Jos teigimu, Vilniaus romų tabore gyventys žmonės yra Lietuvos piliečiai, tad valdžia negali į jų problemas kreipti mažiau dėmesio nei į prastai gyvenančių lietuvių bėdas.
„Privalu padėti žmonėms. Kai jūs sakote, kad yra ir skurdžių lietuvių, ir skurdžių romų, aš klausiu, kodėl romai gyvena miesto pakraštyje, kur baigiasi kelias. Aplankiau tą vietą, neaplankiau mieste gyvenančių romų, taigi galiu kalbėti tik apie tai, ką mačiau. Ten esantys pastatai nėra namai. Kai aš duodu savo vaikams medžio ir kitų dalykų kam nors statyti ir jie kartu žaidžia tėtį ir mamą, jie statosi geresnius namus nei žmonės čia gyvena tabore“, – įspūdžiais interviu BNS dalijose L.Weiss.
Nyderlanduose veikiančio Romų ir sinti instituto, siekiančio šių tautinių mažumų integracijos į visuomenę, atstovė sutinka, kad ir patys romai turi stengtis išspręsti savo problemas, tačiau abejoja, ar Vilniaus taboro gyventojai šiuo metu galėtų integruotis kaip piliečiai.
„Nėra taip, kad sprendimui užtektų vienos pusės pastangų. Reikia žingsnių iš abiejų pusių vieniems kitų link, visuomenės ir valdžios žingsnių taip pat, kaip romų. Čia nėra klausimas, kad turite ateiti ir man padėti. Mes turime kartu ieškoti sprendimo, kad galėtume geriau gyventi šioje šalyje“, – kalbėjo ji.
„Bet kaip tu gali galvoti apie darbą arba siųsti vaikus į mokyklą, kai gyveni taip, kaip aš mačiau žmones gyvenant tabore. Žmonės ten serga, tuose namuose drėgna, tai sukelia plaučių, odos ligas. Kaip tokiomis sąlygomis gali galvoti apie darbą? Pamatinis dalykai, kurio reikia visiems, yra normalūs namai. Čia yra pradžia – kad vaikai galėtų eiti miegoti, pailsėti, tada atsikelti ir eiti į mokyklą. Kai tu neturi pamatinių dalykų, tu negali galvoti apie mokyklą ir darbą, nes turi kitų bėdų, kurias reikia pirmiau išspręsti. Tik jas išsprendęs gali ieškoti darbo, mokyklos, būti emancipuotas“, – pridūrė L.Weiss.
Ji pasakojo, kad Nyderlanduose romai taip pat susiduria su sunkumais, tačiau pamačius Vilniaus taborą jai esą gėda jomis skųstis. Daug keliaujanti moteris pažymėjo, kad panašiomis sąlygomis kaip Kirtimų tabore kai kurie romai gyvena ir kitose Rytų Europos šalyse.
„Aš mačiau situaciją Rumunijoje, Slovakijoje – galima sakyti, jog ten yra tas pats. Bet tokių šalių nėra daug, daugiausia taip yra tik Rytų Europoje. Aš atvykau iš šalies, kur Vyriausybei yra privalu rūpintis, kad žmonės turėtų geras gyvenimo sąlygas. Jei aš gyvenčiau tokiame name, kokius šiandien mačiau tabore, vietinė valdžia turėtų surasti man namus, nes aš esu savo miesto pilietė. Jūs prieš keletą minučių minėjote, kad kai kurie lietuviai taip pat neturi daug pinigų, bet jie visgi gyvena namuose su stogu, ar ne?“, – klausė L.Weiss.
Moteris pasakojo į Lietuvą atvykusi tam, kad pamatytų romų gyvenimo sąlygas ir galėtų pakovoti už mūsų šalyje gyvenančius tautiečius.
„Atvykau, nes noriu suteikti žmonėms vilties. Kai vyksiu į susitikimus Europoje, į Varšuvoje liepos mėnesį vyksiančią konferenciją, mes kalbėsime apie tai. Mes tabore padarėme daug nuotraukų – gyvename 2011 metais, o kai tu nuvyksti į tą vietą, grįžti 100 metų atgal“, – teigė ji. Klausiama, kaip visuomenė galėtų padėti romams įveikti tą atskirtį, L.Weiss prašė visų pirma nustoti blogai apie juos kalbėti.
„Kai tu atskirtas nuo visuomenės, tu pradedi tikėti tuo, ką žmonės sako apie tave – tu nenori dirbti, tu esi purvinas, tu vagi. Man pačiai dabar 50 metų, bet kai man buvo 10 metų, aš buvau maža mergaitė su tamsiais plaukais ir keista kalba ir žmonės man sakė, kad esu tinginė, kad nenoriu mokytis, kad esu vagišė. Jie kartojo tai metų metus ir aš tuo tikėjau. Taigi kad po to pamatyčiau naują savo ir savo žmonių paveikslą, man prireikė daug dirbti su savimi“, – prisiminė moteris.
Ji pasakojo, kad jai tapti aktyvia visuomenės nare, be kita ko, padėjo skatinimas ir raginimas pačiai veikti.
„Socialiniai darbuotojai nestovėjo prieš mane, o buvo už mano nugaros ir stūmė mane, ragino eiti. Jie nestovėjo priekyje, kad žmonėms mane užstotų. Socialiniai darbuotojai mane girdavo, kai man gerai sekdavosi. Dažnai atsitinka, kad romas paimamas už rankos ir jam sakoma – parodysime, ką tau daryti. Bet mes nesame kvaili, mes žinome, ko mes norime, žinome labai gerai, kad norime geresnės ateities savo vaikams. Mums nėra negerai galvoje, kad mums reikėtų sakyti, ką mes privalome daryti. Tas, kuris nori padėti, turi žinoti savo vietą“, – tikino L.Weiss.
Su vertinimais, kad visateisiais piliečiais norintys būti romai turėtų stengtis išmokti lietuvių kalbą, ji nebuvo linkusi sutikti.
„Daugybė mano žmonių Nyderlanduose nekalba labai puikiai olandiškai, bet juos galima suprasti, tai nėra priežastis žmones atstumti. Mes gyvename 2011 metais“, – dėstė ji.
L.Weiss manymu, Lietuvos romų padėčiai pakeisti prireiktų dešimtmečio.
„Kalbėdama apie vizijas noriu būti realistė, tai kalbėkime ne apie penkerių, o apie 10 metų perspektyvą. Aš tikiuosi, kad kai atvykusiu po 10 metų, čia mano žmonės turės normalius svarbiausius dalykus: normalius namus, vaikus, einančius į mokyklą, darbus turės vyrai ir moterys, kad jie galėtų kurti ateitį. Nenoriu didelių dalykų, tik elementarių. Jei pamatyčiau tai po 10 metų, būčiau laiminga. Dešimties metų turi užtekti, kad žmonėms būtų suteiktas geresnis gyvenimas. Nes tai, kas yra dabar, nėra gyvenimas – tai tik egzistavimas“, – sakė ji.
