Skursta kas penktas
Per metus Lietuvoje išaugo gyventojų, gyvenančių žemiau skurdo ribos, skaičius. 2007 m. tokių buvo 19,1 proc., pernai – jau 20 proc. Tai reiškia, kad kas penktas šalies gyventojas gyvena skurde. Remiantis LR Statistikos departamento duomenimis, pernai žemiau skurdo ribos gyveno iš viso 672 tūkst. šalies gyventojų – kas septintas miestietis ir kas trečias kaimietis. Per metus padaugėjo ir daugiavaikių šeimų, gyvenančių skurde, ir vienišų žmonių. Skurdo kas dešimtas (9,4 proc.) dirbantysis, kas antras bedarbis (50,9 proc.) ir kas trečias pensininkas (30,8 proc.).
Statistikos departamento teigimu, iš disponuojamųjų pajamų atėmus socialines išmokas (išskyrus senatvės ir našlių pensijas), skurdo rizikos lygis padidėtų iki 27,2 proc. Labiausiai tai paliestų daugiavaikes šeimas: atėmus socialines išmokas, skurdo rizikos lygis šioje grupėje padidėtų nuo 46 iki 71 proc.
Prašančiųjų daugėja
Šie metai, atrodo, dar labiau pagausins skurstančiųjų gretas. Šalies labdaros organizacijų duomenimis, nuo metų pradžios sunkmečio aukų skaičius nuolat didėja. Vien pageidaujančiųjų gauti nemokamo maisto iš ES intervencinių atsargų atsirado kelis kartus daugiau. Akivaizdu, kad žiemą alkstančiųjų dar padaugės. Sąskaitos už šildymą ir elektrą dar labiau suverš varguolių diržus.
„2009 metų gegužę trys labdaros organizacijos – „Caritas“, „Maisto bankas“ ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugija – apskaičiavo, kad parama yra teikiama 358 178 asmenims. Manau, kad iki metų pabaigos bus apie 600 tūkstančių“, – teigė Lietuvos Raudonojo Kryžiaus draugijos generalinė sekretorė Gražina Jevgrafovienė.
Minėtoji draugija, dirbanti 13-oje Lietuvos miestų, vasarį teikė maisto daugiau kaip 54 tūkst. paramos gavėjų. Gegužę jų buvo 78 tūkst., liepą – beveik 85 tūkst.
Lėšas paramai skiria Europos Sąjunga, jas administruoja Rinkos reguliavimo agentūra. G.Jevgrafovienė pripažino, kad parama žmogui skiriama vis mažesnė, nes besikreipiančiųjų daugėja. „Padėtis labai graudi. Seniau daugiausia kreipėsi asocialūs asmenys, dabar kreipiasi ir jauni žmonės, netekę darbo, jaunos šeimos, nors jie labai kuklinasi imti paramą“, – teigė draugijos generalinė sekretorė.
Pasak Lietuvos „Caritas“ generalinio direktoriaus, kunigo Roberto Grigo, rugsėjį religinė bendrija pagalbą teikė beveik 300 tūkst. gyventojų. Liepą Lietuvos „Caritas“ nemokamus maisto paketus išdalijo 279 tūkst. žmonių, vasarį – 181 tūkst.
Alksta netekę darbo
Labdaros organizacijos „Maisto bankas“, padedančios asmenims Vilniaus ir Panevėžio miestuose, direktorė Deimantė Žebrauskaitė taip pat teigė, kad prašančiųjų paramos išties padaugėjo. „Besikreipiančių žmonių skaičius yra labai išaugęs. Liepą dalinta parama 23 tūkst. žmonių, rugsėjį paramos gavėjų, sunkiai besiverčiančių asmenų, buvo 28,5 tūkst.“, – tvirtino D. Žebrauskaitė. Vien nepasiturintiems Vilniaus ir Panevėžio gyventojams „Maisto bankas“ rugsėjį išdalijo 136 tonas maisto produktų.
Šių metų pabaigoje, „Maisto banko“ direktorės teigimu, prašančiųjų paramos skaičius gali išaugti iki 30 tūkst. Daugiausia prašymų sulaukiama iš darbo netekusių asmenų.
„Kol kas galime padėti visiems, prašantiems paramos. Ir išdalintos paramos kiekis išties auga“, – teigė pašnekovė.
„Maisto bankas“ veikia kaip tarpininkas tarp maisto gamintojų, prekybininkų ir socialiai remtinais žmonėmis besirūpinančių ne pelno organizacijų visoje Lietuvoje. Anot D. Žebrauskaitės, nors gauti finansinės paramos iš maisto gamintojų ir prekybininkų labai sunku, jie noriai aukoja organizacijai maisto produktų.
Kam ir kiek?
Minėtos labdaros organizacijos maistą dalija vieną kartą per du mėnesius. Paramos gavėjams duodama ilgai negendančių maisto produktų: miltų, makaronų, įvairių kruopų, ryžių ir konservuotų produktų (saldinto sutirštinto pieno, mėsos ir žuvų konservų).
Rugsėjį maisto paramos paketą Vilniuje sudarė ryžiai, miežiniai dribsniai, cukrus, kiaulienos konservai su ryžiais, saldintas sutirštintas pienas, sausi pusryčiai su sutirštintu pienu, makaronai. Panevėžyje paketo sudėtis buvo cukrus, ryžiai, saldintas sutirštintas pienas, sausi kvietiniai pusryčiai, trijų grūdų košė, kiaulienos konservai su ryžiais, manų kruopos.
Šiemet pagal Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nustatytą kriterijų paramą maisto produktais šešis kartus per metus gali gauti asmenys, kurių mėnesio pajamos neviršija 1,5 LR Vyriausybės patvirtintų valstybės remiamų pajamų dydžio, t. y. 525 Lt.
Kitas paramos dalijimas pagal Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems asmenims programą planuojamas lapkritį.
Valgykla varguoliams
Sunkmečio įsprausti į kampą žmonės kartais nesukrapšto nė lito, kad išsivirtų bent sriubos. Vienkartinė parama čia nepadės – juk valgyti norisi kasdien. Ir būtų gerai, kad tas maistas būtų karštas.
Tokią pagalbą Vilniuje teikia Vilniaus arkivyskupijos „Caritas“ labdaros valgykla „Betanija“. Čia dar prieš pietus nusidriekia didžiulė eilė. Tiesa, susirinkusieji – tikrai ne visi alkoholikai, narkomanai ar buvę kaliniai – pasitaiko ir kadaise gerus darbus turėjusių bei visuomenės gerbtų žmonių. Čia ateina pensininkų, jaunų bedarbių, psichinę negalią turinčių asmenų, skurdžiai gyvenančių šeimų. Visi jie susirenka dar gerokai prieš pietus, kurie čia dalijami kiekvieną darbo dieną 11 val. 30 min. Rankose – pietus garantuosiantys talonai, veiduose – skausmas.
Tokioje valgykloje apsilankėme ir mes. Tiesa, jokio išankstinio nusiteikimo neturėjome, tačiau pamatyti tiek daug gana tvarkingai apsirengusių ir drausmingai besielgiančių žmonių nesitikėjome.
„Saulute, paimk sriubą“, – į vieną senutę kreipiasi maistą dalijanti virėja. Ši drebančiomis rankomis tiesia į maistą rankas. Už jos eilėje prie dalijamo maisto išsirikiavę dar keli šimtai žmonių. Kiekvienas, priėjęs prie maisto dalytojų, pateikia taloną ir išsitraukia maišelį. Į jį kraunama duonos, batonų, kruopų. Karštasis patiekalas – sriuba. Vieni ją valgo čia pat, kiti nešasi namo. Tiesa, kartais net ne vieną porciją. Pastebėjome daug žmonių, atėjusių maisto visai šeimai ar paeiti negalintiems kaimynams. Ir tai normalu: šiandien maisto ateis vienas, rytoj – kitas. Ir vargo mažiau, ir pavalgyti bus kasdien.
„Betanijoje“ lankėmės penktadienį, tad tą dieną maisto norma buvo didesnė nei kitomis – juk prieš akis savaitgalis. Susirinkusieji gavo blynelių ir rūkytos žuvies. Ši – tikras delikatesas. Tiesa, rūkytos žuvies šioje valgykloje dalijama tik tada, kai jos paaukoja koks geradaris. Tokių švenčių, ne paslaptis, nebūna daug. Gal todėl kai kurie valgytojai skuba aiškintis su virėjomis, kodėl jų gabalėlis mažesnis nei kitų, prašo pakeisti. „Vieną gabalėlį gavai mažesnį, kitą – didesnį. Viskas sąžininga“, – atkerta žuvis dalijanti moteris. Toks atsakymas, atrodo, netenkina. Tačiau nieko čia nepakeisi – gavai ir džiaukis. Ir tikrai džiaugiasi: kai kurie maisto prašytojai rūkytą žuvį čia pat susikiša į burną. Tokį skanėstą ragavo senokai.
Valgyklos salė – didelė, tvarkinga. Tvarkytis darbuotojoms iš dėkingumo padeda patys valgytojai. Visur švaru. Net nepasakytum, kad čia – labdaros valgykla. Be to, ir maistas visai skanus. Svarbiausia – šiltas ir sotus.
Skurstančiųjų gausėja
Labdaros valgykla „Betanija“ buvo įkurta 1992 m. Ją įkūrė ir išlaiko arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Iš pradžių šioje valgykloje būdavo pamaitinama 50–100 žmonių per dieną, dabar – 500. Tiesa, dėl skurstančiųjų skaičiaus augimo planuojama kasdien maitinti po 600 žmonių. Tačiau tai – tik ateities planai.
Valgyklos vedėja Ona Miknevičienė „Betanijai“ vadovauja jau 14 metų. Restorano virtuvę iškeitusi į labdarą moteris nesigaili: „Matau, koks svarbus ir reikalingas mūsų darbas. Jei ne mes, tai kas jį darys?“
Pašnekovė patikino, kad rūpintis varguoliais nėra lengva. Elektra, šildymas, vanduo, maisto produktai – viskas kainuoja, ir daug. Vien elektra per mėnesį atsieina apie tris tūkstančius litų, šildymas – apie šešis tūkstančius. Be to, valgyklai jokių lengvatų nėra taikoma – už viską mokama su PVM. „Laimei, mus remia bažnyčia, „Maisto bankas“, privatūs rėmėjai, – sako O. Miknevičienė. – Kai kurios įmonės remia vaisiais ir daržovėmis, kitais maisto produktais. Derliaus iš daržų ar sodų atveža ir pavieniai žmonės. Padeda mums net pensininkai: turime senuką, kuris nuolat aukoja pinigų. Kaskart po penkiasdešimt litų. Kaip pats sako, bent kiaušiniams nupirkti.“
Tiesa, dažnai vien paramos nepakanka. Jei valgykla dalija kokius nors dar gerus, bet jau prie vartojimo termino pabaigos artėjančius produktus, jų turi būti 500 vienetų. „Jei žuvis – tai 500 gabalėlių. Tik neduok kam nors – iš karto kils pasipiktinimas, – pasakoja valgyklos vedėja. – Sakys: „Kodėl jam davėte kopūstą, o man – baklažaną?“ Visiems turi būti vienodai.“
Ir senukai, ir kūdikiai
Maisto talonai dalijami parapijose. Čia sudaromi sąrašai tų, kuriems labiausiai reikia paramos. „Iš pradžių pietauti susirenka bažnyčios žmonės, – sako O. Miknevičienė. – Vėliau čia atskuba ir tie, kurie talonų neturi – dažniausiai benamiai. Jeigu lieka sriubos, visada jiems įpilame. Už tą lėkštę sriubos jie pasiruošę mums padėti, sakykime, ką nors sutvarkyti ar iškrauti automobilį. Jie galbūt nepasako „ačiū“, bet dėkingumą tikrai išreiškia ir padaro tai savo darbais.“
„Betanijos“ vedėja, kaip ir čia dirbančios virėjos, pažįsta savo valgytojus. Pasilabina su jais, pasikalba. „Pas mus ateina ne tik alkoholikai ar asocialūs asmenys – čia susirenka inteligentų, tvarkingų ir švarių lankytojų, – teigia moteris. – Ateina jaunų šeimų, mamų su naujagimiais, neturinčių už ką juos pamaitinti. Tuo metu net skaudu pasidaro: ar galima kūdikį maitinti suaugusiųjų maistu? Kita vertus, ką padarysi, jei kitaip neišeina...“
Kai kurie valgytojai – buvę gydytojai, mokytojai, dainininkai ar net valdininkai. Tokie ateina tyliai, nuleidę galvas, kai valgykla aptuštėja. Jiems gėda. Kas bus, jei pamatys giminės ar pažįstami? „Mūsų žmonės čia lankosi ne kelis mėnesius – ateina metų metus, – tvirtina O. Miknevičienė. – Viena močiutė kadaise neteko buto, tad jau 18 metų gyvena stotyje, miega stoties tualete. Kartais ją matau miegančią autobusų stotelėje ar kur kitur lauke. Miela, švari, tvarkinga moteris – labai jos gaila. Ji – nuolatinė mūsų lankytoja. Čia ateina ir pavalgyti, ir pasišildyti. O juk kadaise turėjo darbą, namus – dabar nereikalinga nei vaikams, nei kitiems artimiesiems.“
Nesileiskite apgaudinėjami
Sunkmetis ne tik paplonino mūsų pinigines – galbūt paliko be darbo, o drauge – vienintelio pragyvenimo šaltinio. Tačiau yra ir gerų krizės aspektų. Nors visus jaudina užpuolusi krizė, mūsų širdyse vis daugiau vietos atsiranda gerumui.
Deja, kilniais tikslais kartais pasinaudoja ir mėgstantieji sukčiauti. Argi neduosi lito ar dviejų sužvarbusiam vaikui, tiesiančiam į tave išmaldos prašančią ranką? „Jis juk alkanas, – pagalvoji. – Tegul bent bandelę nusiperka.“
„Ne visi elgetaujantys vaikai alksta. Nesileiskite apgaunami“, – atrėžia Vilniaus meras Vilius Navickas.
Po rugsėjo pabaigoje Vilniaus savivaldybėje vykusios apskritojo stalo diskusijos, kurioje dalyvavo sostinės meras, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Rimantė Šalaševičiūtė, Policijos departamento atstovas Edmundas Olisevičius, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas Kęstutis Lančinskas, atsakingieji savivaldybės specialistai, buvo pristatytas pirmasis Lietuvoje atliktas tyrimas apie elgetaujančius vaikus Vilniuje, tyrimo išvados, rekomendacijos ir problemos sprendimo būdai.
„Vilnius – pirmasis Lietuvos miestas, pamatęs ir įvardijęs elgetaujančių vaikų problemą, supratęs, kad ją reikia spręsti. Todėl pirmieji atlikome Vilniaus miesto elgetaujančių, verčiamų elgetauti arba gatvėje prekiaujančių vaikų tyrimą. Sunkmečiu, kai visoje šalyje auga nedarbas, elgetaujančių vaikų skaičius taip pat gali augti. Tad turime būti pasiruošę glaudžiau bendradarbiauti su policija, visuomene. Ypač visuomenės prašome pagalbos – neduoti vaikams išmaldos ir pranešti apie tokius vaikus atsakingoms tarnyboms“, – teigė V. Navickas.
Tyrimo duomenimis, vaikai dažniausiai uždarbiauja savo noru, taip pramogaudami ir siekdami patenkinti ne būtiniausias reikmes. Pasak tyrėjų, tokių vaikų tėvai nesidomi ir nesirūpina, kaip vaikai gyvena, su kuo draugauja, ką veikia.
Vilniaus miesto savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius nuolat organizuoja darbą su 767 šeimomis ir jose augančiais 1 419 vaikų, reaguoja į gaunamus pranešimus apie gatvėje elgetaujančius vaikus – šias funkcijas atlieka Savivaldybės mobilioji pagalbos grupė. Sudaryta sutartis su vaikų globos namais „Gilė“, kuriuose visą parą gali būti apgyvendinami vaikai, mieste kabinama socialinės informacijos stendų, skatinančių alkanus, benamius ir skriaudžiamus vaikus kreiptis pagalbos. Be to, plakatai kviečia vilniečius pranešti apie pastebėtus elgetaujančius vaikus. Gatvėje jiems – ne vieta, o jūsų paaukota pinigų suma ne tik nepadės jiems išgyventi, bet dar ir išmokys, kaip paprasta užsidirbti iš naivių suaugusiųjų patiklumo.
