„Tai bus pirmasis maratonas mano gyvenime. Atsimenu, ne vieną pavasarį pavydžiai stebėdavau bėgikus: jie man atrodė stebuklingi žmonės, liejantys prakaitą dėl kilnaus tikslo – ne tik dėl asmeninės ambicijos nugalėti save, įveikiant 42 km 195 m distanciją, bet ir dėl siekio padėti silpnesniems“, – kalbėjo J.Ubartaitė.
Londono maratonas – tai didžiulė šventė visam miestui ir jo gyventojams. Miestelėnai paplūsta į gatves, muzikantai groja bėgikams, o vyrai iš aludžių entuziastingai žeria palaikymo šūksnius – „Go! Go!“
Nustoja kvėpuoti ir miršta
Prireikė dešimties metų, kad iš prigimties sportiška lietuvė galų gale ryžtųsi dalyvauti maratone. Ne dėl to, kad abejojo savo jėgomis ar fizinėmis galimybėmis. Norėdamas bėgti maratone, turi pasirašyti sutartį, įpareigojančią tam tikrai organizacijai surinkti beveik 2 tūkst. svarų (daugiau nei 8 tūkst. litų) labdaros.
„Jei nerasčiau rėmėjų, kontrakte numatytą sumą turėčiau dengti iš savo kišenės. Tai – nemaži pinigai, o su ištiesta ranka prašyti paramos juk nėra lengva. Tačiau praėjusių metų spalį nusprendžiau rizikuoti ir nuo tada ėmiau kurti taktiką – tiek treniruočių, tiek lėšų rinkimo“, – šypsosi pašnekovė.
J.Ubartaitė bėgs po organizacijos, globojančios šeimas, kurių naujagimius pasiglemžė vadinamasis staigus kūdikių mirties sindromas, vėliava.
„Mane labai sujaudino kolegės istorija, kai jos visiškai sveikas kelių savaičių kūdikis netikėtai mirė miegodamas – jis tiesiog „užmiršo“ kvėpuoti. Paaiškinti, kodėl taip nutinka, niekas negali. Organizacija „The Foundation for the Study of Infant Deaths“ ne tik teikia psichologinę pagalbą kūdikių netekusioms šeimoms, bet ir atlieka tyrimus, kodėl taip nutinka. Augindama nuostabų šešerių metų sūnų, kuris man yra visas pasaulis, galiu tik įsivaizduoti kolegės skausmą. Nusprendžiau remti būtent šią organizaciją“, – aiškino J.Ubartaitė.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Vaišės |
Degtinės ir lašinių vakarėlis
Pagal kontraktą J.Ubartaitė pasirinktai organizacijai turi surinkti ne mažiau nei 1750 svarų. Tačiau moters užmojai dar didesni – ji stengsis pasiekti 2500 svarų ribą.
Iki maratono dienos likus vos kelioms savaitėms, J.Ubartaitės labdaros sąskaitoje – apie 1300 svarų. Dėl šios sumos moteriai teko pasitelkti geriausias savo savybes – nuoširdumą, komunikabilumą, išradingumą ir charizmą.
„Draugėms lietuvėms savo namuose surengiau vyno degustaciją. Jos metu rinkau aukas: vienos skyrė 10, kitos – 15 svarų. Buvo šiokia tokia pradžia“, – kalbėjo J.Ubartaitė.
Kalėdoms iš Pagėgių rajone, Stoniškių kaime, gyvenančios mamos ji gavo siuntinį – lašinių. „Brolis pajuokavo, kad britus galėsiu pakviesti į vakarėlį su lietuviška degtine ir užkanda. Pagalvojau – kodėl gi ne? Britams labai patiko lietuviška „vodka“. Tą vakarą man pavyko surinkti apie 160 svarų“, – bičiulių dosnumą prisiminė J.Ubartaitė.
Tiesa, filantropinius draugų jausmus ji anuomet skatino ne tik tauriaisiais gėrimais, bet ir galimybe vakarėlį pratęsti dūzgėse – turėjo kvietimų į prestižininį miesto klubą „Ministry of Sound London“. Juos J.Ubartaitė išsikaulijo iš klubo šeimininkų.
Loterijos ir žaidimai
Sulaukusi sėkmės J.Ubartaitėsumanė organizuoti loteriją ir rinkti labdarą, pardavinėdama bilietus. Tačiau kiekvienai loterijai reikia prizų – iš kur jų gauti?
„Aplankiau kone visas aplink mano darbovietę veikiančias komercines įstaigas. Tiesiog beldžiausi į duris ir pasakojau, ko ir kokiam tikslui man reikia. Viena kosmetikos parduotuvė parėmė labai kokybiškos kosmetikos rinkiniu, vertu 90 svarų. Parduotuvė „L'Occitane“ davė du 20 svarų vertės kosmetikos rinkinius. „Soho“ kirpėjas padovanojo 50 svarų vertės čekį, o įmonės, kurioje dirbu, masažuotojas – 20 minučių nemokamo masažo“, – gėrybes vardijo J.Ubartaitė.
Mane labai sujaudino kolegės istorija, kai jos visiškai sveikas kelių savaičių kūdikis netikėtai mirė miegodamas – jis tiesiog „užmiršo“ kvėpuoti.
Jos iniciatyvas britai priima su džiaugsmu – įvairios loterijos Anglijoje labai populiarios: „Aišku, kolegoms jau įkyrėjau su tuo savo maratonu, bet jie mane labai palaiko.“
Lietuvė vilioja dalyvauti ir totalizatoriuje bei spėti laiką, per kurį ji įveiks maratoną.
Remia ir britai, ir lietuviai
Įvairias akcijas J.Ubartaitė rengia labiau dėl smagumo, nei tikėdamasi svaraus indėlio į savo paramos fondą, mat daugiausia lėšų ji surenka per specialų labdaros puslapį www.justgiving.com/Judita–Ubartaite.
„Per jį mane gali paremti žmonės iš įvairių pasaulio šalių, todėl sulaukiu ne tik britų, bet ir lietuvių perlaidų. Pinigai iškart patenka į mano remiamos organizacijos sąskaitą“, – pasakojo Londone gyvenanti moteris.
Rėmėjų perlaidos svyruoja nuo 5 iki 250 svarų. Svetainėje paramą Juditai ir jos iniciatyvai labdaringais tikslais bėgti maratoną žmonės išreiškia ne tik pinigais, bet ir palaikymo žodžiais.
„Labai tavimi didžiuojuosi. Tu būsi nuostabi!“ – rašo 10 svarų paaukojusi Jessica Wood.
„Tu nepaprastas žmogus – aš giliai sujaudinta. Linkiu viso ko geriausio tau ir tavo šeimai“, – simpatijų neslepia net 250 svarų pervedusi Simela Karasavidis.
„Woooooooooooooohooooooooooooooo. Vodka“, – emocijas lieja Markas Gregory‘us.
„Mieloji Judita, sėkmės ir stiprybės!“ – linki 17.32 svaro paaukojusi Inga.
Repeticija „F–1“ trasoje
J.Ubartaitė su sportu niekada nesipyko – sportinių batelių ant vinies nepakabino ir Londone. Bėgimą energinga moteris jau trejus metus naudojo kaip priešnuodį sėdimam darbui – dukart per savaitę maždaug 4 km įveikdavo per pietų pertrauką, bėgdama palei Temzę.
Užsimojusi bėgti maratoną, ji ėmėsi ilgesnių distancijų ir pradėjo treniruotis pagal vieno amerikiečio maratonininko sudarytą programą. Dabar bėgioja tris kartus per savaitę.
„Vieną dieną per pietų pertrauką bėgu trumpą distanciją – apie 6,5 km, kitą dieną įveikiu vidutinį maždaug 12 km nuotolį, bėgdama iš darbo namo, o šeštadieniais atsidedu ilgajam bėgimui. Vakar miesto gatvėmis nubėgau net 29 km“, – patirtimi dalijosi J.Ubartaitė.
Ji įsitikino, kad ruoštis maratonui nelengva. Po treniruočių ima gelti kelius, skauda strėnas.
„Savo „Facebook“ paskyroje parašiau, kad vos paeinu. Ir paprašiau: „Chebra, paremkite mano šaltus bėgimus!” Man tai – savotiška terapija, savo galimybių pasitikrinimas. Per prakaitą ir skausmą tu ne tik išpildai savo svajonę, bet ir kam nors padedi. Nuo šios minties pasikraunu teigiamų emocijų. Sakoma, kad bėgdamas maratoną pirmiausia turi būti stiprus psichologiškai, o ne fiziškai“, – aiškino J.Ubartaitė.
Britams labai patiko lietuviška „vodka“. Tą vakarą man pavyko surinkti apie 160 svarų.
Prieš kelias savaites ji įveikė pusę maratono. Tai buvo tarsi generalinė repeticija.
„Nereali patirtis – bėgome „Formulės 1“ trasa. Neįsivaizduojate, kokia palaima kirsti finišo liniją. Maratoną lyginu su kūdikio giminu: lauki, ruošiesi, kankiniesi – reikia ir ištvermės, ir jėgų. Bet kai peržengi finišo liniją, viskas atlėgsta. Žinau, kad apsiverksiu. Aš būsiu euforijoje“, – neabejoja J.Ubartaitė.
Pusę maratono ji įveikė per 1 val. 51 min. ir 42 sek. „Norint apskaičiuoti visą maratono laiką, reikia dauginti iš dviejų ir pridėti 20 min. Galbūt ši formulė paskatins ką nors dalyvauti totalizatoriuje: paaukokite svarą labdarai per paramos svetainę internete ir spėkite mano laiką. Stebuklą galime kurti kartu!“ – įsitikinusi optimizmu trykštanti lietuvė.
Arbatos išnešiotoja virto apskaitininke
Į Angliją Judita Ubartaitė išvyko 2002–aisiais – tada, kai apie narystę Europos Sąjungoje, atviras sienas ir laisvą žmonių judėjimą lietuviai tik svajojo.
Klaipėdos universiteto Menų fakultete režisūrą su lėlių specializacija baigusi mergina į užsienį žvalgėsi ne dėl sotesnio gyvenimo ar platesnių vandenų kūrybai, o iš smalsumo.
„Norėjau pažinti pasaulį, praplėsti akiratį ir išmokti anglų kalbą, nes iki tol mokiausi vokiečių. Angliškai išlemendavau vos kelis žodžius: my name, coffee, juice, I love you (mano vardas, kava, sultys, aš tave myliu – liet.). Tiek žinojau iš dainų“, – juokiasi jau dešimt metų emigracijoje gyvenanti moteris.
Į Londoną ji išvyko su didžiuliu juodu lagaminu ir 200 svarų kišenėje. „Pirmieji metai buvo tragiškai sunkūs. Lietuvoje buvau baigusi aukštąjį mokslą, o Anglijos koledže kalbos mokiausi nuo A B C“, – pastebi J.Ubartaitė.
Tačiau kalbos barjeras ekonominio klestėjimo laikais nebuvo kliūtis įsidarbinti. Jau po poros savaičių naujakurė rado vietą Londono Sičio rajone įsikūrusiame restorane ir tapo gėrimų išnešiotoja.
Žvelgdama į kostiumuotus Sičio ponus slapčia mąstydavau: „Pamatysite, vieną dieną aš ateisiu čia pietauti, o jūsų vaikai mane aptarnaus. Jūs man nepaliekate arbatpinigių, na, palaukit, išmuš mano valanda!
Sityje apstu prašmatnių parduotuvių ir restoranų, kur čia pat įsikūrę bankai linksmina savo svarbius klientus.
„Žvelgdama į kostiumuotus Sičio ponus slapčia mąstydavau: „Pamatysite, vieną dieną aš ateisiu čia pietauti, o jūsų vaikai mane aptarnaus. Jūs man nepaliekate arbatpinigių, na, palaukit, išmuš mano valanda!” – prisimena J.Ubartaitė.
Ji ir išmušė. Dabar J.Ubartaitė dirba apskaitininke vienoje garsiausių pasaulyje teisines paslaugas teikiančių kompanijų „White & Case LLP“, įsikūrusioje tame pačiame Sičio rajone.
„Iš pradžių priklausiau aptarnaujančiam personalui: prižiūrėjau posėdžių sales, išdėliodavau vandenį, sausainius, atnešdavau arbatą. Vėliau, įmonei persikrausčius į Sitį, gavau darbą įmonės valgykloje – dariau sumuštinius darbuotojams. Buvau labai komunikabili, su visais bendraudavau, pasiteiraudavau, kaip šeima, vaikai? Matyt, patikau savo draugiškumu ir plepumu, nes vieną dieną sulaukiau pasiūlymo puse etato dirbti kredito kontrolės asistente. Dvejojau, nes atlyginimas biure buvo mažesnis nei valgykloje, tačiau galiausiai sutikau“, – pasakoja J.Ubartaitė.
Praėjus šiek tiek laiko ji gavo dar pusę etato – šįkart finansų administratorės asistentės: „Jokių šios srities mokslų nebaigiau – visko išmokau iš praktikos. Esu imli ir greitai susivokiu situacijoje. Be to, nebijodavau užsisėdėti darbe, neskaičiuodama viršvalandžių ir neprašydama apmokėjimo už juos. Savo sunkiu darbu rodžiau dėkingumą už pasitikėjimą ir tai, kad gavau tokį šansą, kurio net dauguma britų neturi.“
Po motinystės atostogų į darbą grįžusiai J.Ubartaitei „White & Case LLP“ pasiūlė visą apskaitininkės etatą.
„Man tiesiog sekėsi. Šiandien gyvenu kaip karalienė“, – laimės neslepia moteris, su dvigubą pilietybę turinčiu sūnumi Martynu gyvenanti su kreditu įsigytame trijų miegamųjų bute Londono Ketfordo (Catford) rajone.
