurių ligoninėje buvo pačių įvairiausių tautybių, sulaukė ir netikėto dėmesio. „Rytą pastebėjome, kad ligininėje sukinėjasi uniformuoti padavėjai, verda kavą, tepa sumuštinius. Pramonės ir prekybos ministro įsakymu sostinės restoranai privalėjo pasirūpinti visų ligoninių medikais, nes šie – daug dirbo, bet nevalgė. Buvo labai gera, net nežinau kodėl“, – prisiminė medikė.

Anuomet Lietuvos Radijuje dirbusi Giedrė Maksimaitytė prisimena, kad tai buvo įdomūs ir baugūs laikai. „Buvau jauna, viskas atrodė kaip nuotykis. Tik vėliau ėmiau suprasti, kaip tai rimta. Mes dirbdami kasdien matydavime, kaip pro šalį važiuoja tankai, ruošėmės šturmui, bet paslapčia tikėjomės, kad Radijo ir televizijos pastato nepuls.

Visų dokumentai buvo slepiami, mes žinojome, kur reikės rinktis, jei mūsų darbo vietos bus užimtos. Kai taip nutiko, maskavomės, slėpėme dokumentus batuose ir važiavome į Kauną, mat ten buvo galima tęsti savo darbą“, – prisiminė žurnalistė.

Tada labai stigo informacijos šaltinių ir net muzikos įrašų. Žurnalistė prisiminė, kad šturmą išgyvenę jos kolegos dar ilgai apie tai negalėjo kalbėti, o sudarkyta televizijos ir radijo technika, suniokoti darbo kabinetai prisimenami iki šiol.

Bernardinai.lt
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min