2006-aisiais pavasaris buvo sausas, dangus gailėjo lietaus. Vietiniai iki šiol prisimena, kaip popietę, apie 14 val., virš miškų pasirodė dūmų uždanga. Ugnis plito akimirksniu – Smiltynėje įsivyravusios kalninės pušys veikė kaip parakas.
Gesino ir sraigtasparniai
Į nelaimės vietą buvo išsiųstos gausios ugniagesių pajėgos iš aplinkinių rajonų. Lietuviams padėti atskubėjo ir ugniagesiai iš Kaliningrado. Ugniagesiams talkino ir beveik 200 kariškių. Į Smiltynę atgabenta 19 autocisternų, 2 siurblinės stotys, ugniagesiams padėjo Karinių oro pajėgų sraigtasparniai, gabenę vandenį kaušais, patruliavo laivas „Šakiai“. Latviai gesinti gaisro taip pat atsiuntė savo sraigtasparnį.
 |
| Kuršių nerijos nacionalinio parko nuotr./Ugniagesiams talkino ir sraigtasparniai. |
Išdžiūvusia žole ugnies liežuviai plito itin greitai ir rijo viską, kas pasitaikė kelyje. Jau po nelaimės ugniagesiai pasakojo apie širdį spaudusį vaizdą gaisravietėje – stagarais virto ne tik gražus miškas, ugnis negailestinga buvo ir prieglobstį ten susiradusiems laukiniams gyvūnams. Situaciją komplikavo ir Antrojo pasaulinio karo palikimas – nuo liepsnų sproginėjo žemėje dešimtmečius trūniję sprogmenys.
Likviduoti gaisrą pavyko tik prabėgus penkioms dienoms, tačiau ugniagesiai vietoje dirbo dar beveik tris savaites.
Per penkias dienas Smiltynėje išdegė 235,66 hektaro ploto. Suskaičiuota, kad gesinant gaisrą dalyvavo 1464 žmonės.
Gaisras Smiltynėje išsyk pramintas amžiaus gaisru. Jis pranoko 1995-aisiais kilusią nelaimę. Tuomet ugnis nuniokojo apie 60 hektarų miško ploto.
Smiltynėje išdegė 235,66 hektaro ploto. Suskaičiuota, kad gesinant gaisrą dalyvavo 1464 žmonės.
Priežastis – dar neaiški
Kas įžiebė ugnį, sukėlusią milžiniškus padarinius, iki šiolei neaišku. Manoma, kad gaisrą sukėlė žmogus, nes nelaimės dieną nebuvo nei perkūnijos, nei kitų gamtos reiškinių, galėjusių sukelti gaisrą. Nustatytas židinys buvo tolokai nuo kelio Smiltynė–Nida, maždaug už 1,5 km. Vietiniai pasakojo, kad toje vietoje vinguriavo žvejų takas.
„Tyrimas dar nebaigtas. Vis dar ieškoma kaltininko. Buvo įvairių versijų. Įtarinėta, kad ugnį galėjo sukelti stiklo šukė. Tačiau labai abejoju, reikėtų didžiulių pastangų, kad nuo šukės kiltų toks gaisras“, – teigė Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos Miškininkystės skyriaus vedėja Jurgita Mikšytė.
Baudžiamajame kodekse už tokį nusikaltimą, sukėlusį nelaimę, numatoma laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė. Didysis gaisras pridarė milijonus nuostolių.
Padariniai – neišnykę
2006 m. gaisravietė buvo sutvarkyta. Kuršių nerijos miškininkai dėkoja aktyviems visuomenininkams, studentams, padėjusiems talkų metu tvarkyti gaisravietes, sodinti pušeles.
Mokslininkai miškininkams pateikė rekomendacijas – įrengti kuo daugiau mineralizuotų priešgaisrinių juostų, daugiau atkirtimų, kalninės pušies masyvus atskirti nuo kitų medžių.
 |
| Kuršių nerijos nacionalinio parko nuotr./Gaisras smiltynėje plito itin sparčiai. |
Dabar jau apsodinta apie 50 hektarų buvusio miško – maždaug 150 tūkst. sodinukų. Dažniausiai sodinamos paprastosios pušelės, vietomis beržai, laukinės kriaušės, obelys.
Anot J.Mikšytės, dalis miško bus atsodinta, kita palikta natūraliai eigai. Po gaisravietės išvalius teritoriją atsivėrė Klaipėdos miesto marių vaizdas, kitoje pusėje matoma jūra. Kuršių nerijos nacionalinio parko direkcijos darbuotojai ketina įrengti apžvalgos aikštelę, takus pėstiesiems.
Didysis gaisras tapo pamoka miškininkams. „Iki tol kalninės pušys buvo tarsi tabu. Manyta, kad jos tvirtina šlaitus, kopas. Gaisras pademonstravo, kad šie medžiai – tarsi parako statinė. Kalninės pušys labai sakuotos, greit dega“, – aiškino specialistė.
Netrukus, prasidėjus sezonui, Kuršių nerijos parke ims budėti dvi komandos, prižiūrėsiančios miškus.
