Buvo skelbiama, kad mero ir paveldosaugininkų nuomonės išsiskyrė.
Meras mano, kad sklypuose galima statyti namus, o paveldosaugininkai – jokiu būdu.
„Kur nauda valstybei? Galima kūrybiškai susitarti dėl piliakalnio priežiūros. Neleisti ar drausti, ko gero, nėra pati geriausia išeitis“, – kalbėjo meras.
Meras baiminasi, kad dabar paveldosaugininkai ir Šiaulių rajono politikai bijos priimti sklypų savininkams naudingą sprendimą. Nenorės, kad Šiaulių miesto merui naudingas sprendimas pakenktų jų reputacijai.
2006 metais A.Visockas Šiaulių rajono valdžiai rašė, kad sklypą nupirko iš buvusio direktoriaus, kuris užtikrino, jog vieną namą prie keliuko tikrai galės pasistatyti – ten yra visos komunikacijos.
Jei bus neleista, valstybė iš principo turėtų nupirkti tuos sklypus ir saugoti tą teritoriją pagal savo išmanymą.
Savo laiške jis rašė, kad dabar nuo piliakalnio matosi nekokie Bubių namai. Jis mielai pastatytų gražesnį: „Nuo tos vietos visiškai nesimato piliakalnio. O jeigu ir matytųsi, keliukas labai lokalus.
Galima įvesti aukštingumo apribojimą ar nurodyti, jog namas būtų medinis.
Tai tikrai išeitų į naudą ir pagražintų kraštovaizdį, lyginant su kitoje gatvelės pusėje esančiais namais. 500 metrų apsaugos zonoje jau stovi daug namų.“
Svajoju Bubiuose pasodinti pušyną iki pat sklypo pabaigos.
Meras taip pat laiške liejo savo svajones paversti savo sklypą pušynu, augančiu iki pat piliakalnio.
Dabar jis tvirtina, kad su šeima į šį sklypą sudėjo per daug vilčių ir svajonių. Mat sklypas buvo reikalingas tuomet, kai augo vaikai, o ne dabar.
Kreipimęsi prieš devynerius metus A.Visockas rašė: „Aš tiesiog svajoju ten, Bubiuose, pasodinti pušyną iki pat sklypo pabaigos.
Jei bus neleista, valstybė iš principo turėtų nupirkti tuos sklypus ir saugoti tą teritoriją pagal savo išmanymą, nes žmonės tikrai neprižiūrės teritorijos, jei ten negyvens.“
