Prie Žaliūkių vėjo malūno ramiai kupoliaujant, pinant vainikus atgaivinti iš amžių glūdumos atėję tautos papročiai. Susirinkusieji aplankė rugių lauką, drauge su folkloro ansambliais prisiminė liaudies dainas apie rugelius, stovėdami ratu aplink šventinę ugnį, draugiškai laužė ir ragavo naujo derliaus ruginės duonos. Buvo apdainuoti ne tik rugiai, bet ir žydintys linai, žaliuojantis ąžuolas, liepos, šermukšniai.
Šventėje buvo galima sužinoti ateitį ir burtis ją iš devynių žolynų. Tik tą vakarą sodyboje apsilankiusi žolininkė patarė, ką daryti, kad išvengtume bėdų, kaip elgtis, norint susirasti antrąją pusę, ką likimas pažadės ateinančiais metais.
Susirinkusieji pindami vainikus, kupoliaudami, iš surinktų žolynų spėdami ateitį, vaišindamiesi apeigine duona ir gira, paragavę devynių žolelių arbatos, atidavę garbę ugnies deivei Gabijai, uždegė naują šventinę ugnį. Dainos, šokiai ir linksmybės tęsėsi didžiojo šventinio laužo fone. Seniau tikėta, kad kuo plačiau jis apšvies laukus, tuo didesnis bus rudenį derlius.
Liaudiškas tradicijas skleidė Šiaulių miesto folkloro ansambliai „Margulis“, „Rėda“, „Vaiguva“ ir svečiai – Šeduvos kultūros ir amatų centro folkloro ansamblis.
Šventę organizavo Šiaulių „Aušros“ muziejaus Žaliūkių malūnininko sodyba.