Tačiau smalsu kaip jaučiasi, ką veikia, kokiomis nuotaikomis gyvena čia jau savanoriaujanteji. Apie tai pokalbis su Klaipėdos „Jaunimo linijos“ savanore Inga.
– Šiuo metu „Jaunimo linija“ skelbia naujų savanorių atrankas Klaipėdoje, Kaune ir Vilniuje. Įdomu, kaip tu susidomėjai savanoryste „Jaunimo linijoje“?
– Išvydau informacinį skelbimą bendrabutyje, užsiregistravau internetu į atranką, ją sėkmingai praėjau ir pradėjau lankyti kursus. Savanorystė man visada asocijavosi su naujų žinių, galimybių pradžia ir tąsa. Žinau, jog kartais žmonės savanoriavimą vadina laiko švaistymu ir nė neįsivaizduoja, kaip galima už tai negauti piniginio atlygio. Turiu prisipažinti, jog ir man, atėjus į „Jaunimo liniją“, buvo keistoka.
– Kiek laiko jau savanoriauji? Mini, kad iš pradžių buvo keista, o kaip kito tavo požiūris į savanorišką veiklą?
– Penkių mėnesių parengiamuosius savanorių kursus baigiau prieš pusantro mėnesio. Prasidėjus budėjimams prie telefono, pamažu patyriau ir suvokiau, kokią galią turi nuoširdus, palaikantis žodis. Tai mane skatina nelikti abejingai ir jaustis reikalingai. O šiuos jausmus ir galimybę padėti kitiems būtų sunku įvertinti pinigais.
– Kaip pasakoji, „atėjimas“ į „Jaunimo liniją“, siejasi su naujais atradimais. Ką naujo atradai savanoriaudama?
– Turbūt svarbiausias mano atradimas, kad noras būti išgirstai man toks pats svarbus, kaip ir išgirsti kitą. Žinoma, parengiamieji kursai leido geriau pažinti, suprasti save, o tai padeda geriau suvokti, kas vyksta su kitu žmogumi.
– Suprantu, jog svarbu kalbėtis apie savo sunkumus. Tačiau, kas nutinka, kad ne kiekvienas gali laisvai prabilti apie save?
– Kartais ryžtą pradėti kalbėti apie savo sunkumus užgožia baimė būti nesuprastam, pasitikėjimo stoka šalia esančiais. Iš savo patirties žinau, kaip nelengva savyje išlaikyti susikaupusias mintis ir jausmus. O nuoširdus, atviras pokalbis gali suteikti naujų jėgų, ryžto, pasitikėjimo savimi.
– Pakalbėkim apie tai, ko tau prireikė ir kaip manai, ko gali prireikti norintiems tapti „Jaunimo linijos“ savanoriais?
– Būdama emocinės paramos telefonu savanore, aš galiu būti savimi. Smagu pripažinti, kad reikia tik noro, pastangų ir laiko, kurio prireiks parengiamiesiems kursams, o vėliau budėjimams prie telefono. Tai tarsi investicija, kuri duoda pelną, kiek kitokį nei įprasta: įgaunu vis daugiau žinių ir įgūdžių, kaip savo buvimu pagelbėti kitam.
