Ramus poilsis gamtos prieglobstyje prie ežero ar jūros. Erdvūs kambariai su atskiromis virtuvėlėmis, dušais ir sūkurinėmis voniomis. Pirtis, biliardo stalas, treniruoklių salė, dviračiai ir paspirtukai. Tokiose poilsinėse Palangoje, Druskininkuose ir Molėtų rajone metų metus už palyginus mažą kainą ilsėjosi už šalies pinigų politiką atsakingo Lietuvos banko darbuotojai.
Trijų aukštų su mansarda raudonų plytų poilsinėje Palangoje kambariai su atskira virtuve ir sanitariniu mazgu Lietuvos banko tarnautojams parai atsieidavo 67–134 Lt. Druskininkuose už parą tekdavo mokėti 36–95 Lt, o kelių namų sodyboje Molėtų rajone prie Baltųjų Lakajų ežero – 41–82 Lt.
„O kas čia neįprasta? Tai yra normalus dalykas“, – ne kartą stebėjosi uoliai pavaldinių teisę į poilsį gynęs tuometinis banko vadovas Reinoldijus Šarkinas.
Sutaupys apie 1,2 mln. Lt
Lietuvos banko darbuotojams sukurto rojaus žemėje galas atėjo pasikeitus banko vadovybei. Pernai Lietuvos banko valdyba nusprendė atsisakyti turto, kuris nėra būtinas centrinio banko funkcijoms vykdyti.
„Atsisakant šios turto dalies, siekta sumažinti operacines Lietuvos banko išlaidas ir užtikrinti, kad lėšos būtų naudojamos pagal paskirtį ir maksimaliai efektyviai“, – savaitraščiui „15min“ sakė Lietuvos banko Ryšių su visuomene skyriaus viršininkas Giedrius Simonavičius.
Lietuvos bankas taip pat išreiškė lūkestį, kad iki naujų savininkų atsiradimo turtas, kurį bankas prižiūrėjo ir juo rūpinosi daugelį metų, bus valdomas rūpestingai ir racionaliai.
Dar 2011 m. birželį vadinamieji darbuotojų tobulinimosi ir sveikatingumo centrai Palangoje, Druskininkuose ir Molėtuose su priklausiniais buvo pripažinti nereikalingais.
Lietuvos banko valdybai nutarus, objektai perduoti Valstybės turto fondui. Paskaičiuota, kad atsisakius minėtų centrų, Lietuvos bankas sutaupys apie 1,2 mln. Lt per metus.
Poilsiavietėms atsidūrus Valstybės turto fondo rankose, jų durys užsitrenkė ne tik Lietuvos banko darbuotojams, bet ir visiems potencialiems poilsiautojams, kurie už paslaugas galėtų mokėti rinkos kainą. Poilsiavietės ne tik tuščios, bet ir apleistos – apaugusios aukšta žole.
„Lietuvos bankas, perduodamas darbuotojų tobulinimosi ir sveikatingumo centro Palangos, Druskininkų ir Molėtų skyrius, savo rašte Valstybės turto fondui išreiškė viltį, kad minėtų objektų privatizavimo procesas vyks sklandžiai ir bus siekiama užtikrinti maksimalią naudą valstybei. Rašte Lietuvos bankas taip pat išreiškė lūkestį, kad iki naujų savininkų atsiradimo turtas, kurį bankas prižiūrėjo ir juo rūpinosi daugelį metų, bus valdomas rūpestingai ir racionaliai“, – aiškino G.Simonavičius.
Pirma nusprendė, po to – persigalvojo
Premjeras Andrius Kubilius ne kartą viešai piktinosi, kad valstybės įstaigos neatsisako joms priklausančių poilsiaviečių, išlaikomų iš mokesčių mokėtojų pinigų. Tačiau pačiam premjerui šioje srityje pavyko nuveikti nedaug.
2009 m. Vyriausybė atsisakė poilsio namų „Baltija“ ir nusprendė juos įtraukti į privatizavimo programą. Nepriklausoma turto vertintoja bendrovė „Lituka ir Ko“ įmonės turtą 2009-ųjų vasarą įvertino 32,2 mln. Lt.
Tačiau kilus politikų nepasitenkinimui, Vyriausybė persigalvojo ir užmiršo planus pertvarkyti buvusiai sovietų nomenklatūrai statytus Palangos poilsio namus – jie liko valstybės rankose.
Ūkio ministerija šiuo metu įgyvendina „Baltijos“ savininko teises ir pareigas. Poilsio namai „Baltija“ patikėjimo teise valdo didžiausią poilsio ir gydymo kompleksą Palangoje, kuriam priklauso įvairaus lygio viešbučiai: dviejų žvaigždučių „Vyturys“, trijų žvaigždučių „Žilvinas“, keturi kotedžai ir reabilitacijos centras.
Bendrovė už viešbučio „Auska“ nuomą kasmet valstybei moka 400 tūkst. Lt nuomos mokestį.
„Ūkio ministerijos darbuotojai įmonės teikiamomis paslaugomis išimtine teise nesinaudoja“, – garantavo ministerijos Viešųjų ryšių ir protokolo skyriaus vedėja Aušra Ramoškaitė.
Tiesa, žinybiniai poilsio namai „Baltija“ patikėjimo teise valdė ir penkių žvaigždučių viešbutį „Auska“ su 22 ha žemės.
Tačiau pernai Rusijos ir Europos kapitalo įmonė „Ambra investicijos“ dešimčiai metų išsinuomojo šį valstybei priklausantį viešbutį ir įsipareigojo į jį investuoti ne mažiau kaip 4,47 mln. Lt. Per pirmuosius metus investuota per 4 mln. Lt.
Bendrovė už viešbučio „Auska“ nuomą kasmet valstybei moka 400 tūkst. Lt nuomos mokestį.
Seimo nariai ir darbuotojai privilegijuotu poilsiu šiemet irgi nesimėgauja. Seimo kanceliarija patikėjimo teise valdomą valstybei nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – poilsio namus „Viešnagė“ ir poilsinę prie Siaurio ežero – 2011 m. gruodį perdavė valstybės įmonei Turto bankas.
Pastarasis planuoja vykdyti poilsiaviečių, esančių Palangoje ir Švenčionių rajone, pardavimą.
Gautos lėšos bus naudojamos Seimo istorinių I rūmų remontui.
Už „kapeikas“ neatiduos
Viena pelningiausių Lietuvos įmonių „Lietuvos geležinkeliai“ vis dar siūlo savo darbuotojams atostogauti nuosavose poilsiavietėse. Tokios yra dvi: Ignalinos vaikų stovykla ir Girulių poilsio bazė.
Bendrovės Teisės ir personalo departamento direktoriaus pavaduotojas Danius Rumskas neneigė, kad prieš ketverius metus, po rinkimų susiformavus naujam ministrų kabinetui, buvo svarstomas poilsinių privatizavimo klausimas. Tačiau šiandien apie tai net negalvojama.
„Privatizavimas dabartiniu metu būtų tikrai neracionalus. Turėti turtą Giruliuose ir jį parduoti už kapeikas? O gal praeis keletas metų ir viskas apsivers! Galvoti apie pardavimą paprasčiausiai neprotinga“, – įsitikinęs D.Rumskas.
Privatizavimas dabartiniu metu būtų tikrai neracionalus. Turėti turtą Giruliuose ir jį parduoti už kapeikas?
Jis pasakojo, kad abi „Lietuvos geležinkelių“ poilsio bazės visiškai užpildytos.
Vaikų poilsio stovyklos kelialapio kaina nustatoma, atliekant rinkos tyrimą pagal generalinio direktoriaus įsakymu patvirtintą kainodaros vadovą. Bendrovės darbuotojų vaikams ir vaikaičiams nustatoma lengvatinė kelialapio kaina.
Skirtumas tarp rinkos kainos ir darbuotojams taikomos lengvatinės kelialapio kainos dengiamas iš bendrovės lėšų, skirtų darbuotojų socialiniams poreikiams tenkinti. Kainų skirtumas pripažįstamas darbuotojo apmokestinamomis pajamomis, gautomis natūra, ir apmokestinamas iš darbuotojo, įsigijusio kelialapį, darbo užmokesčio, išskaičiuojant gyventojo pajamų mokestį ir mokestį „Sodrai“.
Paskaičiuota, kad paros kaina vaikų poilsio stovykloje 2012 m. vasaros sezonui rinkoje siekia apie 50 Lt. „Lietuvos geležinkelių“ darbuotojų vaikams para stovykloje kainuoja 16,8 Lt, vaikaičiams – 25 Lt.
Girulių poilsio stovykloje priklausomai nuo gyvenimo sąlygų paros kaina prasideda nuo 24 Lt (kambariai be patogumų) ir siekia 200 Lt, nuomojantis apartamentus.
Vaikų stovykloje Ignalinoje sąlygos geros, viskas gražiai sutvarkyta ir įrengta. Giruliuose jau reikėtų remonto.
„Vienas korpusas suremontuotas, yra pastatyti nauji keturi mediniai nameliai – jie normalios būklės. Visų kitų senųjų namelių būklė labai prasta, vienas poilsiavietės korpusas be patogumų, be atskiros virtuvės. Tačiau kol kas į infrastruktūros atnaujinimą neinvestuojame“, – užtikrino D.Rumskas.
Nepaisant to, 2011 m. Girulių mokymo, reabilitacijos ir poilsio bazės išlaikymas „Lietuvos geležinkeliams“ atsiėjo apie 390 tūkst. Lt, vaikų poilsio stovyklos Ignalinoje išlaikymas – apie 809 tūkst. Lt.
Visiškai slaptas sandoris
Iki šių metų akcinė bendrovė Lietuvos paštas valdė poilsio namus Palangoje, Pervalkoje ir Nidoje.
Palangoje esančios patalpos nebeatitinka poilsio namų reikalavimų, todėl šiemet poilsiautojams durų neatvėrė. Poilsio namai Nidoje šiais metais buvo parduoti, tačiau bendrovė atsisako atskleisti, kam ir už kiek atiteko šis turtas.
„Su pirkėju sudarytos pirkimo-pardavimo sutarties sąlygų atskleisti negalime, nes, vadovaujantis sutarties nuostatomis, sutarties sąlygos yra konfidencialios. Tačiau norime pabrėžti, kad visi Lietuvos pašto parduodami nekilnojamo turto objektai parduodami ne mažesne nei Lietuvos pašto valdybos ar akcininko (priklausomai nuo vertės) nurodoma kaina.
Parduodant kiekvieną Lietuvos pašto nekilnojamojo turto objektą, jis taip pat vertinamas nepriklausomų atestuotų nekilnojamojo turto ekspertų, kurie pateikia išvadą dėl objekto rinkos vertės. Nidos poilsio namai pirkėjui parduoti didesne kaina nei įvertinta nepriklausomų atestuotų nekilnojamojo turto vertintojų“, – tvirtino Lietuvos pašto atstovė spaudai Aurelija Jonušaitė.
Ji paaiškino, kad poilsio namus pardavė pati bendrovė – Valstybės turto fondui jie nebuvo perduoti. Už objektą gauti pinigai pateko ne į valstybės biudžetą, o į bendrovės iždą.
„Tačiau metų gale valstybei išmokėjome dividendus“, – aiškino A.Jonušaitė.
Nesvarbu, savas ar svetimas
Pervalkoje esančiuose poilsio namuose „Agila“ nuo birželio 1 iki rugsėjo 10 d. apsistoti gali ne tik Lietuvos pašto darbuotojai ar jų artimieji, bet ir kiti gyventojai. Šiuose poilsio namuose vienu metu atostogauti gali iki 40 žmonių.
Poilsio namuose „Agila“ nakvynės kaina visiems gyventojams svyruoja nuo 35 iki 150 Lt.
„Lietuvos pašto darbuotojai kambarius gali rezervuoti nuo gegužės pabaigos. Jei lieka laisvų vietų, kambariai nuomojami kitiems asmenims. Nakvynės kainos tiek Lietuvos pašto darbuotojams, tiek kitiems svečiams vienodos“, – kalbėjo bendrovės atstovė spaudai.
Poilsio namuose „Agila“ nakvynės kaina visiems gyventojams svyruoja nuo 35 iki 150 Lt. Kaina priklauso nuo vietų skaičiaus kambaryje ir atostogų laiko – liepą nakvynė šiek tiek brangesnė nei, pavyzdžiui, rugsėjį.
Apgyvendinimo kainos esą skaičiuojamos taip, kad padengtų išlaidas poilsio namų išlaikymui. Nepaisant to, poilsio namų Pervalkoje išlaikymui Lietuvos paštas kasmet atseikėja apie 15 tūkst. Lt.
„Lietuvos pašto pagrindinė veikla nėra teikti apgyvendinimo paslaugas, todėl didelių investicijų poilsio namų atnaujinimui neskiriame. Ateityje planuojame parduoti nereikalingas patalpas“, – sakė A.Jonušaitė.
Norint parduoti, teks atrišti rankas
Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) specialistai ne kartą išreiškė nuomonę, kad valstybė turi pasilikti tik tą turtą, kuris reikalingas jos funkcijoms įgyvendinti, o likusį privatizuoti. Girdi, paslaugos, nebūdingos valstybinėms institucijoms, turi būti perduotos privačiam verslui, o valstybei jas derėtų pirkti iš atviros rinkos.
Tačiau ar nekilnojamo turto rinka būtų pajėgi vienu metu priimti dešimtis stambių poilsiaviečių – ar atsirastų milijonus pasiryžusių investuoti pirkėjų? Jei ir atsirastų, ar išaugusi pasiūla nenusmukdytų objektų kainų? Ar nenutiktų taip, kad geografiškai prestižiniuose Lietuvos kampeliuose esančios poilsio bazės būtų parduotos už centus?
Potencialių pirkėjų interesas padidėtų, jei būtų leidžiama keisti objektų paskirtį, pavyzdžiui, buvusią poilsiavietę paversti nuosava sodyba, o viešbutį ar sanatoriją rekonstruoti į atskirus butus.
Nekilnojamojo turto kompanijos „Ober-Haus“ vertinimo ir rinkotyros skyriaus vadovas Saulius Vagonis pripažino, kad vienu metu daug panašaus pobūdžio objektų už gerą kainą neparduosi – ši rinka mažai likvidi.
„Iš kitos pusės, jei nepardavinėsi, tai niekada ir neparduosi. Sunku, prognozuoti, kas efektyviau: ar viską vienu metu pardavinėti, ar dalį turto parduoti, o dalį eksploatuoti. Prieš ketverius ar penkerius metus, kai nekilnojamojo turto sektorius plėtėsi, kilo kaimo turizmo sodybų bumas, o Europos Sąjungos parama buvo dosniai skirstoma, poilsiavietės būtų buvusios patrauklios investuotojams. Dabar, kai rinka nusistovėjusi, o konkurencija kaimo turizmo segmente didelė, pirkėjai aprimę. Mažai kas rengiasi įeiti į šį verslą, juolab, mokėti milžiniškus pinigus“, – svarstė S.Vagonis.
Jis atkreipė dėmesį, kad geriausi laikai nekilnojamam turtui parduoti jau praėjo. Per artimiausius kelerius metus kainos tikrai neišaugs, todėl kažin, ar verta delsti.
„Potencialių pirkėjų interesas padidėtų, jei būtų leidžiama keisti objektų paskirtį, pavyzdžiui, buvusią poilsiavietę paversti nuosava sodyba, o viešbutį ar sanatoriją rekonstruoti į atskirus butus“, – pastebėjo S.Vagonis.
Galai – kaip į vandenį
LLRI prezidentė, Saulėlydžio komisijos narė Rūta Vainienė įsitikinusi, kad neparduodamų objektų nėra. Yra nebent nepalankios pardavimo sąlygos, atgrasančios potencialius pirkėjus.
„Gal verčiau nuleisti kainą nei užsiimti turto konservavimu, priežiūra, apsauga ir pan.?“ – retoriškai klausė R.Vainienė.
Be to, privatizuojant objektus ji ragina nuimti perteklinius apribojimus keisti jų paskirtį. „Galbūt verta kreiptis į nekilnojamo turto kompanijas, kad jos surastų variantų, kaip realizuoti turtą. Be to, ir patys rinkos dalyviai galėtų ką nors pasiūlyti: išperkamąją nuomą ar ilgalaikę panaudą. Valstybei reikėtų atsiverti įvairiems pasiūlymams, o ne nustatyti milžinišką kainą ir dar aiškinti, ką su pirkiniu derėtų veikti“, – aiškino LLRI prezidentė.
Ji įsitikinusi, kad pastaraisiais metais visuomenės požiūris į privilegijuotą tarnautojų poilsį pasidarė ypač neigiamas, todėl turėti poilsiavietę tampa gėda: „Todėl stengiamasi slėpti, maskuoti, sakoma, kad tai – ne poilsinės, o mokymo centrai.“
Todėl stengiamasi slėpti, maskuoti, sakoma, kad tai – ne poilsinės, o mokymo centrai.
Saulėlydžio komisijos pastangos inventorizuoti valstybės institucijų ir joms priklausančių įmonių poilsio bazes pasiteisino tik iš dalies.
„Labai sunku surasti galus, nes yra labai daug viešųjų įstaigų, šalia kurių pagrindinio steigėjo – valstybės ar savivaldybių – yra ir privatus steigėjas: koks nors fondas ar sporto klubas. Tada – visi galai kaip į vandenį“, – pastebėjo R.Vainienė.
Per metus Saulėlydžio komisijos sąraše atsidūrė viso labo 28 objektai – pirtys ir poilsio namai. Dalis jų jau perduota Valstybės turto fondui, dalies dokumentai dar tik baigiami tvarkyti.
Privatizavimo procedūra
Julanta Poškutė, Valstybės turto fondo Turto valdymo skyriaus viršininkė
Lietuvos banko valdytas turtas, esantis Palangoje, Druskininkuose, Molėtuose, Vilniuje, yra įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą. Šiuos nekilnojamojo turto objektus Valstybės turto fondas perdavimo ir priėmimo aktu iš Lietuvos banko perėmė 2012 m. gegužės 25 d.
Įregistravus perimtus objektus Valstybės turto fondui patikėjimo teise valdyti, naudoti ir disponuoti jais, raštais buvo kreiptasi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinius padalinius dėl dokumentų apie suformuotus valstybinės žemės sklypus prie šių privatizavimo objektų pateikimo, kad Valstybės turto fondas galėtų pradėti rengti jų privatizavimo programas. Šiuo metu jau pateikti dokumentai apie suformuotus valstybinės žemės sklypus prie objektų, esančių Palangoje ir Molėtuose. Įregistravus valstybinės žemės sklypus Valstybės turto fondui patikėjimo teise, bus pradėtos rengti jų privatizavimo programos.
Visos gautos pajamos už privatizuotus objektus, įskaitant ir poilsines, patenka į Finansų ministerijos administruojamą Privatizavimo fondą. Visas išlaidas, susijusias su perimtų objektų valdymu, priežiūra ir t.t., apmoka Valstybės turto fondas.
Didžiausi sandoriai
Nuo 1998 m. privatizuota daugiau nei 40 Valstybės turto fondo iš ministerijų bei kitų valstybės institucijų perimtų poilsinių, dauguma jų – nedidelės. Didžiausios privatizuotos poilsinės:
* Iš Ūkio ministerijos perimtos 1278 kv. m poilsio patalpos, esančios Pamario g. 13, Nidoje, privatizuotos 2001 m. už 1,6 mln. Lt ir 3583 kv. m poilsio namai ir kempingai, esantys Vytauto g. 167, Palangoje, privatizuoti 2000 m. už 2 mln. Lt.
* Iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos perimtas 5904 kv. m poilsio pastatas, esantis Vėtrungės g. 31, Palangoje, privatizuotas 2002 m. už 2,7 mln. Lt (iš kurių 2,1 mln. Lt už pastatus ir 0,58 mln. Lt už žemę) ir 3779,9 kv. m poilsio pastatas, esantis Kęstučio g. 15/Daukanto g. 31, Palangoje, už 4,2 mln. Lt (iš kurių 3 mln. Lt už pastatą ir 1,2 mln. Lt už žemę).
* Iš Vidaus reikalų ministerijos perimtos 2182 ir 485 kv. m pastatai, esantys Preilos g. 39, Neringoje, privatizuoti 2002 m. už 0,68 mln.Lt
* Iš žvejybos laivyno įmonės „Jūra“ perimtas 3342 kv. m poilsio pastatas, esantis Kalno g. 7B, Juodkrantėje, privatizuotas 2002 m. už 0,54 mln. Lt.
* Iš Generalinės prokuratūros perimti 823 kv. m poilsio namai ir kempingai, esantys Kariotiškių kaime (Trakų r.), privatizuoti 1999 m. už 0,76 mln. Lt.
