Nuo lapkričio nutarta uždaryti tarybinėje slėptuvėje įrengtą benamių buveinę, kurią išlaikė savivaldybė. Atokiame bunkeryje buvo elektra, vanduo, tualetas, šildymas, specialiai sukalti gultai. Savivaldybė ant benamių slėptuvės pakabino raštelį, kad patalpa bus uždaryta. O kad vargetos greičiau skirstytųsi, jau išjungė elektrą ir vandenį. Keliolika gyvenimo užribin patekusių žmonių, tarp kurių kelios moterys, niekur neina, nes neturi kur eiti. Viena slėptuvės gyventojų sako eis pas Šiaulių miesto merą prašyti, kad jiems leistų peržiemoti slėptyvėje.
Moteris sako su likimo draugais jau tarėsi, kad padės miestui taupyti – slėptuvės gyventojai sutiktų peržiemoti be elektros, jeigu jau taip sunku miesto biudžetui, tačiau prašo neišjungti šildymo ir vandens tualete, kad galėtų čia atlikti gamtinius reikalus ir nereikėtų žiemą laktyti į lauką.
Į siūlomus nakvynės namus vargetos sako negali eiti – gyvenime jie prarado viską: dokumentus, bet kokius socialinius ryšius, negali net pasitikrinti sveikatos, kad atneštų pažymą ir gautų gultą nakvynės namuose, be to neturi pinigų už juos mokėti. Daugelis šių žmonių susitaikę su likimu, dienas bevelija leisti, kaip įpratę – rinkti butelius, juos pardavę sukrapštytų centų cigaretėms, alui ir laiką leisti tokių pat bėdžių draugijoje. Gan jauna benamė sako, kad uždarius slėptuvę jai beliktų daryti nuskaltimus, kad būtų suimta bent per žiemą.
