Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 16d. 19:40

Signataro J.Smilgevičiaus anūkas: senelis net baisiausiais karo metais tikėjo, kad Lietuva išgyvens

Jonas Smilgevičius
Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr. / Jonas Smilgevičius

Daugelis lietuvių Vasario 16-osios akto signatarus pažįsta tik iš istorijos vadovėlio, bet pasaulyje dar yra žmonių, kurie patys bendravo su Lietuvos valstybės kūrėjais ir iš jų mokėsi mylėti Lietuvą. Vienas jų – garbingo 85 metų amžiaus sulaukęs Vitalis Petrušis, vyriausias vieno iš 20-ies Nepriklausomybės akto signatarų Jono Smilgevičiaus anūkas ir, kiek žinoma, vienintelis dar gyvas žmogus, asmeniškai bendravęs su 1942 m. mirusiu signataru.

Ekonomistas ir bankininkas, vėliau ūkininkas J.Smilgevičius rūpinosi nepriklausomos Lietuvos ekonomikos kūrimu ir stiprinimu, vadovavo sėkmingam ūkiui ir įsteigė ne vieną akcinę bendrovę. Portalui 15min susisiekus su V.Petrušiu, šis mielai sutiko pasidalinti atsiminimais apie senelį.

V.Petrušis jau beveik 70 metų gyvena JAV, tačiau lietuvių kalbą prisimena gerai – atsakymus į 15min klausimus atsiuntė būtent lietuviškai. Puikia atmintimi pasižymintis V.Petrušis 15min ne tik atskleidė daug įdomių detalių apie savo senelį ir laimingą vaikystę Užventyje, bet ir papasakojo apie karo vargus ir emocijas, patirtas po Nepriklausomybės atkūrimo grįžus į Lietuvą.

– Man Jūsų giminaičiai sakė, kad esate vienintelis žmogus šeimoje, kuris prisimena J.Smilgevičių. Ką galite papasakoti apie senelį?

– Jonas Smilgevičius, mano senelis, turėjo šešis vaikus – penkias dukteris ir sūnų. Visi jie mirę. Aš, pirmas anūkas, buvau devynių su puse metų, kada senelis mirė, labai gerai jį prisimenu. Mes praleisdavome gan daug laiko kartu, nes buvau vienintelis jau samprotaujantis jo anūkas. Antras anūkas, mano brolis Vytenis, buvo šešiais metais už mane jaunesnis.

Mama pasakojo, kad kai buvau labai mažas, senelis man kartais leisdavo žaisti su jo kišeniniu laikrodžiu ir dėl to ne kartą reikėjo laikrodį taisyti.

Mama pasakojo, kad kai buvau labai mažas, senelis man kartais leisdavo žaisti su jo kišeniniu laikrodžiu ir dėl to ne kartą reikėjo laikrodį taisyti.

Aš to neatsimenu, bet prisimenu, kad senelis turėjo kišeninį laikrodį su grandinėle ir jį nešiojo liemenės kišenėje.

Senelis mėgdavo pasivaikščioti, ypač po pietų ir ar vakarienės, ir aš, kada tik galėdavau, eidavau kartu. Vieną naktį žiemą, turbūt 6 ar 7 valandą vakare, senelis ir aš vaikščiojom Užvenčio dvaro sode. Buvo šalta, bet malonu, sniegas girgždėjo po kojomis, švietė pilnatis, danguje spindėjo begaliniai žvaigždynai, nebuvo nė debesėlio. Sniegas spindėjo ir buvo beveik visai šviesu.

Senelis tada man pasakė: „Prižadėk, kad tu nerūkysi, kai užaugsi“. Aš pagalvojau, kad nors senelis nerūko, mano tėvas rūko ir beveik visi vyrai rūko. Ir atsakiau: „Negaliu prižadėti, gal aš labai norėsiu...“

Senelis mane vis skatino nerūkyti. Nežinau, ar senelis gėrė alkoholį, bet kai lankiausi dvare 1993 m., susitikau vieną seną moterį, kuri buvo dirbusi dvare prieš karą ir pažinojo senelį. Ji man pasakė: „Smilgevičius nekentė girtuoklių“.

Signatarų namų nuotr./Jonas Smilgevičius.
Signatarų namų nuotr./Jonas Smilgevičius.

Senelį gerbė ir mėgo ne tik visa šeimyna, bet ir svetimi visokių profesijų, amatų žmonės, darbininkai, valdininkai, su kuriais jis turėjo reikalų, bendraudavo.

Jis buvo prieinamas, praktiškas, šeimyniškas. Mama pasakojo, kaip senelis kartu su ja vaikščiojo Kaune po medžiagų parduotuves, kol surado tinkamos medžiagos jos vestuvinei suknelei pasiūti.

– Koks jis buvo žmogus? Kokiomis dar būdo savybėmis pasižymėjo?

– Senelis buvo ramaus būdo. Kantriai atsakinėdavo į mano nesibaigiančius klausimus. Kada negerai pasielgdavau, manęs nebardavo, bet nepakeldamas balso ramiai pataisydavo, paaiškindavo, pamokydavo.

Senelis buvo ramaus būdo. Kantriai atsakinėdavo į mano nesibaigiančius klausimus. Kada negerai pasielgdavau, manęs nebardavo, bet nepakeldamas balso ramiai pataisydavo, paaiškindavo, pamokydavo.

Man būdavo malonu ir labai įdomu būti su seneliu; jis man buvo aukščiausias autoritetas, kuris žinojo apie viską: gamtą, mokslą, žemės ūkį, žymius žmones, karo eigą (po 1940 metų), Lietuvos ir Europos istorijas, tų laikų tarptautinę politiką.

Prasidėjus karui tarp Vokietijos ir Rusijos, man atrodė, kad jau greitai bus galas, bet senelis mane ramino sakydamas, kad Lietuva pajėgs pergyventi bet kokias krizes ir vis tiek liks Lietuva.

Jis niekada nenustojo vilties. Senelis man buvo mielas, svarbus, saugus. Mėgau ir mylėjau jį, didžiavausi juo.

Senelis buvo šviesuolis, taurus, sumanus, visuomet turėdavo naujų idėjų, santūrus, gerai traktavo visus žmones, buvo mandagus, draugiškas, svetingas. Užvenčio dvare beveik visuomet būdavo svečių pietums ir dažnai vakarienei, Kaune irgi netrūko svečių. Dvare kai kurie svečiavosi keletą dienų, kartais dar ilgiau.

Kalėdų šventėms suvažiuodavo visi senelio vaikai su savo šeimomis, būdavo linksma, jauku, malonu. Būdavo daug jaunuolių, šeimos narių ir jų draugų, balių, šokių, muzikos. Visuomet šventėm vasario 16-ąją, per tą šventę jį sveikindavo daug žmonių.

Senelis galvojo, kad Lietuvai labai svarbu sustiprėti ekonomiškai: sumoderninti ir pagerinti žemės ūkį, išvystyti pramonę, komerciją, eksportą. Jis pavertė Užvenčio dvarą į pavyzdingą ūkį: importavo geros veislės pieninių karvių, pradėjo gaminti ir eksportuoti „daniškus“ sūrius, augino kiaules eksportui, pastatė modernų malūną su turbina, įvedė elektrą dvare.

A.Zolyno asmeninio archyvo nuotr./Užvenčio dvaras apie 1930 m.
A.Zolyno asmeninio archyvo nuotr./Užvenčio dvaras apie 1930 m.

Senelis tikėjo, kad jis sugebės daugiau pasiekti dirbdamas privačiai, nepriklausydamas partijoms, nebūdamas valdžioje.

Senelis tikėjo, kad jis sugebės daugiau pasiekti dirbdamas privačiai, nepriklausydamas partijoms, nebūdamas valdžioje.

Kostas Žolynas, senelio dukters Onos vyras, pasakojo, kad senelis buvo plačiai žinomas ir gerbiamas asmuo Lietuvoje. Jei jis kokiame nors savo projekte turėdavo problemų su valdininkais, nueidavo į ministro kabinetą, paduodavo vizitinę kortelę sekretoriui, ministras jį priimdavo ir problema būdavo išspręsta.

Kostas apgailestavo, kad dėl senelio tokio darbo būdo, kuklaus charakterio liko mažai spaudos apie jį. Aš turiu senelio vizitinę kortelę, jo ranka parašytų trumpų sveikinimų mano mamai, kur vienoje pusėje sveikinimas, o kitoje atspausdinti tik du žodžiai: „Jonas Smilgevičius“.

Senelis tikėjo, kad lietuviams būtina mokėti svetimų kalbų. Jis pasamdė vokietę, kuri su šeima gyveno daug metų ir mokė vaikus vokiškai. Vokiečių okupacijos laikotarpiu vietiniai ūkininkai dažnai prašydavo mamos parašyti vokiškai vokiečių valdininkams visokius prašymus, kad neatimtų galvijų ar sumažintų įvairias prievoles.

Per karą, ypač keliaujant per Rytprūsius, mamos vokiečių kalba mus išgelbėjo daug kartų. Dieną po to, kai mes įvažiavom į Rytprūsius, vokiečių kareiviai neleido važiuoti toliau, varė visus pabėgėlius į laikiną stovyklą, bet mes norėjome važiuoti toliau nuo fronto į vakarus.

Mama nuėjo į stovyklos štabą pasikalbėti. Tą pačią dieną mums leido važiuoti toliau – mama juos įtikino, kad turime vietą, kur mūsų jau laukia, ir priedo davė degtinės „bonką“.

– Ką dar prisimenate iš savo gyvenimo Lietuvoje?

– Aš gyvenau Kaune arba Užvenčio dvare. Nepriklausomybės metais vasaras leisdavau Palangoje, bet rusams užėmus Lietuvą, daugiausia gyvenau dvare. Nors man patiko Palanga ir Kaunas, labiausiai patiko gyventi Užventyje.

Dvare buvo daug įdomių vietų, vyko kasdieniniai ir sezoniniai ūkio darbai. Kalvė buvo įdomi, čia kalvis pumpuodavo dumples, kad anglys būtų labai karštos ir įkaitintų geležį beveik iki baltumo, tada paimdavo tą geležį su didelėmis replėmis, padėdavo ant kaltuvo ir smogdavo su dideliu kūju. Žiežirbos ištrykšdavo aplinkui po visą kalvę, bet pats kalvis buvo saugus – jis dėvėjo storą odinę prijuostę. Jis ir kaustydavo arklius. Aš irgi labai norėjau pakaustyti arklį, bet man sakė, kad aš dar per jaunas.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.

Buvo kitų įdomių amatininkų – dirbtuvėse praleisdavau daug valandų, juos stebėdamas ir kalbėdamas su jais. Buvo stalius, rimorius, kuris taisydavo pakinktus, mechanikas, kuris buvo ir šoferis. Tas mechanikas nuolat taisydavo labai seną „Chevrolet“ – senelis juokaudavo, kad su arkliais žinai, kad nuvažiuosi, o su ta mašina visko gali nutikti.

Jei važiuodavome su mašina, aš stengdavausi sėdėti prie šoferio. Vieną kartą, kai važiavom su ta mašina iš Užvenčio į Palangą, staiga pamačiau priekyje mūsų riedantį automobilio ratą. Greitai paaiškėjo, kad tai mūsų automobilio ratas.

Tarp kitų įdomių vietų buvo pieninė su centrifuga ir dideliu kubilu, kuriame pienas per trumpą laiką pavirsdavo į varškę, dideli metaliniai stalai su sūrių formomis, pilnomis varškės, rūsys su eilėmis nokstančių sūrių, malūnas, salykla, spirito varykla, plytinė, durpynai su karosais, lentpjūvė.

Venta prie sodo krašto buvo mano mėgstamiausia vieta: čia žuvaudavau, įsėdęs į seną lovį plaukiodavau po prūdą, čiuoždavau ant ledo, važinėdavau rogutėmis nuo kitos Ventos pusės.

– Kaip klostėsi gyvenimas prasidėjus karui?

– Močiutę suparalyžavo, ji nebegalėjo judinti didesnės pusės kūno, prarado kalbą. Daktarai negalėjo padėti. Senelis turbūt 1940 m. išvežė močiutę į Vokietiją gydytis. Senelė ten mirė. Rusai užėmė Lietuvą, nusavino Užvenčio dvarą, išmetė mus iš dvaro. Mama, aš, brolis, auklė ir dar keli mūsų šeimos nariai apsigyvenome bute kitoje Ventos pusėje Užvenčio miestelyje.

Vieną sekmadienį aš su tėvu sėdėjome ant Ventos kranto, buvo graži, saulėta diena. Mes kalbėjome apie pasklidusius gandus, kad jau greitai prasidės karas. Pastebėjau du lėktuvus tolumoje ir paklausiau tėvo: „Kažin, čia rusų ar vokiečių lėktuvai?“

Mes žiūrėjome, kaip lėktuvai skrido toliau. Staiga jie nėrė žemyn ir kiekvienas vieną po kitos išmetė po keturias bombas. Bombos ryškiai spindėjo saulėje, man atrodė, kad jos krenta visai arti mūsų.

Mes žiūrėjome, kaip lėktuvai skrido toliau. Staiga jie nėrė žemyn ir kiekvienas vieną po kitos išmetė po keturias bombas. Bombos ryškiai spindėjo saulėje.

Išsigandau, maniau, kad tikrai mirsime, atsiklaupiau ir persižegnojau. Bombos išsproginėjo, bet mes likome gyvi. Taip sužinojome, kad karas prasidėjo.

Tikėdamiesi, kad per karą kaime bus saugiau, nuvažiavome į Rudaičius Žemaitijoje – mano mamos sesers Elenos Miknienės vyro tėviškę. Čia prabuvome, kol praėjo frontas, vokiečiai užėmė Lietuvą ir nužygiavo į Rytus.

Pastatas, kuriame Užvenčio miestelyje buvome apsigyvenę, per karą sudegė su visais mūsų paliktais daiktais. Frontas nuėjo į Rusiją. Mes sugrįžome į dvarą. Nusavinto dvaro vokiečiai seneliui negrąžino, bet leido mums gyventi dvaro name.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.

Senelis gyvendavo Užventyje arba Kaune. Jis mirė 1942 m. rugpjūčio 27 d. Kaune. Senelio kūnas buvo parvežtas į Užventį, pašarvotas dvaro name, palaidotas Užvenčio kapinių koplyčios rūsy. Į laidotuves privažiavo daugybė žmonių, kunigų (penki kunigai laikė mišias bažnyčioje prie visų penkių altorių tuo pačiu metu), visokių valdininkų ir žymių žmonių. Kai grabą gabeno iš bažnyčios į kapines, aš ėjau toje procesijoje ir ant aksominės pagalvėlės nešiau senelio medalius.

Po senelio mirties mano šeima tebegyveno daugiausiai dvare, kartais Kaune, vieną vasarą Palangoje. 1944 m. rugpjūčio mėnesį vokiečių kariuomenė užėmė dvaro namą ir mes vėl buvome išmesti. Išsikraustėme į Dangvietus, apie 2 kilometrus nuo dvaro, į buvusios tarnaitės namelį.

Kai gyvenome Dangvietuose, keletą mėnesių fronto linija buvo pastovi, nejudėjo, bet vieną dieną prasidėjo dideli mūšiai ir frontas vėl ėmė trauktis į Vakarus.

Mes greitai susikrovėme maistą, rūbus (iš to strioko aš pamiršau savo žieminę kepurę), degtinės (tuo metu popieriniai pinigai buvo beverčiai, o už degtinę ir rūkytus lašinius buvo galima daug ką gauti ir papirkti), kitus daiktus ir pritemus pradėjome trauktis į Vakarus.

Girdėjome ir matėme įvairaus dydžio sprogimus. Per kelias dienas pravažiavome Varnius, Tverus, Rietavą, Endriejavą, Šilutę. Atsidūrėme prie Rusnės miestelio.

Čia pakliuvome į nežmonišką chaosą: minios civilių, daug kareivių, visi veržiasi prie Nemuno tilto, keliauja visaip, eina su lagaminais, važiuoja su dviračiais, žmonių traukiamais vežimėliais, arklių traukiamais vežimais, visokiausiom kareiviškom mašinom, civilinėm mašinom, sunkvežimiais... Ta visa minia, vos pajudėjusi truputį link tilto, sustodavo, tada kažkiek palaukus vėl pajudėdavo ir sustodavo.

Mums užtruko visą dieną nuvažiuoti kelis kilometrus iki tilto. Ėjo gandai, kad vokiečiai uždarys sieną ir nebeleis civiliams važiuoti per tiltą į Vokietiją. Pagaliau spalio 9 ar 10 dieną persikėlėme per Nemuną ir atsidūrėme Vokietijoje.

Naktį po to, kai persikėlėme per Nemuną, vokiečiai susprogdino Rusnės tiltą. Maždaug mėnesį važiavome tolyn į vakarus. Apsigyvenome viename dvare netoli Štetino miesto. Pardavėme arklius ir vežimus.

Po keleto mėnesių, rusams vėl artėjant, traukiniais nuvažiavome į Oberslbachą, mažą miestelį Bavarijoje. Čia 1945 m. gegužę pirmąkart pamatėme Amerikos kareivius, važiuojančius džipu su baltomis žvaigždėmis. Mūsų kaimelio bažnyčios bokšte plevėsavo balta vėliava – taip mums pasibaigė II pasaulinis karas.

Vasarą atsidūrėme Viurcburgo „dipukų“ lageryje, buvusioje vokiečių kariuomenės bazėje, kur gyveno daug pabėgėlių iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos, Rusijos, Ukrainos ir kitur.

Nerijus Kuzmickas/Jonas Smilgevičius
Nerijus Kuzmickas/Jonas Smilgevičius

Iš pradžių buvo tiek žmonių, kad daugeliui reikėjo gyventi garažuose, sandėliuose. Mes gyvenome ketvirtame aukšte, didelėje salėje kartu su maždaug 40 žmonių. Lageris buvo aptvertas, su sargyba, reikėjo gauti leidimą išeiti ir sugrįžti. Sklido gandai, kad mus gali prievarta grąžinti sovietams.

Rusai, lenkai, ukrainiečiai pradėjo išvažiuoti namo. Nuo lagerio vartų buvo nuimta sargyba, galėjome laisvai išeiti ir sugrįžti. Lageryje liko daugiausia baltai. Gavome kambarį. Susikūrė tautinės mokyklos, skautai, ateitininkai ir kitos organizacijos, vyko koncertai, dainavo chorai.

Pradėjau penkias su puse dienos per savaitę lankyti lietuvišką mokyklą. Mane paskyrė į antrą klasę, kur prie normalių mokslų dar pridėjo vokiečių ir anglų kalbas. Nebuvo rojus, bet maisto užteko ir nebereikėjo bijoti, kad mus vers grįžti į sovietinį „rojų“.

Po dviejų metų mus perkėlė į naują lagerį Šveinfurte, dar po metų – į dar kitą lagerį. Žmonės pradėjo emigruoti kur galėdami – į Australiją, į Argentiną, į JAV. Mūsų pažįstami, kurie patys anksčiau buvo emigravę į Ameriką, rado „sponsorių“ ir padarė mums dokumentus emigruoti į Ameriką. 1949 m. lapkritį atsidūrėme Niujorko uoste.

Apsigyvenome Čikagoje viename bute kartu su kita šeima. Lapkritį ir gruodį tėvas ir aš ieškojome darbo skerdyklose, fabrikuose, sandėliuose. Niekas nenorėjo samdyti žmonių prieš šventes – ar bent jau taip mums sakė.

Mama pirmoji iš šeimos gavo darbą ligoninėje kaip valytoja, Tėvas gavo darbą restorane – plovė indus. Sausio mėnesį pradėjau lankyti gimnaziją, ją po metų baigiau. Pradėjau studijuoti Ilinojaus universitete. Dvejus metus tarnavau kariuomenėje. Susituokiau su lietuvaite – Tuse Garmute. Baigęs universitetą, gavau elektros inžinieriaus bakalauro laipsnį.

Su žmona nutarėme važiuoti gyventi į Kaliforniją. Čia dirbau lėktuvų kompanijoje. Vakarais lankiau Pietų Kalifornijos universitetą, tapau elektros inžinerijos magistru. Trisdešimt metų dirbau erdvės produktų ir sistemų kompanijoje. Žmona tapo chemike, dirbo chemijos laboratorijose, vėliau – lazerių gamybos ir tobulinimo srityje. Turiu sūnų, dukrą, šešis anūkus.

– Kiek kartų atkūrus Nepriklausomybę lankėtės Lietuvoje? Kokį įspūdį Jums paliko buvęs J.Smilgevičiaus dvaras?

– Pirmą kartą Lietuvoje lankiausi 1993 metų vasarą. Mano dukra Tina tada gyveno Vilniuje ir dirbo Finansų ministerijoje. Daug pavažinėjau po Lietuvą – sužavėjo gamtos grožis.

Nuvažiavau ir į Užventį. Apvaikščiojau dvarą. Dvaras atrodė žiauriai: viskas labai apleista, spirito varykla išardyta, malūnas seniai neveikia, pieninė neveikia, tik kelios moterys čia verdasi sau maistą, karvidėse, kur būdavo nuo 70 iki 100 karvių, dabar vos keletas, kiaulidė irgi beveik tuščia, kalvės durys užkaltos, svirnas paverstas į muziejų, kuris, tiesa, gražiai tvarkomas.

Užtat žmonės buvo malonūs, draugiški, vaišingi, senesniųjų dauguma pažinojo senelį ir gerai apie jį atsiliepė. Kai paklausiau, kas gyvena antrame aukšte, kur buvo mano šeimos miegamieji, man atsakė: „pacai“.

Sodas buvo labai apleistas – mažai obelų, vaiskrūmių, daržovių, daug senų medžių liepų alėjose iškirsti, Ventos prūdas apaugęs.

Norėjau pamatyti senelio karstą, nebuvau jo matęs nuo laidotuvių. Per kleboną sužinojau, kad kapines prižiūri Jonas Račkauskas. Abu su Tina nuėjome pas Joną. Jis maloniai sutiko mus nuvesti į bažnyčios rūsį.

Jonas, Tina ir aš nuėjome į kapines. Jonas atrakino koplyčią ir atidarė jos grindyse duris į rūsį, kuriame senelis buvo palaidotas. Aš su Tina, pasiėmę po žvakę, lipome laiptais žemyn.

Ant laiptų buvo nemažai šiukšlių. Apačioje laiptų buvo truputį praviros geležinės durys. Bandžiau jas atidaryti plačiau, bet negalėjau nė pajudinti – vos pro tarpą prasispraudėm į rūsį.

Žvakių šviesoje pamatėme penkis karstus. Vieno jų viršus buvo nuplėštas, kaulai išmėtyti ant grindų. Iš karto pažinau, kad išdraskytas karstas – senelio.

Žvakių šviesoje pamatėme penkis karstus. Vieno jų viršus buvo nuplėštas, kaulai išmėtyti ant grindų. Iš karto pažinau, kad išdraskytas karstas – senelio.

Jau buvo vakaras. Išvažiavome į Šiaulius, kur buvome apsistoję pas žmonos brolio šeimą. Po kelių dienų grįžau į Užventį. Nupirkau lentų. Seniūnas parūpino žmogų su traktoriumi ir priekaba nugabenti lentas iki kapinių koplyčios.

Su mano žmonos broliu daktaru Mikalojum Garmum ir vietiniu mano vaikystės geru draugu Vladu Lukausku – jo tėvai buvo kumečiai, gyveno Užvenčio dvare, aš pas juos dažnai valgydavau labai skanią žemaitišką zacirką – sudėjome senelio palaikus į karstą, uždėjome karsto viršų, prikaliau.

Vladas su keletu vietinių žmonių sukalė didelę dėžę iš lentų, įdėjo karstą į dėžę, ant dėžės užrašiau: „Jonas Smilgevičius“.

1996 m. vėl grįžau į Lietuvą. Su sūnumi ir dukra nuėjome į Užvenčio seniūniją, pasakiau seniūnei Kristinai Balsienei, kad noriu perlaidoti senelio palaikus Užvenčio kapinėse užkasant juos į žemę. Seniūnė sutiko, tik pasakė, kad turi tam gauti leidimą iš valdžios Vilniuje. Per kiek daugiau negu savaitę gavo leidimą.

Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.
Irmanto Gelūno / 15min nuotr./Užvenčio dvaras dabar.

Nuvažiavau į Užventį, nuėjau pas Joną Račkauską, paaiškinau, kad noriu perlaidoti senelio palaikus, paprašiau parodyti kapaviečių, kur senelis galėtų būti palaidotas. Jonas man parodė tris vietas. Pasirinkau vieną jų – šalia tako, vedančio nuo kapinių vartų iki koplyčios.

Jonas pasisiūlė padėti man nupirkti seneliui naują karstą, nes senas buvo jau netinkamas perlaidojimui. Aš sutikau. Jonas parinko gražų karstą, ir senelio palaikai iškilmingai ir su apeigomis buvo palaidoti įkasant karstą į Žemaitijos žemę.

Laidotuvėse dalyvavo Seimo nariai, valdžios atstovai, kunigai, daugelis vietinių žmonių, būrys tolimų senelio giminių, mano žmona, dukra, žmonos brolis ir aš. Mano šeima ir aš nustebome ir esame labai dėkingi daugeliui užventiškių, kurie maloniai, kaimyniškai prisidėjo, kad senelio perlaidojimas į žemę būtų sklandus ir reikšmingas.

Per laidotuves garbės sargybinių tarpe buvo du geri mano vaikystės draugai – Vladas Lukauskas ir Leopoldas Girbudas. Tikiu, kad senelis būtų patenkintas! Pagaliau, po 54 metų, mylimas seneli, gali ramiai ilsėtis Tavo numylėtoje Žemaitijos žemėje!

1998 m. vasarą vėl smagiai atostogavau Lietuvoje. Lietuvos valdžia ant senelio kapo pastatė paminklą. Buvo nutarta pašventinti senelio paminklą 1999 m., minint vasario 16-ąją. Senelio palikuonys, gyvenantys užsienyje, norėjo, kad kas nors iš mūsų dalyvautų paminklo šventinime, bet kadangi nei vienas dėl įvairių priežasčių nuvykti negalėjo, prikalbėjo mane. Šventinimas buvo labai iškilmingas.

Vėl Lietuvoje lankiausi 2000 ir 2006 m. Man labai smagu matyti didžiulę pažangą Lietuvoje, palyginus su 1993 m. Visose srityse žmonių galvosena dabar daug arčiau vakarietiškų demokratiškų idėjų negu buvo anksčiau. Žmonės, nors dejuoja apie visokias problemas, jaučiasi saugesni, yra linksmesni, atviresni.

Gyvenimo lygis pagerėjęs, pramonė sparčiai auga, modernėja. Daug mažiau korupcijos, jauna karta optimistiška, visokios meno šakos puikiai vystosi. Lietuva ir tarptautinėje politikoje padarė neįtikėtiną pažangą.

Senelio optimizmas beviltiškais 1939-42 metais ir tikėjimas, kad Lietuva pajėgs išgyventi, kas beatsitiktų, ir vis tiek išliks nepriklausoma Lietuvos valstybe, atrodė nerealus, bet istorija įrodė, kad senelis buvo teisus!

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

24sek

Vilniaus „Rytui“ – rimti kaltinimai: ispano istorija atskleidžia nuslėptus mokesčius?

Aktualu

Bado akciją paskelbė ir Pravieniškių nuteistieji: „Nori mus grąžinti į akmens amžių“

24sek

Darius Gudelis traukiasi iš „Ryto“ direktoriaus pareigų

15min recenzija Kultūra

„Scanoramos“ dienoraštis: šiuolaikinis Boschas ir meilė, užgimusi prekybos centre

Aktualu

„Brexit“ šalininkas parlamentaras siūlys parlamentui balsuoti dėl nepasitikėjimo Th.May

Verslas

Bitkoinas pratinasi prie naujo „dugno“ – tokių žemų kainų nebuvo daugiau nei metus

„Eurolygos diena“: ar „Žalgiriui“ pavyko pakeisti į Barseloną išvykusį K.Pangosą? (1/4)

Aktualu

Pirmoji vyriausybė šiandien: K.Prunskienė sulaukė ypatingo svečio

Vardai

19-ąjį gimtadienį švenčianti Iglė: „Dar niekada nesijaučiau tokia mylima ir mylinti“

Aktualu

A.Paulausko judėjimas į sostinės vadovus kelia buvusį merą ekskonservatorių V.Navicką

Gazas

Neeilinis reidas Vilniuje: vakariniame aplinkkelyje pareigūnai ieškojo švarių vairuotojų

Vardai

Cristiano Ronaldo pasipiršo Georginai Rodriguez: būsima nuotaka jau renkasi suknelę

Pasaulis kišenėje

Ką būtina aplankyti Lietuvoje: Dzūkijos ir Nemuno glėbyje – vaizdingoji Punia

Aktualu

Užfiksuoti kadrai, kaip Kaune sulaikomas prabangius automobilius vogusios grupuotės narys

Vardai

Dėl krūtinės sukritikuota S.Burbaitė: „Jei atrodo, kad be krūtinės nėra gyvenimo, man jūsų gaila“

Sportas

Per pasirodymą ant ledo pasaulio čempionė buvo arti pilno striptizo

Aktualu

15min studijoje – rašytojas Dailius Dargis apie dar nežinomas „MG Baltic“ paslaptis

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito V.Bako požiūris į valstybės dotaciją „socdarbiečiams“?

Gyvenimas

Stilistė V.Šaulytė patarė, kaip rengtis šaltuoju sezonu, kad išliktumėte stilingi

Verslas

Paslaugos.lt: Grafikos dizainerės atskleidžia savo kūrybinio darbo užkulisius

Naujienos

24sek

Vilniaus „Rytui“ – rimti kaltinimai: ispano istorija atskleidžia nuslėptus mokesčius?

Aktualu

Bado akciją paskelbė ir Pravieniškių nuteistieji: „Nori mus grąžinti į akmens amžių“

24sek

Darius Gudelis traukiasi iš „Ryto“ direktoriaus pareigų

15min recenzija Kultūra

„Scanoramos“ dienoraštis: šiuolaikinis Boschas ir meilė, užgimusi prekybos centre

Aktualu

„Brexit“ šalininkas parlamentaras siūlys parlamentui balsuoti dėl nepasitikėjimo Th.May

Verslas

Bitkoinas pratinasi prie naujo „dugno“ – tokių žemų kainų nebuvo daugiau nei metus

„Eurolygos diena“: ar „Žalgiriui“ pavyko pakeisti į Barseloną išvykusį K.Pangosą? (1/4)

Aktualu

Pirmoji vyriausybė šiandien: K.Prunskienė sulaukė ypatingo svečio

Vardai

19-ąjį gimtadienį švenčianti Iglė: „Dar niekada nesijaučiau tokia mylima ir mylinti“

Aktualu

A.Paulausko judėjimas į sostinės vadovus kelia buvusį merą ekskonservatorių V.Navicką

Gazas

Neeilinis reidas Vilniuje: vakariniame aplinkkelyje pareigūnai ieškojo švarių vairuotojų

Vardai

Cristiano Ronaldo pasipiršo Georginai Rodriguez: būsima nuotaka jau renkasi suknelę

Pasaulis kišenėje

Ką būtina aplankyti Lietuvoje: Dzūkijos ir Nemuno glėbyje – vaizdingoji Punia

Aktualu

Užfiksuoti kadrai, kaip Kaune sulaikomas prabangius automobilius vogusios grupuotės narys

Vardai

Dėl krūtinės sukritikuota S.Burbaitė: „Jei atrodo, kad be krūtinės nėra gyvenimo, man jūsų gaila“

Sportas

Per pasirodymą ant ledo pasaulio čempionė buvo arti pilno striptizo

Aktualu

15min studijoje – rašytojas Dailius Dargis apie dar nežinomas „MG Baltic“ paslaptis

primena Aktualu

Pasakyta/Padaryta. Kaip kito V.Bako požiūris į valstybės dotaciją „socdarbiečiams“?

Gyvenimas

Stilistė V.Šaulytė patarė, kaip rengtis šaltuoju sezonu, kad išliktumėte stilingi

Verslas

Paslaugos.lt: Grafikos dizainerės atskleidžia savo kūrybinio darbo užkulisius

Vardai

Ypatingos

07:22
06:20

Gera keliauti kartu

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min