Socialinės apsaugos ir darbo santykių pradininku Europoje, kartu ir visame pasaulyje laikomas Vokietijos reichskancleris Otas fon Bismarkas, ir šis fenomenas gimė gana keistomis aplinkybėmis. Legendinis Vokietijos vadovas pirmuosius įstatymus, suteikiančius darbininkams bent šiokias tokias garantijas, įvedė baimindamasis stiprėjančio socializmo judėjimo ir socialdemokratų partijos įtakos. Tad kartu su antisocialistiniais įstatymais 1848 metais jis pasėjo ir pirmuosius socialinės apsaugos daigus, turėjusius sumažinti socializmo patrauklumą visuomenei.
1883 metų Sveikatos draudimo aktas suteikė darbininkams sveikatos draudimą: darbininkas mokėdavo du trečdalius, o darbdavys – vieną trečdalį įmokų sumos. Draudimo nuo nelaimingų atsitikimų aktas buvo paskelbtas 1884-aisiais. O 1889 metais Vokietija pirmoji priėmė Pensijų įstatymą, nors pensinis amžius buvo 65 metai, ir jo nedaug kas sulaukdavo.
Nors O. fon Bismarko iniciatyvos nedavė laukto rezultato, nes galbūt buvo nepakankamos ar per vėlyvos, tačiau Vokietija, pradėjusi pirmauti socialinės apsaugos srityje, tokia ir liko, net ir perdavusi jau atgyvenusiu laikomą bismarkinį modelį kitoms šalims, o pati sukūrusi tvirtesnę socialinės apsaugos sistemą.
Ir nors Lietuvoje apie socialinę apsaugą kalbama kaip apie nevykėlių ir net sukčių priebėgą, Vokietija netgi sugeba savo socialine apsauga, gebėjimu išlaikyti tradicijas ir solidarumą didžiuotis, o buitinio lygio kalbos apie piktnaudžiaujančius ja nevykėlius nepasiekia solidesnių auditorijų, nes taip ir lieka buitinėmis kalbomis.
Socialinė apsauga – ne pinigų švaistymas
Kita legendinė figūra vokiečių socialinės gerovės kelyje – Vokietijos ekonomikos ministras Liudvikas Erhardas, prieš daugiau nei 60 metų, po Antrojo pasaulinio karo, prieš didžiųjų valstybių nugalėtojų, stambiųjų verslininkų ir, kaip dabar teigiama, netgi profsąjungų valią įgyvendinęs reformą, tapusią pirmuoju žingsniu į socialinę rinkos ekonomiką. Tai kartu ir atsakas tiems, kurie pučia miglą į akis sakydami, kad iš pradžių reikia tapti turtingiems, o paskiau jau pasirūpinti socialine apsauga.
Vokietijos pavyzdys rodo, kad socialinė politika – galingas ekonomikos variklis ir verta į ją investuoti. Sakykim, šiuo metu Lietuvoje karpant socialines garantijas, tikėtina, kad biudžete turėtų likti daugiau pinigų. Tačiau nereikia būti pranašu, kad suvoktum, jog biudžetas lygiai taip pat susitrauks...
Patirtis rodo, kad tinkama socialine aplinka nesirūpinančios šalys taip niekuomet ir netampa turtingos, nes skurdas, socialinė atskirtis, susipriešinimas ir nusikalstamumas, būdingi tokioms šalims, neleidžia joms kilti aukštyn, nes neskatina žmonių kūrybiškumo, verslumo, nepadeda tobulėti – tik kautis už būvį.
Vakariečiams pavyko labiau
„Gerovė visiems ir kiekvienam“ – tokį pažadą tuomet davė gyventojams vadinamojo ekonominio stebuklo tėvas L. Erhardas. Vėliau daugiau ar mažiau socialinės rinkos ideologija besivadovaujančios valstybės buvo vadinamos gerovės valstybėmis. Net kalbama, kad kitas žingsnis po gerovės valstybės – demokratinis socializmas. Skaudi ironija – kaip tik tai, ką ištisa karta, mūsų tėvai ir seneliai, kupini tikėjimo, kūrė, o „idėjiniai priešai“, „liaudies kraujo siurbėlės“ ir „išnaudotojai kapitalistai“ vakariečiai beveik sukūrė. Juokais galima sakyti, kad didžiausias išminties požymis – jausti saiką, kitaip sakant, buvo laiku liautasi „siurbti kraują“, ir kai šis procesas tapo nebeproduktyvus, reikėjo sugalvoti ką nors nauja.
Palaikomas savo patarėjo ir socialinės rinkos ekonomikos ideologo Alfredo Miulerio-Armako, L. Erhardas pasiūlė liberalios ir planinės ekonomikos alternatyvą. Svarbiausias Erhardo ir Miulerio-Armako modelio principas – laisvosios konkurencijos ir socialinio solidarumo suderinamumas. Taigi vokiečiai ilgus metus gyvena ekonomiškai klestinčioje šalyje, kur nuo seno egzistavo gerai apmokamos darbo vietos ir patikima socialinė apsauga.
Sistemos gyvybės klausimas
Šiais laikais vis dažniau abejojama, ar Vokietijos ekonomika atsilaikys prieš globalizacijos diktatą, kai gamyba vis dažniau perkeliama į kitas šalis, kur vietoj gyvenimu patenkintų vokiečių dirba suvargę trečiojo pasaulio atstovai. Tačiau Vokietijos socialinė politika, nors nuolatos laidojama, neskuba sudėti ginklų. Nors nuolat kalbama, kad Vokietijos ekonomika nepakels savo emigrantų, visuomenės bei senėjimo, ir nors Vokietija, galimas daiktas, turės peržvelgti savo socialinę politiką ir jau atliko tam tikrų reformų, tai, kitaip nei daugelis gali įsivaizduoti, nereiškia, kad vienu mostu bus nubrauktos dešimtmečius gyvavusios socialinės apsaugos tradicijos. Bet kokią sistemą, ar ji būtų pozityvi, ar ydinga, sugriauti sunku – ji tarsi suauga su visuomenės kūnu. Be to, jei sistema veikia ir yra gyvybinga, ji kaip kiekvienas gyvas organizmas sugeba keistis ir prisitaikyti prie vis besikeičiančio gyvenimo.
Dabartinė mus apėmusi krizė, be viso kito, rodo, kad mūsų sistemos nebuvo nei lanksčios, nei gyvybingos ir nuo pirmųjų smūgių tiesiog sulūžo. Jų konstrukcijos nebuvo vertos nė Pizos bokšto vardo – šis, nors ir pasviręs, vis dėlto stovi. „Esminės struktūrinės reformos“ – politikų labai mėgstama, bet kartu ir beprasmiškiausia jų lūpose skambanti frazė. Kaipgi gali būti kitaip, jei, sakykim, esmine „Sodros“ sistemos pertvarka laikomas socialinio draudimo mokesčio padidinimas ir socialinių išmokų sumažinimas...
