Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Seimo narės Aurelijos Stancikienės tėvai privatų dvarą tvarko nesąžiningai

Dautarų dvaras
Wikimedia.org nuotr. / Dautarų dvaras
Šaltinis: „Info TV“
0
A A

Dautarų dvaras Mažeikių rajone skaičiuoja antrą šimtmetį. Sovietmečiu nualintą dvarą prikelti ėmėsi Seimo narės Aurelijos Stancikienės tėvai Gražina ir Antanas. Jie iš savo ir valstybės lėšų restauravo nuniokotą dvarą. Tačiau darbus atliko ne visai sąžiningai. Kelius tiesęs verslininkas televizijos kanalui „Info TV“ skundėsi, kad dvarininkai jam liko skolingi dešimtis tūkstančių litų, o pagal sutartį nutiesti turėjo būti takeliai.

Kadaise Dautarų dvare šeimininkavo Rusijos reformatoriaus Piotro Stolypino dukra Marija ir jos sutuoktinis Borisas von Bockas. Vėliau bankui užstatytą dvarą nusipirko Nasvyčių šeima. 1940-aisiais, užėjus sovietams, Nasvyčių sutvarkytas dvaras buvo nacionalizuotas, po kurio laiko savininkams jį grąžino vokiečiai. Tačiau šeima dvaru ilgai nesidžiaugė.

Sovietmečiu Dautarų dvare veikė pradinė mokykla, vėliau jame apsigyveno neturtingi žmonės. Buvusiose salėse jie laikė gyvulius, o pritrūkę malkų kūrendavo laiptus ar palanges. Po nepriklausomybės atkūrimo dvaras grąžintas buvusiems savininkams – Nasvyčiams. Tačiau jie nugyvento dvaro atstatyti nebepanoro, todėl buvusi garsi radijo diktorė Undinė Nasvytytė jį pardavė dabartinei Seimo narei Aurelijai Stancikienei. Dabar dvarą valdo politikės tėvai Gražina ir Antanas Juknevičiai.

„Buvo vienintelė išeitis perimti mums šitą dvarą, Nes dukra, įsigijusi dvarą, trejus metus į jį nevažiavo ir jau matome, kad jau visiškai griuvėsiai. Ir tada jau mes paklausėme jos, kodėl ji nieko nedaro. Tai nusprendėme mes su vyru, kad negalime šitaip pasielgt – restauratoriai esame“, – teigė senąjį dvarą prikėlusi Gražina Juknevičienė.

„Jis buvo baisus. Jau nekalbant apie tai, kad buvo galima apeiti tiktai apie pastatą, visur kitur – neįbrendami brūzgynai. O pats pastatas be langų, be durų, stogai kiauri, visur nešvara, visur smarvė. Kampai išardyti, sienos irgi, gabalai nukritę. Na, taip, kaip ir dauguma Lietuvos dvarų sovietmetyje“, – prisiminė restauratorė.

š tiesų keliams tiesti prireikė daugiau medžiagų ir darbų, nei buvo sutarta pradžioje, nes dirva – labai molinga.

Garsi restauratorė penkerius metus dvarą kėlė iš griuvėsių. Tam pasitelkė ir valstybės ir Europos Sąjungos paramą: „Paramą yra skyręs kultūros paveldo departamentas. Dalies, pusės patalpų polichromijos ir dekoro sutvarkymui. Dar esame gavę iš Žemės ūkio ministerijos paramą kaimo turizmui 500 000 litų. Tai buvo tokia jau pati ženkliausia parama, kuri iš tikrųjų vis tiek ženkliai padėjo tą pakelti objektą. Turėjome įdėti 500 000 litų, grąžina pusę sumos.“

Iš Nacionalinės mokėjimo agentūros Juknevičiai pinigų gavo ir miško rekreacinių takų įrengimui. Tačiau įrengė ne miško takus, bet kelius, kurie pagal projektą neturėjo būti finansuojami. Tai esą įrodo ir dvarininkų sutartis su kelius nutiesusios bendrovės direktoriumi. Tačiau vėliau ji buvo pakeista. Atlikus darbus, nutiesus kelius, savininkai paprašė sutartį pakoreguoti ir pieštuku nurodė vietoj jau atliktų kelių tiesimo darbų dokumentuose įrašyti, kad atliktas rekreacinių miško takų tiesimas. Taip buvo galima gauti paramą iš Nacionalinės mokėjimo agentūros. Pati dvaro savininkė tai neigia.

Pasak jos, keliai atnaujinti tokie, kokie ir buvo: „Pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Iš tikrųjų taigi šitie keliai buvo ir išlikę. Tik jie buvo labai blogos būklės. Bet jie buvo visi išlikę. iš tikrųjų mes nieko nepadarėme. Aš turiu tuos senuosius, planus. Viskas, net išlikę medžiai rodo, kad šitie keliai buvo. Kelius mes šį pavasarį atnaujinome. Jie buvo tokie, kad jais jau pravažiuoti buvo neįmanoma. Klimpo mašinos lietui palijus, nes apačioje molis.“

Tačiau pagal miškotvarkos projektą, rekreaciniais miško takais važiuoti negalima, o jų plotis turėtų nesiekti nė dviejų metrų. Paramos gavėjai turi atitikti visus reikalavimus ir būti patikrinti specialių tarnybų.

Remdamasi investicijų miškuose projektu, Juknevičių šeima susitvarkė kelią aplink dvarą. Tačiau pati dvarininkė sako, kad tikrintojų nesulaukė, jie nekontroliavo, ką ir kaip šeimininkai tvarkė senoviniame dvare. „Mūsų nekontroliavo, buvo geranoriškai nusiteikę“, – teigė dvarininkė.

Už gamtosaugą ir prieš neteisėtas statybas kovojančios Seimo narės A.Stancikienės mama pripažįsta, kad paramą gauti itin sunku – tam reikia užnugario. „Privatininkui gauti, tai jau čia yra labai sudėtinga. Reikia ir pažinčių daug turėti, ir užnugarius kažkokius, nežinau ką dar ten reikia turėti, kad tu gautum tuos milijonus. Šiaip sau negausi, tikrai“, – sakė privataus dvaro savininkė.

Iš paramos gautų pinigų Juknevičiai neketina sumokėti kelius nutiesusiai įmonei. Iš tiesų keliams tiesti prireikė daugiau medžiagų ir darbų, nei buvo sutarta pradžioje, nes dirva – labai molinga. „Kai jau reikėjo pasirašyti tą aktą darbų, kad jie yra atlikti tie papildomi darbai, tai pareiškė, kad mes sugadinome aplinką, sudėdami tą juodžemį ten , kur jie parodė, ir kad jie neketina už tuos papildomus darbus nei rašytis, kad jie tokie buvo, nei mokėti už juos“, – sakė UAB „KTD group“ direktorius Giedrius Jocius.

Bėda ta, kad neturiu jokio popieriaus, – pripažino Giedrius Jocius.

„Paskui atėjo terminas mokėti už bendrą projektą, kurio vertė, man regis, 77 000 ir PVM. Jie pareiškė, kad nėra visiškai patenkinti tais darbais ir yra kažkokio ten broko. Tuomet aš sakiau: „Tvarkoj, jeigu yra broko, tai yra 5 metų garantija pagal Statybos įstatymą ir čia niekas dėl to nedings.“ Tai sakė, kad vis tiek nepasitiki manimi. Priėjome tokios išvados, kad aš iš savo asmeninių pinigų, kaip asmeninis žmogus, kaip firmos direktorius laiduoju, jog tie darbai bus atlikti, kad jie sumokėtų tuos pinigus. Kadangi aš tų pinigų neturėjau, jie pirma pervedė 15 000 litų į įmonės sąskaitą prieš pervedant visą bendrą sumą. Tuos pinigus iš įmonės grąžino kaip mano asmeninę skolą, o aš paskui pinigus išėmiau ir jiems atidaviau, kaip užstatą. Bėda ta, kad aš neturiu jokio popieriaus“, – pasakojo G.Jocius.

Pats verslininkas nesigina, kad sutiko pakeisti sutartį taip, kaip buvo papašytas, nepaisant to, kad atliko ne tokius darbus. Dabar jis sutinka, kad nusižengė įstatymams, o maža to, liko it musę kandęs – pinigų už nutiestus kelius jis tikina negavęs, o politikės A.Stancikienės tėvai į jo skambučius neatsiliepia. Dabar, pasak verslininko, dvarininkai jam skolingi 30 000 litų, nes atsisakė mokėti už papildomus darbus, kurie buvo skirti neva brokui taisyti. Papildomus darbus, kurie nebuvo numatyti sąmatoje, atlikti reikėjo dėl dirvožemio, kurio ypatybės paaiškėjo tik pradėjus kelių tiesimą: tai ir kelmų iškasimas, ir drenažo darbai bei grunto supylimas.

Bent kol kas jokiu turizmu Dautarų dvare nė nekvepia, nors parama skirta būtent kaimo turizmui vystyti. G.Juknevičienė tikina, kad kaimo turizmą ateityje tikrai vystys: „Na, tai kaimo turizmas nuo dvarų kultūros turizmo iš esmės mažai skiriasi. Mes penkerius metus esame įsipareigoję vykdyti kaimo turizmo veiklą. Ir mes vykdysime ją bet kokiu atveju. Ką, dabar negi gyvensi čia, užsidarysi ir bus kažkokia tai tavo rezidencija? Ne, mes norime, kad žmonės čia atvyktų.“

Pasak dvaro savininkės, žmonės čia važiuoja būriais, o pinigų už ekskursiją kol kas iš jų neimama.  A.Stancikienės tėvai siekia ir daugiau paramos iš valstybės. Jie po dvaro langais ketina atstatyti svirną, įrengti žirgyną ir į pievą paleisti ganytis povus. Ateityje įrengtu svirnu ir čia esančiu moliu galės naudotis jauni menininkai. Bent jau taip dabar žada dvarininkė, siekianti dar vienos paramos dvarui.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min