Ar šie procesai nėra valdomi? Ar beišnykstančių rūšių neįmanoma išgelbėti? Juk kuriamos technologijos „atgaivinti“ mamutus ir kitus išnykusius žvėris, o naminių gyvūnų genų inžinerija pažengė taip toli, kad gali klonuoti, atkurti...
Bet kuriuo atveju, kai rūšis atsiduria kritinėje būklėje, lieka vienintelis būdas ją išgelbėti nuo visiško išnykimo: paskutiniųjų individų paėmimas iš gamtos, veisimas, dauginimas, o kartu – tyrimai. Tai – labai brangu ir tokius darbus sau leisti gali tik turtingos (ir sąmoningos) valstybės. Beje – ne tik valstybės, nes labai daug nuveikiama pavienių asmenų. Skeptikai, kurių giminė, ko gero, prisidėjo prie gamtos nykimo procesų, būtinai paklaus: na ir kas iš to? Ar tai įmanoma, ar jau žinomi sėkmės pavyzdžiai?
Taip, tokių pavyzdžių yra, ir – ne vienas. Apie juos galima ir reikia kalbėti kuo daugiau. Štai tik taip – paimant iš gamtos kelis paskutinius paukščius ir surenkant (superkant) laikomus nelaisvėje, pavyko nutverti spikso aros gyvybės siūlą. Iš karto pasakysiu, kad tą atliko tikrai ne valstybinės struktūros, o privatus asmuo. Dabar veislynuose yra apie 100 šių paukščių, taigi – rusena viltis, kad bent jau Žemėje šios aros neišnyks. Ar kada nors joms bus lemta grįžti į gimtuosius Brazilijos miškus – abejotina. Juk ten ši rūšis ir buvo išnaikinta!
Mums visiems turi būti žinomas dar vienas rūšies išgelbėjimo atvejis – šiandien tuos žvėris matome, žinome jų skaičių. Tai – Dovydo elnias, be galo keistas porakanopis, ilgakojis ir gana stambus, augesnis už mūsiškį taurųjį elnią, ilgauodegis, su nestandartinio šakotumo ragais, labiau primenančiais negenėtą krūmą, nei garbingo žvėries karūną.
Abatas Armandas Davidas, prancūzų dvasininkas ir gamtininkas, 1865 m. pro kinų imperatoriaus parko, esančio į pietus nuo Pekino, tvorą pamatė iki šiol neregėtus čia laikomus elnius. Kitąmet jam pavyko gauti 2 šio elnio kailius ir pasiųsti į Paryžių, kur pagal juos gamtininkas Milnas-Edvardsas aprašė naują rūšį, ją pavadindamas moksliniu Elaphurus davidianus, taigi – Davido (mes sakome – Dovydo) vardu.
Tačiau pasaulis apie tikrą (gyvą) Dovydo elnią nieko nežinojo ir jo neįsivaizdavo; ši rūšis apie 3000 metų laikyta kinų imperatorių soduose ir parkuose ir maždaug tiek pat metų jos jau nebuvo laisvėje. Taigi – Dovydo elnio nematė ne tik pašaliečiai iš Europos, bet ir paprasti kinai.
Nelengva suprasti, kaip pavyko keletą Dovydo elnių išvežti iš šių aptvarų į Europą ir apgyvendinti zoologijos soduose. Bet kuriuo atveju, tai buvo sudėtinga ir politiškai, ir fiziškai. Tačiau tai padėjo išsaugoti rūšį nuo visiško išnykimo, nes kai 1894 m. Chuanchė išsiliejo ir išgriovė parką saugojusias tvoras, elniai išsilakstė ir bereginti buvo suvalgyti valstiečių. Iš visos imperatoriaus sode laikytos bandos Kinijoje likę 2 Dovydo elniai išgyveno iki 1921 m. ir nugaišo. Tačiau Europoje buvo kitaip.
1900–1901 m. Bedfordo hercogas iš zoologijos sodų surinko 18 elnių ir ėmėsi juos veisti Vuberne – čia 1922 m. gyvavo jau 64 žvėrys. 1963 m. visam pasaulyje jų laikyta daugiau kaip 400, o 1964 m. įvyko stebuklas: 4 Dovydo elniai „grįžo“ į Pekino zoologijos sodą.
1985 m. viena elnių grupė įkurdinta gamtoje Milu parke netoli Pekino, 1986 m. kita – Dafengo draustinyje. 1997 m. Kinijoje laisvėje gyveno 671 Dovydo elnias. Dabar jų čia apie porą tūkstančių. Žvėrys pagaliau ne tik atgavo savo tėvynę, bet ir jaučiasi visai saugūs: Kinijoje visai uždrausta medžioklė, o sankcijos už nelegaliai sumedžiotą (nudobtą) žvėrį gali būti tokios, kad jų išbandyti niekam nekyla noro.
Gali kilti klasuimas: o kodėl apie Dovydo elnią kalbame mes? Labai paprastai – Lietuvoje ši rūšis dažnai laikoma voljeruose, veisiama. Iš viso mūsų elnių augintojai turi daugiau kaip 200 šių elnių. Juos galite pamatyti susitarę su voljerų savininkais. Pažadu: pamatę pirmą kartą, tikrai nustebsite, nes šis žvėris tikrai nepanašus į „standartinį“ elnią. Kitų, jam artimų rūšių nėra. Ir tik atsitiktinumai lėmė, kad Dovydo elnias išgyveno iki mūsų dienų ir net sugrįžo savo gimtinėn.
