O gamta trečiajai Kalėdų dienai bent jau Rytų Lietuvoje pasuko gražius orus: saulę, giedrą dangų, švelniai sniegeliu papudruotą žemę. Visi bandėme prisiminti, kada teko patirti tokią dovaną ir – neprisiminėme. Diena tapo ilgesnė trejetu minučių, bet kas tai palyginus su visa saulėta diena. Taigi, ką gamtoje turime prisiminti iš šios gruodžio 27?
Visų pirma – tekančią raudoną saulę. Ir vakarą, kuris buvo toks pat, su paraudonintais debesimis. Ir mėnulį – dar ne pilną, priešpilnį, bet vis tiek gražų.
Ant žemės pabertas sniegelis netirpsta, vadinasi – vos vos šalvena. Tas šaltukas visai nebaisus per žiemą žaliuojančioms žibuoklėms, paparčiams, kiškiagrikiams. Net lazdynų žirginiai nėra pilki ir kieti kaip akmenukai, bet gražiai žalsvi, kokie paprastai būna žiemos gale. Medžiai net nepajautė šalčio, tad paneriais baltuoja bebrų šviežiai nugraužtų liepų ir žilvičių, raudonuoja juodalksnių kelmai. Neris srūva kaip visada, tik daug seklesnė. Sakytum – šiek tiek lijo, žemėn susigėrė šiek tiek sniegelio tirpsmo vandens. Bet to per maža, kad pajaustų didelė upė.
Prie upės – visas gyvenimas: tūpinėja didieji baltieji garniai, plaukioja pulkeliai didžiųjų ančių, baltuoja didieji dančiasnapiai ir marguoja klykuolės. Žinoma – ir gulbės. Ore sušniokštė jų sparnai, paukščiai pakilo, blaškėsi, skrido pirmyn – atgal, nes Neryje švytravo baidarės irklai, kelionių mėgėjai prisiminė šviesias ir šiltas dienas. Paneriais vaikštinėjo žvejai. Labai smagiai nuteikė šernų paknaisiotos šlapynės, po ąžuolais išvartyti lapai - ką tik šiuos žvėris beveik „nurašėme“, afrikinis kiaulių maras jiems buvo tapęs tokia pačia nelemta pandemija. O gal išgyvens? Gal išliks?
Tačiau daugiausia miškuose žmonių – kol šventės, tiesiog neįmanoma būti be gamtos. Vieni, su vaikais, su šunimis. Daugelis elgiasi labai gražiai – iš jų nesitiki numestų butelių, popierių. Kai kas be to negali gyventi. Panašiai kaip ir be riaumojančio variklio ir viską niokojančių ratų – ir ši diena buvo tokia, birbė keturračiai, geltonavo motociklų ir džipų ratais išplėšytos pašlaitės. Kažkoks keistas kompleksas užvaldo žmones, kai jie, sėdę prie tokios priemonės vairo, praranda saiką, žmoniškumą; jie gali sutrypti, sujaukti, sunaikinti bet ką. Kažin, kaip jie apie tokius savo „žygius“ pasakos namuose, kaip girsis draugams?
Taigi, pakako viso to, kad dalis geros dienos nuotaikos subjurtų. Tačiau saulė padarė gerus darbus, o sutiktas pulkelis kuoduotųjų zylių ir jų tykantis paukštvanagis sugrąžino į tikrą gamtą. Tokią, kokia ir turėtų būti.
Ar jums ši diena buvo tokia pati? Ar jūs savo gamtą matėte tokią pačią?
