Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 4d. 13:50 , Atnaujinta: 2018 vasario 4d. 16:05

Scenografė S.Biekšaitė seksualiniu priekabiavimu apkaltino režisierių J.Vaitkų: prašė parodyti „savo trikampėlį“

Režisierius Jonas Vaitkus
D.Matvejevo nuotr. / Režisierius Jonas Vaitkus

Scenografė Simona Biekšaitė viešai pasidalijo savo #metoo istorija. Ji pasakoja apie gerai žinomą Lietuvos teatro ir kino režisierių Joną Vaitkų, kuris jos išgėręs neva prašė parodyti savo „trikampėlį“. Po jos prisipažinimo pasirodė komentarų „pagaliau“, sufleruojančių, kad tokia istorija gali būti ne vienintelė. Pats režisierius kol kas kaltinimų nekomentuoja.

Istorija, kurią pasakoja S.Biekšaitė, nutiko beveik prieš dešimt metų. Ji baigė ne Lietuvos muzikos ir teatro, bet Vilniaus Dailės akademiją.

„Su J.Vaitkumi susitikau viename projekte, kur dirbau scenografės asistente. Jonas Vaitkus, turėdamas plačiai žinomą ryškų potraukį jauniems talentams, man pasakė, jog ruošiasi statyti spektaklį pagal D. Harrower pjesę „Juodasis strazdas“ ir pasiūlė man sukurti spektaklio scenografiją. Aš jaučiausi kaip laimėjusi visišką jackpot. Mane, tokią „žalią“ ir be patirties, ką tik iš akademijos, toks didis ir nusipelnęs režisierius kviečia į savo komandą... Ir ne bet ko, o kurti dekoracijas ir kostiumus jo režisuojamam spektakliui“, – istoriją pradėjo scenografė.

Per kelias dienas ji nupiešė eskizų ir nuėjo į susitikimą su J.Vaitkumi jo namuose. „Keista, ar ne? Susitikimas pas režisierių jo paties apartamentuose. Pasirodo, žmona išvykus, kavinėse darbui nesusikaupsi, o teatras nedirba, nes vasara“, – rašo scenografė.

„Buvau apsirengusi suknele (ilgis – žemiau kelių), nes suknelės man patiko ir patinka, atsinešiau „papkutę“ su eskizais. Jonas duris užrakino, po „labas“ ištraukė ir padėjo ant stalo gruziniško vyno.

Na, menininkų tarpe vynas liejasi laisvai, kaip ir nieko įtartino, bet iš jaudulio man nelabai jis „geriasi“, ypač dėl to, kad tai juk pirmas kartas, kai tokiam garbiam maestro siūlysiu savo kūrybines idėjas. Po gero pusvalandžio ar valandos diskusija turbūt pasidarė per „sausa“ – buvo atsineštas popieriaus lapas ir aistringais judesiais pradėtas piešti mano portretas. Toliau sekė ropojimas aplink stalą keturiomis ir kriokimas tiesiogine to žodžio prasme, kas vėliau peraugo į strategiškai patogią poziciją slinkti mano blauzdomis į viršų, link šlaunų, kur buvo sustota ir liepta parodyti „savo trikampėlį“, – prisiminimais dalijasi scenografė.

„Na, neparodžiau, nes sėdėjau ant kėdės, sustingus iš panikos ir baimės, blaiva kaip ir dabar, berašant šį postą, ir besižvalgydama į duris, kurios buvo užrakintos ir galbūt net visai lengvai atrakinamos, bet tas, kas yra pakliuvęs į panašią situaciją, supranta, ką tai reiškia, kai apimta siaubo negali pajudėti iš vietos, negali pabėgti. Kiek visa tai tęsėsi, aš neprisimenu. Švintant Jonas atrakino duris ir „lūžo“. Aš išėjau“, – pasakojo ji.

Kitą dieną ji nuėjo pas draugę, tuometę J.Vaitkaus studentę, ir papasakojo viską, kas nutiko.

„Pasirodo, man kliuvo dar „lengvas Jono kalibras“. Psichologinis smurtas, priekabiavimai ir nuolatinis žeminimas, kurį jos išgyveno bestudijuodamos LMTA, yra nepalyginamos su mano patirtimi. Nes tai buvo vadinama aktoriaus auklėjimo metodu ir tęsėsi metais, nuo LMTA iki teatro trupės ir taip toliau“, – prisiminimais dalijasi moteris.

Ji pasakojo greitai supratusi, kad „tokių šlykščių stuobrių mano profesiniam gyvenime bus ne vienas ir ne du“.

Aš labai sąmoningai nusprendžiau tęsti projektą. Ir, rodos, kitą dieną ar dar dieną po to nuėjau pasirašyti sutarties. Man buvo svarbu perlipti per save, nesijausti auka ir nugalėti baimę, – pasakojo scenografė.

„Man pasidarė labai greit aišku, kad norėdama dirbti tai, kas man patinka ir kur ruošiuosi siekti aukštumų, aš negaliu turėti pusilgių plaukų ir nešioti suknelės, kaip ir negaliu užeiti pas režisierių į svečius aptarti pjesės, nes mano idėjos, eskizai ir talentai yra visiškai nesvarbu; svarbus yra mano „trikampėlis“, kurį reikia parodyti, jei esi „šviežia ir nepatyrus“. Aš supratau, kad tokių šlykščių stuobrių mano profesiniam gyvenime bus ne vienas ir ne du, o spektaklis juk dažnai prasideda nuo režisieriaus ir scenografo, dviese brainstorminančių ramioje aplinkoje. Tą pačią dieną nusipirkau plaukų skutimo mašinėlę ir nusirėžiau pusilgius plaukus 2 numeriu. Nes man nepatinka ir netinka būti auka, kaip ir baimintis, kad norėdama būti tuo, kuo aš noriu būti ir veikti tai, ką noriu veikti, turiu pakelti suknelę ir parodyti savo „trikampėlį“ kuris magiškai atvers visas kitas duris“, – pasakojo S.Biekšaitė.

15min ji pasakojo, kad projekto dėl to incidento nenutraukė.

„Aš labai sąmoningai nusprendžiau tęsti projektą. Ir, rodos, kitą dieną ar dar dieną po to nuėjau pasirašyti sutarties. Man buvo svarbu perlipti per save, nesijausti auka ir nugalėti baimę. Tą projektą mačiau kaip profesinį startą, bet nesupratau, kodėl už tai turėčiau jaustis skolinga ir duoti tai, kas visiškai nėra susiję su teatru. Tiesiog labai tikėjau tokiu dalyku kaip talentas, buvau labai įpykus ir užsispyrusi“, – 15min pasakojo S.Biekšaitė.

Nors su J.Vaitkumi teko dirbti toliau, pasikalbėti apie incidentą su juo S.Biekšaitė taip ir neišdrįso.

„Kažkodėl ši patirtis, kaip ir tada jo namuose, mane visada absoliučiai kaustė, būnant jo akivaizdoje. Vaitkus yra ūmus ir gal bijojau, kad kažką pasakys skaudaus ir galutinai pribaigs tą mano „drąsą“. Kurios man labai tuo metu reikėjo norint „išplaukti“ . Aš tiesiog labai norėjau dirbti“, – pasakojo moteris.

Vėliau vėl teko susidurti su režisieriumi – ji dirbo su suomių režisieriumi Kristian Smeds, kuris statė „Vyšnių sodą“. Jame J.Vaitkus dalyvavo kaip aktorius, o S.Biekšaitė – kaip scenografės asistentė.

Ji pasakojo, kad tuomet net statant spektaklį bendrauti teko neypatingai daug.

Pagaliau – Teatras. Pasakojimų žinau tuntus apie Jono Vaitkaus terorizmą iš jo studentų (pvz., kad dirbančius televizijoje vadindavo panaudotais tamponais). Kita vertus, stebina ir liūdina, kiek jo buvusių studentų tyli (idealizuoja? bijo nebebūti kviečiami dirbti?), – savo feisbuko paskyroje rašo E.Latėnaitė.

„Man, žinoma, buvo baisu, aš jo sąmoningai vengiau. Į repeticijas beveik neidavau ir visą dėmesį sutelkiau į teatro dirbtuves, kas yra kita didžioji mano darbo dalis. Su Vaitkumi susitikusi kitą kartą pristačiau konkrečią scenografijos idėją, dėl kurios jau buvau apsisprendusi, jis sutiko. Mūsų dalykinis bendravimas buvo kaip bendravimas su zoologijos sodo plėšrūnu jo paties narve, kuriame turi būti, jei nori eiti toliau. Man padėjo tai, kad jaučiau jam labai daug neapykantos. Natūrali agresija man tada padėjo kovoti, tačiau aš suprantu, kad be galo daug merginų reaguotų kitaip, ir jos tampa aukomis“, – 15min pasakojo S.Biekšaitė.

Su pačiu J.Vaitkumi 15min susisiekti kol kas nepavyko. LRT Radijui jis sakė, kad artimiausiu metu susitiks su žiniasklaida ir pateiks savo įvykių versiją. Kol kas daugiau J.Vaitkus kalbėti atsisako.

S.Biekšaitės įrašu pradėjo dalintis ir jį komentuoti ir kiti su teatro pasauliu susiję asmenys, pavyzdžiui, aktorė Elžbieta Latėnaitė, kuri pakomentavo situaciją taip:

„Pagaliau – Teatras. Pasakojimų žinau tuntus apie Jono Vaitkaus terorizmą iš jo studentų (pvz., kad dirbančius televizijoje vadindavo panaudotais tamponais). Kita vertus, stebina ir liūdina, kiek jo buvusių studentų tyli (idealizuoja? bijo nebebūti kviečiami dirbti?)“, – savo feisbuko paskyroje rašo E.Latėnaitė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min