Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 9d. 15:31

Selemonas Paltanavičius: nelaukta balta spalva

Didžiosios anties gaigalas albinosas
Selemono Paltanavičiaus nuotr. / Didžiosios anties gaigalas albinosas

Gamtoje pastovu viskas: ciklai, metų laikai, gyvūnų sandara, formos, net spalvos – jos yra tik tokios, kokios turi būti tam tikrame individo amžiuje ar tam tikru metų laiku. Išimčių yra, bet jos retos – įspūdingiausia yra paukščių gaidukų patinų plunksninio šydo, supančio galvą ir kaklą, spalva, kuri būna bet kokia: sakoma, kad dviejų identiškos spalvos patinų nėra. Tai ne anomalija, tai būdingas šios rūšies požymis.

Tačiau kartais gimsta, išsirita individai su pakitusia kūno dangos (kailio, plunksnų, žvynų) pigmentacija. Tokia depigmentacija gali būti įvairi, priklausomai nuo pigmentų pokyčio ar stokos, gyvūnas gali būti neįprastai tamsus ar juodas (melanistas), geltonas (leucistas), rudas (chromistas). Tačiau bene dažniausi albinistai, balti ar baltų spalvų lopelius apdare turintys individai.

Šis reiškinys retas, jo kaip nors išskaičiuoti neįmanoma. Tačiau stebėtojai visada fiksuoja tokius spalvinius nukrypimus. Na, o žmonės nuo seno pastebi „baltas varnas“ ir šį terminą vartoja šiek tiek plačiau. Ar gamtoje tokios baltos varnos dažnos, įprastos, ar – atvirkščiai: taip gali ir netekti jų pamatyti?

Tai buvo prieš daug metų, mano ornitloginių potyrių pradžioje: tada bet koks surastas lizdas buvo beribis džiaugsmas ir būsimų pažinčių su paukščiais galimybė. Laukų karklyne netyčia rasta didžiosios anties dėtis nustebino ne mažiau. Matyt, ją perėjusi antelė pasišalino skubėdama, nes dėtis buvo nepridengta (to paprastai nebūna) ir dar išsaugojusi paukščio šilumą. Kiaušinius pridengiau nuo visa reginčių šarkų akių ir sau prisakiau anties netrikdyti. Tačiau kitą dieną iš tolo pro žiūroną pamačiau prie lizdo kažką baltuojant – negi kas būtų popierių ar kokią šiukšlę palikęs? Atsargiai priėjęs įsitikinau, kad taip bolavo pati antelė – jos sparnai buvo su didelėmis baltos spalvos dėmėmis. Ji sėkmingai išperėjo savo vaikus – laimė, greitai išsprogo karklų lapai ir pridengė tokią matomą paukštę. Tą pačią vasarą varnėnų būryje sušmėžavo dar vienas margas – pusiau pilkas, pusiau baltas paukštis.

Kauno zoologijos muziejuje (tada jis dar nebuvo pavadintas jo įkūrėjo Tado Ivanausko vardu) vis žiūrėdavau į albinosus – baltą stirną, kovą, kuosą, kurmį. Šventos atminties žmogus Leonas Jezerskas pasakodavo apie Maskvos Darvino muziejuje (ten jis tobulinosi) esančius rinkinius, kuriuose yra šimtai iš visos plačios Rusijos surinktų įvairių spavinių variacijų žvėrių ir paukščių – albinosai kurtiniai, tetervinai, rudosios lapės, melanistai vilkai.

Viliaus universiteto zoologijos muziejuje saugoma keletas tokių individų, iš kurių bene unikaliausias – chromistas (rudos spalvos) kovas. Jo istoriją aprašęs prof. R.Kazlauskas pasakojo, kad šį jauną paukštį kiti kovai kapojo, ir jis nerado sau vietos...

Šiandien apie neįprastai baltus, juodus, geltonus ar rudus (netipiškų spalvų) gyvūnus sužinome jau ne iš muziejų. Fotografai ir Lietuvoje įamžino margas stirnas, baltus kėkštus. Baltas ar margas varnėnas, baltas žvirblis lyg ir nedidelė retenybė. Tačiau jeigu jo nepavyksta nufotografuoti, įrodyti stebėjimo tikrumo? Ar visi patikės pranešimu apie tokį radinį?

Selemono Paltanavičiaus nuotr. /Su kitais jis lygus!
Selemono Paltanavičiaus nuotr. /Su kitais jis lygus!

Prieš 7 metus Rūdninkų girioje prieš pat mašiną kelin išskrido balta lyg sniegas (!) juodoji meleta. Paukštis taip „vedė“ mane gal 50 metrų, po to nėrė pro eglutes ir pradingo. Ieškojau jos gerą pusdienį, bet taip ir neradau. Apie tai niekur neskelbiau: pamaniau, kad niekas nepatikės...

Kai kurių rūšių polinkis į albinizmą paskatintas žmogaus ar labai gausios populiacijos. Ir Lietuvoje, ir visoje Europoje pamatyti baltą ar baltų dėmių turinčią, taip pat melanistę didžiąją antį yra įprastas dalykas. Peršasi mintis, kad Lietuvoje šio pakitimo pradžia – fermose, dirbtiniame veisime: antys daug metų buvo dauginamos ir išleidžiamos į gamtą. Kasmet taip gamtoje atsidurdavo bent 10 – 20 tūkstančių ančių. Jų tarpe būdavo bent keletas baltų ar margų. Sunku pasakyti, ar polinkį albinizmui jos atsinešė iš gamtos, ar gavo iš naminių pekino veislės ančių. Ir dabar balta lyg sniegas didžioji antis nieko nestebina, jas dažnai stebi Palangoje, Juodkrantėje, Druskininkuose.

Koks šių gyvūnų likimas? Paprastai jų gyvenimas neilgas, nes neįprasta spalva yra išdavikė, lengvai pamatoma plėšrūnų. Kai kada tokios „baltos varnos“ nepriima gentainiai, nors įprasti atvejai, kai šie individai gyvena kartu su normalios spalvos gyvūnais, sudaro poras ir augina jauniklius.

Prieš keletą dienų alyvoje prieš langus ėmė čirkšti lizdą palikę naminio žvirblio jaunikliai. Vienas jų buvo kitoks – baltasparnis. Jį aktyviai maitino patinėlis, žvirbliukas buvo sveikas ir aktyvus. Įdomu, kaip jam seksis gyventi su kitais žvirbliais?

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Gerumu dalintis gera
Skanumėlis

Video

00:12
00:51
00:48

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min