Dabar populiaru
Publikuota: 2018 birželio 17d. 20:56

Senojo lietuvių tikėjimo krivė apie Ramūną Karbauskį: įkūręs parką – romuviu netampi

Inija Trinkūnienė Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Inija Trinkūnienė

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) iniciatyva senovės baltų religinei bendruomenei „Romuva“ netrukus gali būti suteiktas valstybės pripažinimas. Neslepiama, kad šiai religinei bendruomenei prijaučia LVŽS pirmininkas Ramūnas Karbauskis. Tačiau vyriausioji romuvių šventikė tikisi, kad bendruomenė ir tikėjimas žmones dominti pradėjo ne dėl politiko. Ir tikina, kad R.Karbauskis net nėra jos bendražygis, nors ir įkūrė baltų dievų skulptūrų muziejų Naisiuose.

Pasiūlymas suteikti valstybės pripažinimą senovės baltų religinei bendrijai „Romuva“ Seime jau skinasi kelią. Po pateikimo projektui pritarta, klausimo svarstymas numatytas birželio 21 d. – prieš pat Jonines, arba Rasas, kurios yra viena svarbiausių „Romuvos“ bendruomenės švenčių.

Valstybės pripažinimas šiai bendruomenei suteiktų tokias pačias teises, kaip ir kitoms devynioms oficialiai pripažintoms religinėms bendruomenėms – tuokti, laikyti apeigas ir t.t. Pripažinimo šalininkai sako, kad teisę pasirinkti religiją turi visi lietuviai, kad taip bus palaikoma „Romuvos“ bendruomenės dvasinė, kultūrinė tapatybė, Lietuvos žmonės geriau pažins savo šaknis.

Tuo tarpu oponentai teigia, kad „Romuva“ turi mažai ką bendra su kadaise egzistavusia senovės baltų religija. Kad yra labiau folkloro, o ne religinė bendruomenė ir kad siekis jai suteikti valstybės pripažinimą turi politinę potekstę – baltų tikėjimui palankumą ne kartą yra rodęs valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos lyderis Ramūnas Karbauskis.

Seime netgi buvo išsakyta nuomonė, kad galbūt „Romuvos“ bendruomenės šaknys slypi į Rytus nuo Lietuvos.

Tačiau visa tai – tik nuomonės iš šalies. O kaip „Romuvos“ tikėjimo valstybinį pripažinimą vertintų patys šios bendruomenės atstovai? Ką jie patys galvoja apie save ir kaip atsako į metamą kritiką? Apie tai 15min kalbėjosi su Inija Trinkūniene – „Romuvos“ bendruomenės krive ir vyriausiąja dvasininke.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Inija Trinkūnienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Inija Trinkūnienė

– Pradėsiu nuo bendro pobūdžio klausimo – kodėl „Romuva“? Iš kur kilo, ką reiškia šis žodis?

– Romuva buvo senovės prūsų šventyklos vardas. Šis vardas yra susijęs su žodžio šaknimi, reiškiančia „romus, ramus, rimti“. Ir jis reiškia kartu ir ramybę, ir gėrį, grožį.

Rytų Lietuvoje, ypač Švenčionių krašte, žmonės vartoja posakį „Man ramu“, turėdami omenyje, kad jiems yra gera, jie jaučiasi gerai. Šita šaknis nusako būtent tokią būseną.

– Visuomenėje esate įsivaizduojami įvairiai, bet kaip jūs patys save apibrėžiate, kuo save laikote?

– „Romuva“ yra senovės baltų religinė bendrija. Mes išpažįstame senąją prigimtinę lietuvių religiją. Turime ir savo tikėjimo tiesas, kurias esame surašę. Gerbiame dievus ir deives.

Dažnai sulaukiame klausimų apie mūsų tęstinumą, iš kur mes atsiradome, iš kur semiame tuos dalykus, kuriuos išpažįstame. Tai norėčiau pabrėžti, kad ta lietuviška tradicija iki šiol nebuvo nutrūkusi.

Pavyzdžiui, žemės garbinimo papročius, ritualus, kultūrą, folklorą tiriantys mokslininkai kaime fiksuoja ir šiomis dienomis. Šiuolaikinės „Romuvos“ bendrijos pradininkas Jonas Trinkūnas buvo žmogus, labai giliai įsigilinęs į tas tradicijas.

– Jus dažnai vadina pagonimis ar neopagonimis. Ar jums šie terminai priimtini?

– Manome, kad yra geresnių žodžių. Pagonis ar neopagonis yra lotyniškos kilmės tarptautiniai žodžiai. Mes turime savo lietuviškus žodžius.

Pagonis ar neopagonis yra lotyniškos kilmės tarptautiniai žodžiai. Mes turime savo lietuviškus žodžius.

Mes esame senojo tikėjimo išpažinėjai. Kiti tinkami apibūdinimai – prigimtinė religija, prigimtinis tikėjimas. Tas tikėjimas, kuris ateina iš mūsų šaknų, kuris yra susijęs su mūsų žeme, kultūra, tradicija.

O terminą „neopagonys“ apskritai dažnai vartoja tie, kurie sako, kad mes išgalvojome kažką, ko niekada nebuvo, kažką visiškai naujo. Todėl jis turi tokią truputį niekinamąją prasmę.

– Trumpai papasakokite „Romuvos“ bendruomenės istoriją.

– Savo bendruomenės pradžia mes laikome 1967 m., kai Kernavėje Vilniaus universiteto dėstytojai ir studentai pradėjo švęsti Rasos šventę. Su visais papročiais, su dainomis, užkūrę aukurą ir pagerbdami dievus.

Aišku, šitas šventimas buvo slaptas, nelegalus. Ir už tokią rezistencinę, pasipriešinimo veiklą sovietų valdžia Joną Trinkūną 1973 m. išmetė iš universiteto, uždraudė dėstyti. Iki pat 1988 m. jis liko tokiame savotiškame pogrindyje.

Jono Trinkūno paskyros „Facebook“ nuotr./Jonas Trinkūnas
Jono Trinkūno paskyros „Facebook“ nuotr./Jonas Trinkūnas

Ir visos mūsų bendruomenės veikla sovietmečiu buvo pusiau pogrindinė. Šventes švęsdavome draugų rateliuose, informacija dalinomės slapta. Savaime suprantama, mes savęs negalėjome įvardinti religine organizacija, kadangi sovietų valdžios požiūris į religiją buvo griežtai neigiamas.

Čia norėčiau pacituoti monografiją „Sąjūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, kurią parengė kelios mokslininkės, nagrinėjusios, kaip atsirado Sąjūdis. Knygoje pabrėžiama, kad „Romuva“, etnokultūrinis judėjimas buvo vienas iš kelių didelių šaltinių, kurie atvedė prie nepriklausomybės.

Už pogrindinę ir rezistencinę veiklą, taip pat už kraštotyrinę veiklą Jonas Trinkūnas prezidentės 2013 m. buvo apdovanotas Gedimino kryžiaus ordinu.

Prezidentūros nuotr./Jonas Trinkūnas su prezidente Dalia Grybauskaite ir žmona Inija
Prezidentūros nuotr./Jonas Trinkūnas su prezidente Dalia Grybauskaite ir žmona Inija

Atvirai reikštis ir registruotis kaip religinė bendruomenė galėjome tik Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Užsiregistravome 1992 m. Oficialiai žiūrint, mums dabar yra 26 metai, tačiau, aišku, mes savo pradžią siejame su 1967 m.

– Kokia yra pagrindinė jūsų tikėjimo idėja ar idėjos?

– Mes remiamės darnos idėja. Darnos idėja reiškia, kad žmogus turi siekti gyventi darnoje. Darnoje su pasauliu, su aplinkiniais, su pačiu savimi.

Mes remiamės darnos idėja. Darnos idėja reiškia, kad žmogus turi siekti gyventi darnoje. Darnoje su pasauliu, su aplinkiniais, su pačiu savimi.

Čia yra pagrindinė mūsų idėja. Darna nėra suprantama kaip gėrio ir blogio priešprieša, bet būtent kaip gebėjimas sugyventi, sutarti. Ir tiesiog kaip priešingų pradų sugyvenimas.

Tarkime, pavyzdys galėtų būti toks: jei viename poliuje būtų šaltis, o kitame – karštis, tai darna būtų šiluma. Šilumos būsena. Priešingų pradų suderinamumas.

Kita iš pagrindinių mūsų religijos tiesų – kad pasaulis, mūsų tauta, mūsų bendruomenė yra gyvųjų ir mirusiųjų bendruomenė. Mes esame tarsi visuma, kurią sudaro gyvieji ir mirusieji. Dėl to protėvių gerbimas yra viena pagrindinių mūsų apeigų dalių. Mes jaučiamės kaip nepertraukiama grandinė.

– Ar turite kažkokį šventraštį ar šventuosius tekstus, kuriais remiatės?

– Mes neturime savo šventraščio, kuris ateitų nuo senųjų laikų, bet mes turime dainuojamąją tradiciją, kuriai yra šimtai ir net tūkstančiai metų.

Mes neturime savo šventraščio, kuris ateitų nuo senųjų laikų, bet mes turime dainuojamąją tradiciją, kuriai yra šimtai ir net tūkstančiai metų.

Mes turime sutartines kaip savo meditacinę muziką, kurią naudojame apeigose.

Turime labai daug išlikusių atskirų tekstų, kuriuose minimi dievai, aprašytos apeigos. Tai yra mūsų labai didelis turtas, visų lietuvių turtas. Mes tais tekstais remiamės atlikdami apeigas, giedodami savo giesmes dievams, juos pagerbdami.

– Kokios šventės jums yra svarbiausios?

– Tai mūsų pagrindinės kalendorinės šventės. Viena iš pagrindinių švenčių yra Vėlinės, kurias romuviai švenčia kaip ir visi lietuviai. Tai mūsų senoji baltiška šventė. Juk tai yra ne krikščioniška šventė, o senojo tikėjimo šventė. Kaip ir Kūčios.

O jei šiltuoju metų laiku, tai yra pavasario ir rudens lygiadieniai, taip pat Jorės šventė – pirmosios pavasario žalumos šventė, į kurią suvažiuoja daug žmonių, išpažįstančių senąjį tikėjimą. Taip pat vasaros saulėgrįžos šventė – Rasos šventė. Daugelį šių švenčių švenčia visa Lietuva, nors daugelis nėra gerai susipažinę su senųjų švenčių turiniu.

Dėl to man jūsų klausimas skamba keistai – tokie dalykai man atrodo savaime suprantami. Tai tos pačios šventės, kurias visi švenčiame (šypsosi). Visas šventes, ypač vasaros saulėgrįžos šventę, švenčiame uždegdami aukuro ugnį, pagerbdami dievus. Kai vyksta ugnies apeigos, ugnį pagal seną tradiciją maitiname druska. Vykdydami žemės apeigas Žemynai aukojame grūdus arba duoną.

Šalia kalendorinių, dar švenčiame šeimos šventes, kurios irgi yra svarbios ir darosi vis labiau populiarios. Tai jungtuvės arba santuoka šventvietėje prie aukuro ugnies, palaiminimo arba krikštynų apeigos ir laidotuvių apeigos. Visas šias apeigas atlieka mūsų bendruomenės. Ir besikreipiančių vis daugėja.

– Paminėjote šventvietes. Kas tai? Kokias vietas laikote šventomis?

– Šventvietes galima suskirstyti į viešas ir ne. Neviešos šventvietės – tai tos, kurias žmonės pasidaro savo namuose. Jei jie turi erdvės prie namų, pasistato aukurą, gali ir namų viduje pasidaryti šventą kampelį, toks yra mano namuose.

O kalbant apie viešas šventvietes, viena tokių yra Gedimino kapo kalno šventvietė Vilniuje, Kalnų parke, kur yra aukuras, vyksta apeigos. Taip pat yra šventvietė Verkių parke.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kūdikio vardynos vykstančios pagal senąsias baltų tradicijas
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kūdikio vardynos vykstančios pagal senąsias baltų tradicijas

Dar viena gana populiari vieta yra Karmazinų piliakalnis Neries regioniniame parke. Taip pat ta pati Kernavė. Per visą Lietuvą tokių vietų galima išvardinti daug. Kaune, Neries ir Nemuno santakoje yra aukuras, prie Kauno yra Vieškūnų piliakalnis, kur irgi yra aukuras, apeigos atliekamos. Šatrijos kalne yra kūrenama amžinoji ugnis, jau beveik metai, kaip ji liepsnoja.

Lietuva yra šventa žemė ta prasme, kad išlikusių šventviečių turime labai daug. Vien tik Žemaitijoje yra aprašyta apie tūkstantį senųjų šventviečių. Tai šventos giraitės, šventi medžiai, šventi akmenys, šventi kalneliai, šventi šaltiniai, šventos upės ir ežerai...

Aukštaitijoje tokių vietų dar daugiau. Ir jų visų aprašymai, šventųjų vietų vardai yra pasiekę ir šias dienas. Į tas vietas galima nueiti, pamatyti, jose atlikti apeigas.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Gedimino kapo kalnas
Alvydo Januševičiaus nuotr./Gedimino kapo kalnas

– Turite galvoje, pasiekę žmonių pasakojimų forma?

– Taip, taip. Žmonių pasakojimai, vietovardžiai. Labai įspūdingas paveldas, kuriuo mes turime didžiuotis.

– Minėjote dievus. O kokie tie dievai? Ką garbinate?

– Mes gerbiame žemės deivę Žemyną, mes gerbiame ugnies deivę Gabiją, lemties deivę Laimą, didįjį dievą Perkūną. Čia yra pagrindiniai mūsų dievai.

– O ar turite šventikus? Kokia jūsų bendruomenėje hierarchija?

– Taip, mes turime šventikus, dvasininkus. Mūsų dvasininkai yra vaidilos. Mes turime 24 vaidilas ir 22 bendruomenes. Paprastai bendruomenei vadovauja vaidila. Vaidila dažniausiai yra žmogus, kurį išrenka pati bendruomenė ir patvirtina krivūlė. Taip vadinasi mūsų susirinkimas.

Susirinkę į krivūlę vaidilos išrenka ir aukščiausią dvasininką – krivį. Dabar krivė esu aš.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus Gedimino kalne vyko Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės įšventimo apeiga
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Vilniaus Gedimino kalne vyko Lietuvos Romuvos Krivės Inijos Trinkūnienės įšventimo apeiga

– Kaip suprantu, šventikais vienodai gali tapti ir vyrai, ir moterys?

– Taip. Apribojimų nėra.

– O jei kitatautis norėtų, ar jis galėtų tapti bendruomenės nariu? Arba, tarkime, homoseksualus asmuo?

– Manau, kad taip. Mes neturime tokių apribojimų, mūsų įstatuose to nėra.

– Kiek žmonių priklauso „Romuvai“? Ar turite narių sąrašą?

– 2011 m. Lietuvos gyventojų surašymo metu save senajam lietuvių tikėjimui priskyrė apie 5 tūkstančius žmonių. Tačiau mes patys sąrašų neturime. Jei save laikai bendruomenės nariu – juo ir esi.

Pastaruoju metu, kai mūsų žinomumas padidėjo, vis daugiau žmonių skambina ir klausia, kaip galėtų įsišvęsti į romuvius. Tokia galimybė yra – įšventinimo į romuvius apeigos vyksta kartą per metus, Jorės šventės metu. Tai pavasario žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje.

Vidmanto Balkūno nuotr./Jorės Šventės akimirka
Vidmanto Balkūno nuotr./Jorės Šventės akimirka

– Ar esate vienintelė senojo baltų tikėjimo bendruomenė Lietuvoje? Internete teko rasti informacijos, kad bendruomenėje prieš keliolika metų įvyko skilimas, gal galite papasakoti daugiau?

– Tokių bendruomenių yra ir daugiau. Mūsų senovės baltų religinė bendrija „Romuva“ turi 22 bendruomenes Lietuvoje. Bet suprantama, kad yra ir bendruomenių, kurios veikia atskirai nuo mūsų.

Čia yra žmonių apsisprendimo teisė, jų valia. Ir kokios tos priežastys, kodėl jie yra atskirai, tai reikėtų jų pačių klausti.

– Pokalbio pradžioje minėjote, kad organizuotai rinktis pradėjote prieš 50 metų, bet kalbate ir apie istorinį tęstinumą. Kaip šis tęstinumas pasireiškė, tarkime, tarpukariu ar dar anksčiau?

– Vienas bandymas kurti bendruomenę XX a. pradžioje buvo Jono Gedimino Beržanskio-Klausučio. Jis save kildino iš Gedimino ir 10 metų reikalavo caro valdžios, kad būtų pripažintas senojo tikėjimo tęsėju. 1915 m. iš caro valdžios gavo atsakymą, kad yra pripažįstamas. Savo kieme Kaune jis turėjo aukurą ir kūreno amžinąją ugnį.

Mūsų kaltintojai sako mums, kad religija neišliko, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kas tai sugriovė.

Kitas pavyzdys – tai Domas Šidlauskas-Visuomis. Jis buvo įkūręs „Romuvos“ bendruomenę prie Sartų. Švęsdavo Rasos šventę, vasaros saulėgrįžos šventę, buvo pastatęs aukurą, jo bendruomenė aukojo dievams.

Senojo tikėjimo išpažinėjų buvo ir lageriuose tarp ištremtų lietuvių. Yra žinoma, kad tokių buvo Intos lageryje.

Senojo tikėjimo idėjas reiškė ir Vydūnas, ir Jonas Basanavičius, ir dar daug tautinio atgimimo veikėjų.

– Ką atsakote žmonėms, kurie teigia, kad senoji baltų religija išnykusi, jos nebėra, o jūs kažką naujo kuriate nuo nulio?

– Šitaip sako žmonės, kurie yra visiškai nesusipažinę su mūsų tradicine kultūra, su mūsų folkloru. Pagaliau, kurie nėra vaikščioję po kaimą, bendravę su bobutėmis, klausę jų dainų, patyrę mūsų dainų, sutartinių galios.

Juk net jei organizuota forma religija neišliko, ji išliko per papročius, dainas. Tai mums ir svarbu.

Mūsų kaltintojai sako mums, kad religija neišliko, bet reikia pagalvoti ir apie tai, kas tai sugriovė. Reikia prisiminti, kad mes, lietuviai, vėliausiai priėmėme krikščionybę. Kad bažnyčia pas mus ilgą laiką buvo lenkiška. Kad apie lietuvišką krikščionybę platesniu mastu galima kalbėti tik nuo XVII, XVIII amžių.

Žmonės, kurie ieško senojo tikėjimo dvasios, ją suranda. Kaip jau anksčiau minėjau, mums kalba pati mūsų žemė.

Žmonės, kurie ieško senojo tikėjimo dvasios, ją suranda. Mums kalba pati mūsų žemė.

Mūsų šventieji kalneliai, šventos upės ir ežerai, jie mums kalba senąja kalba. Nuėjęs lietuvis pajunta dvasinį ryšį.

Mes neužsiimame vaikščiojimu, įtikinėjimu, kad esame geresni už kitus. Bet žmonės patys susiranda mus. Jie jaučia šituos dalykus.

– Koks dabar yra jūsų kaip religinės bendruomenės požiūris į krikščionybę?

– Mes laikomės Gedimino tradicijos. Gerbiame visas religijas ir manome, kad visi žmonės turi teisę išpažinti tokią religiją, kokią nori. Toks ir mūsų požiūris į katalikų bažnyčią. Nekvestionuojame jos legalumo, teisės egzistuoti. Mūsų požiūris demokratiškas.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Inija Trinkūnienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Inija Trinkūnienė

– Kodėl jums svarbu valstybinis pripažinimas?

– Pirmiausia mes tai suprantame kaip istorinio teisingumo įvykdymą. Mūsų senasis tikėjimas buvo prievarta iš mūsų, lietuvių, atimtas ir jo pripažinimas tradicine mūsų gyvenimo ir kultūros dalimi yra svarbu.

Yra ir praktinė priežastis. Jau minėjau, kad mes atliekame santuokos ceremonijas pagal savo papročius. Galime atlikti prie savo ugnies aukurų, gali žmonės vietas pasirinkti ir patys. Dažniausiai tai vyksta gamtoje.

Jei būsime pripažinti valstybės, mūsų atliekamos santuokos galios ir jų nereikės pakartotinai registruoti Santuokų rūmuose. Tai žmonėms bus palengvinimas.

– Ramūnas Karbauskis dažnai viešojoje erdvėje siejamas su senuoju tikėjimu. Bet ar jis yra „Romuvos“ narys?

– Ne, jis nėra mūsų bendruomenės narys, „Romuvos“ veikloje nedalyvauja. Jis turbūt yra vienas iš tų mano minėtų lietuvių, kurie pajuto dvasinį ryšį su praeitimi ir susidomėjo senuoju lietuvių tikėjimu. Jis įkūrė baltų dievų skulptūrų muziejų, kiek žinau, ten ir šventės yra švenčiamos, ir ugnis nuolatos dega.

Alvydo Januševičiaus nuotr./Skulptūra Naisiuose
Alvydo Januševičiaus nuotr./Skulptūra Naisiuose

Tačiau vien dėl to, kad įkūrė skulptūrų parką, mūsų bendruomenės nariu jis netapo. Jis tikrai neturėjo ir neturi įtakos mūsų bendruomenės susikūrimui, buvimui ir taip toliau. Kaip jau minėjau, mes turime ilgą istoriją.

– 2001 ir 2011 m. surašymų duomenys rodo, kad žmonių, kurie nurodo išpažįstantys senąjį baltų tikėjimą, skaičius auga. Ar jūsų patirtis rodo, kad taip iš tikrųjų yra? Jei taip, kodėl?

– Taip, tikrai taip. Žmonės vis labiau domisi. Manau, kad tai lemia keli veiksniai.

Viena vertus – mes gyvename demokratinėje visuomenėje, ir žmonės turi vis daugiau drąsos pasakyti, ką jie išpažįsta, kad jie yra truputį kitokie. Nes Lietuvoje daugelis žmonių vis dėlto save priskiria katalikams, ir pasakyti, kad tu esi kitoks, reikia drąsos.

Mes gyvename demokratinėje visuomenėje, ir žmonės turi vis daugiau drąsos pasakyti, ką jie išpažįsta, kad jie yra truputį kitokie. Nes Lietuvoje daugelis žmonių vis dėlto save priskiria katalikams, ir pasakyti, kad tu esi kitoks, reikia drąsos.

Ypač tai aktualu provincijoje. Nes žmonių santykis su tavimi gali šiek tiek pasikeisti.

Tačiau bent jau mano patirtis rodo, kad žmonių požiūris į mus apskritai yra labai teigiamas. Tarkime, kai mes organizuojame jungtuves ar krikštynas, susirenka daug žmonių. Didelė jų dalis dalyvauja, nes yra giminės, draugai ar pažįstami, bet patys nėra senojo tikėjimo atstovai. Lygiai taip pat į mūsų organizuojamus kalendorinių švenčių šventimus susirenka daug su mūsų bendruomene nieko bendro neturinčių žmonių. Ir nei vienu atveju netenka girdėti neigiamų atsiliepimų apie mūsų apeigas, apie tai, ką darome. Žmonėms tie dalykai yra brangūs ir artimi.

Antras dalykas – vis daugiau žmonių išvyksta svetur. Jie pamato, koks yra pasaulis, išvysta kitas kultūras. Ir jie tada pradeda lyginti, ieškoti, kas jų pačių kultūroje yra ypatingo, skirtingo, kas yra mūsų kultūros pagrindas ir esmė. Ir tada jie atranda mūsų pagrindinę religiją.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kūdikio laiminimas grūdais
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Kūdikio laiminimas grūdais

Trečias dalykas – žiniasklaida irgi padeda, jos dėka apie mus sužino vis daugiau žmonių. Ypač dabar, kai mes siekiame pripažinimo ir Seime vyksta svarstymai. Į mus atkreipia dėmesį ir portalai, ir televizijos. Žiniasklaidai atrodo, kad žmonėms tai svarbu. Ir nemanau, kad šitie dalykai daromi tik dėl Ramūno Karbauskio.

– Kalbate apie visuomenės demokratėjimą, vis didesnį Lietuvos atvirumą pasauliui kaip apie naudingus Jūsų bendruomenei dalykus. Atrodytų, paradoksas – nors save siejate su gilia praeitimi, Jums naudinga tampa būtent globalizacija?

– Tame yra tiesos. Aš manau, kad mes turėtume džiaugtis, kad dabar gyvename atviroje, demokratiškoje visuomenėje ir galime laisvai reikšti savo mintis, tai išties mums naudinga.

Kartais mums meta kaltinimus, sako, kad mes esame ne religija, bet kažkoks etnobūrelis. Tokie kaltinimai mums yra keisti. Kaip galima kitam aiškinti, kas yra ir kas nėra religija? Čia yra žmogaus vidinio apsisprendimo dalykas.

Kaip galima kitam aiškinti, kas yra ir kas nėra religija? Čia yra žmogaus vidinio apsisprendimo dalykas.

Demokratinėje visuomenėje tokių klausimų ir tokių kaltinimų neturėtų būti.

– Ko tikitės iš ateities? Ar turite kažkokią viziją, ką norite nuveikti per artimiausius metus?

– Mes, romuviai, esame labai laimingi žmonės. Todėl, kad galime turėti savo šventyklas, išpažinti mūsų senąjį tikėjimą, melstis dievams ir giedoti jiems šventąsias giesmes. Aš manau, kad sulaukus valstybinio pripažinimo laimingų žmonių Lietuvoje turėtų padaugėti. Tokia yra mano vizija ir noras.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

02:24
00:57
01:04

Dabar tu gali

Maistas

Parašykite atsiliepimą apie 15min