Dabar populiaru
Publikuota: 2018 vasario 8d. 22:38

Signataro J.Vileišio dukra: Lietuva žengia teisingu keliu

Rita Vileišytė
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Rita Vileišytė

„Mūsų šeimoje Lietuva visada buvo pirmoje eilėje. Aš net nepagalvodavau, kad mano motina gali būti pirmoje eilėje. Lietuva buvo virš visko absoliučiai. Ir man tai atrodė savaime suprantamas dalykas“, – prisimena žymaus visuomenės ir politikos veikėjo, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Jono Vileišio dukra Rita Vileišytė-Bagdonienė.

Iš Jungtinių Valstijų atvykusi, jau garbaus amžiaus sulaukusi moteris sako, kad lietuviai yra verti laisvės, nes niekas kitas, o tik jie patys sugebėjo laisvę apginti. Apie tėvą, vaikystę nepriklausomoje Lietuvoje, Vasario 16-osios aktą – pokalbis su R.Vileišyte-Bagdoniene.

– Praėjusią vasarą Kaune atidengtas paminklas jūsų tėčiui – buvusiam Kauno burmistrui. Šiandien Vilniuje Vileišių skvere atidengtas paminklas lietuvybės puoselėtojams broliams Vileišiams. Ar jums svarbu, kad jūsų giminės, jūsų tėvo palikimas, indėlis į mūsų valstybės kūrimą būtų įamžintas ir įprasmintas?

– Esu labai laiminga, kad galų gale visų trijų brolių Vileišių darbai yra įvertinti. Mano ir daugelio kitų žmonių supratimu, jie to nusipelnė. Patys jie tos garbės niekada neieškojo. Jie ieškojo garbės ir gerovės Lietuvai, toks buvo jų tikslas.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklo broliams Vileišiams atidengimo ceremonijos akimirka
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklo broliams Vileišiams atidengimo ceremonijos akimirka

– Esate minėjusi, kad jūsų giminėje, šeimoje visada labai svarbu buvo tikslas. Koks buvo jūsų tėvo, jūsų dėdžių svarbiausias tikslas?

– Tai priklausė nuo laiko, kada jie gyveno. Kai Lietuva tapo nepriklausoma, jie siekė, kad ji atgautų laisvę. Tai yra stebuklas, ką jie padarė 1918 metų vasario 16 dieną. Po 123 metų carinės okupacijos, kada net Lietuvos, kaip valstybės, vardas neegzistavo, kai ji buvo vadinama Šiaurės Vakarų kraštu, kai ji buvo išbraukta iš Europos žemėlapio, atsirado grupė žmonių, kurie siekė Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės.

Manau, kad tai nepaprastas dalykas. Kiekviena epocha pareikalavo kitų tikslų. Manau, kad mano tėvas svarbiausius tikslus pasiekė. Lietuvos vyriausybėje jis dirbo vidaus reikalų, vėliau – finansų ministru. Jis buvo pirmasis Lietuvos valstybės atstovas JAV, kur siekė Lietuvos pripažinimo. O vėliau, dirbdamas Kauno burmistru, jis per 10 metų padarė stebuklą. Dėl to jam kauniečiai ir paminklą pastatė.

– Savo prisiminimų knygoje „Tolimi vaizdai“ jūs rašote, kad labai stiprus ryšys tarp jūsų su tėveliu atsirado jūsų studijų metais. Dažnai kartu eidavote pasivaikščioti, kalbėdavotės apie meilę tėvynei, ištikimybę savo įsitikinimams, mokslą ir t.t. Kas iš tų pasivaikščiojimų ir pokalbių jums iki šiol labiausiai yra įstrigę atmintyje?

– Kai buvau maža mergaitė, tėtis buvo Kauno burmistras, visada labai užimtas. Kai jau nebebuvo burmistru, o dirbo Valstybės Taryboje ruošiant įstatymus, jis turėjo daugiau laiko, mes labai mėgdavome eiti pasivaikščioti į ąžuolyną, kitas vietas. Jis man kalbėdavo, kad žmogus visuomet turi save tobulinti, būti pats sau žmogumi. Be to, jis buvo labai tolerantiškas. Kartodavo, kad visos Lietuvoje gyvenančios tautos privalo turėti savo teises, religijos laisvę. Jis buvo aukštos moralės, tvirtų įsitikinimų žmogus ir didelis patriotas. Be to, jis labai tikėjo savivalda, kūrė savivaldybes, kad žmonės patys tvarkytų savo gyvenimą, o ne kas nors iš aukščiau jiems diktuotų.

– Skaitant jūsų knygą man taip pat įstrigo viena jūsų tėčio jums pasakyta replika, kai gulėjote ligoninėje ir laukėte apendicito operacijos. Jis pasakė: „Nedaryk skandalo ir nepamiršk, kad esi Vileišytė – Vilniuje“. Suprantu, kad būti Jono Vileišio dukra visą gyvenimą buvo ne tik garbė, pasididžiavimas, bet ir atsakomybė?

– Taip. Tėvas iš manęs ir iš kitų savo vaikų reikalavo siekti aukštojo mokslo, gražiai elgtis. Aš jau nuo mažų dienų žinojau, kad nuo to neišsisuksiu, turėjau studijuoti universitete. O ką aš studijuosiu – čia jau buvo mano pasirinkimas.

– Antrasis pasaulinis karas jus privertė trauktis iš Lietuvos. 1944 m. pasitraukėte į Vakarus, 1951 m. atvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten gyvenate iki šiol. Ar kada nors svarstėte apie grįžimą į Lietuvą? Ypač po 1990 metų kovo 11-osios?

– Anksčiau tikrai ne, nes mes žinojome, koks gyvenimas yra čia, okupuotoje Lietuvoje. O po Kovo 11 d. aš jau buvau tokio amžiaus, kad man per sunku vienai buvo persikelti, nes vyras jau buvo miręs. Be to, aš turiu vaikų, anūkų, proanūkių. Tačiau aš galvodavau apie sugrįžimą. Aš visada ilgėjausi Lietuvos. Mano mintys ir sapnai visada buvo Lietuvoje. Niekada nebuvau jos pamiršusi, gaudžiau kiekvieną žinią iš Lietuvos.

– Nors gyvenate ne Lietuvoje, domitės ir sekate Lietuvos gyvenimą. Dažnai sakoma, kad iš šono netgi geriau viskas matosi. Kokią Lietuvą jūs šiandien matote? Ar jums džiugu dėl to, kaip mes čia dabar gyvename?

– Labai džiugu. Lietuvoje neapsigyvenau, bet buvau čia daug kartų. Čia lankėsi ir mano dukra, ir anūkė. Lietuvą aš visada randu tokią žavingą, tokią gražią! Vilnius – ypatingai, tai mano gimtasis miestas. Mes visi 5 vaikai gimėme Vilniuje, tai nebuvo atsitiktinumas, nes mano tėvai norėjo, kad visi vaikai gimtų Lietuvos sostinėje. Mes gyvenome Jurgio prospekte, 24 name, dabar tai būtų Gedimino prospektas 26. Tame bute vykdavo beveik visi Lietuvos Tarybos posėdžiai iki 1918 metų vasario. Dabar Lietuva daro nepaprastai didelę pažangą. Taip, kai kurie žmonės yra nekantrūs. Bet reikia nepamiršti, kad vergijos, kuri tęsėsi taip ilgai, mes dar suluošinti esame, mes dar gydomės savo žaizdas. Reikia turėti kantrybės. O Lietuva, Vilnius yra fantastiškai gražūs. Man net graudu.

– Kaip jūsų šeimoje, dar tėveliui gyvam esant, buvo minima Vasario 16-oji?

– Tai buvo didžiausia metų šventė. Mūsų šeima jai ruošdavosi. Atsimenu miestą su iškeltomis Lietuvos vėliavomis, vykdavo ceremonija Karo muziejaus sodelyje, o vakare būdavo balius, priėmimas. Bet aš dar buvau tokia maža, kad su tėvais į priėmimą neidavau.

– Šiandien mes Vasario 16-osios akto signatarus prisimename ir kalbame apie juos, kaip apie mūsų šalies didvyrius, paklojusius pamatus valstybingumui ir laisvei. Visada yra labai įdomu, ar patys signatarai taip pat suprato savo sprendimo svarbą ir įtaką? Ar jūsų tėtis dažnai kalbėdavo apie vasario 16-ąją, Akto pasirašymo aplinkybes, vyravusias nuotaikas? Gal jam tai buvo pareiga, kurią privalėjo atlikti?

– Manau, jis tai priėmė ne kaip pareigą, o kaip savaime suprantamą dalyką. Jie visi dirbo Lietuvai. Aš sau nepriskiriu jokių nuopelnų, esu laiminga, kad gimiau ir augau jau nepriklausomoje Lietuvoje. Mūsų šeimoje Lietuva buvo pirmoje eilėje. Aš net nepagalvodavau, kad mano motina gali būti pirmoje eilėje. Lietuva buvo virš visko absoliučiai. Ir man tai atrodė savaime suprantamas dalykas. Bet mes augome ne tik šeimoje, bet ir visoje Lietuvoje, kur buvo puoselėjamas tautiškumas, supratimas, kas mes esame, kokios mūsų, lietuvių, pareigos. Nepriklausomybės laikotarpis atliko labai didelį darbą per labai trumpą laiką lietuviškumo atžvilgiu.

– Po savaitės minėsime Valstybės atkūrimo šimtmetį. Kokia jūsų Lietuvos vizija? Kokie mes, kaip visuomenė, ir kaip valstybė turėtume pradėti skaičiuoti antrąjį šimtmetį?

Lietuva žengia teisingu keliu, ji vis labiau ir labiau priklauso Vakarų Europai. Šiuo atžvilgiu šalis padarė labai didelę pažangą. Lietuvai aš pirmiausia linkiu budėti, nes mūsų kaimynai per visą istoriją mums nieko gero nelinkėjo. Turime būti realistai. Taip pat linkiu Lietuvai, kad ji visada būtų laisva, laiminga ir amžinai nepriklausoma. Aš labai didžiuojuosi savo kraštu. Lietuva nepriklausoma ne dėl to, kad mūsų protėviai čia gyveno, o dėl to, kad mes sugebėjome ją apginti. Mes patys ją apgynėme 1918-1920 metais, 1990-1991 metais. Žmonės buvo pasirengę mirti už tėvynę. 1919 m. buvo sušaukta savanorių kariuomenė. Galbūt kai kurie greitai sušaukti savanoriai net šautuvo nebuvo laikę, bet Lietuvą apgynė. Ar tai ne stebuklas? Ar tai ne pasididžiavimas? Mums į pagalbą neskubėjo jokia kariuomenė net tada, kai sovietų tankai traiškė nekaltus žmones. Niekas mums nepadėjo, joks svetimas kareivis dėl mūsų nežuvo. Aš nepaprastai didžiuojuosi savo kraštu ir esu labai laiminga, kad esu lietuvė ir niekas kitas, nors 70 metų pragyvenau užsienyje. Mūsų tauta yra labai garbinga, kalbanti seniausia kalba. Turime kuo didžiuotis. Mes sugebėjome apginti savo kraštą, todėl esame laisvės verti.

Lrt.lt

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Tiesiogiai Aktualu

Patvirtintas „Brexit“ susitarimo projektas: lietuviai teisės gyventi JK nepraras

Aktualu

Tarp taikos ir naujo karo: kas šiomis dienomis vyksta Gazos Ruože?

Interviu Kultūra

Mokslininkas ir rašytojas Alanas Lightmanas: apie lėtesnio gyvenimo ilgesį ir naująją pasaulio tvarką

Annos istorija

Verslas

Iš emigracijos grįžusi lietuvė ir toliau renkasi mokėti mokesčius Didžiajai Britanijai

24sek

Po Antano Guogos pareiškimų – sirgalių gedulo vainikas prie „Ryto“ biuro durų

Aktualu

R.Dagys: protingumo kriterijai nesuveikė, Vaiko teisių apsaugos įstatymą teks keisti

N-18 Aktualu

Nuogas moteris internete atradęs senolis teisiamas kaip sunkus nusikaltėlis

Vardai

„Dydžio (r)evoliuciją“ laimėjo Vitalija Jonikytė: dirbti į fabriką Norvegijoje jurbarkiškė nebegrįš

Sportas

Belgišką sprigtą gavusio „Vyčio“ strategas L.Mistura: „Mūsų žaidėjai – ne prastesni“

Gyvenimas

Atsikratyti pilvo padės penki prieskoniai

Gyvenimas

Nutirpusiu kūnu nėščioji priimamajame laukė kelias valandas: ką reiškia skubus siuntimas?

Sportas

Lietuvoje neregėta salės futbolo fiesta prasidėjo „Vyčio“ kluptelėjimu

„Ginčas“: K.Maksvytis vertas treniruoti „Žalgirį“ ir „Rytą“?

Vardai

15 kilogramų priaugusi Natalija Bunkė: „Dabar toks etapas. Turbūt... per gerai gyvenu!“

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. K.Sarnicko-Kasteto „Turnė̃“ – ne apie „G&G“, bet apie „Alkūninį veleną“

24sek

„urBONUSas“: M.Kalnietis – apie rekordus Prancūzijoje, „Žalgirį“ ir linksmas istorijas

Gazas

Vilniuje pristatytas atnaujintas „Peugeot“ salonas: vakaro žvaigždė – naujasis 508

Aktualu

Ispanija skelbia karą alternatyviajai medicinai

24sek

Po kroatišku volu patekusios ALBA ekipos Rokas Giedraitis neišgelbėjo

Naujienos

Tiesiogiai Aktualu

Patvirtintas „Brexit“ susitarimo projektas: lietuviai teisės gyventi JK nepraras

Aktualu

Tarp taikos ir naujo karo: kas šiomis dienomis vyksta Gazos Ruože?

Interviu Kultūra

Mokslininkas ir rašytojas Alanas Lightmanas: apie lėtesnio gyvenimo ilgesį ir naująją pasaulio tvarką

Annos istorija

Verslas

Iš emigracijos grįžusi lietuvė ir toliau renkasi mokėti mokesčius Didžiajai Britanijai

24sek

Po Antano Guogos pareiškimų – sirgalių gedulo vainikas prie „Ryto“ biuro durų

Aktualu

R.Dagys: protingumo kriterijai nesuveikė, Vaiko teisių apsaugos įstatymą teks keisti

N-18 Aktualu

Nuogas moteris internete atradęs senolis teisiamas kaip sunkus nusikaltėlis

Vardai

„Dydžio (r)evoliuciją“ laimėjo Vitalija Jonikytė: dirbti į fabriką Norvegijoje jurbarkiškė nebegrįš

Sportas

Belgišką sprigtą gavusio „Vyčio“ strategas L.Mistura: „Mūsų žaidėjai – ne prastesni“

Gyvenimas

Atsikratyti pilvo padės penki prieskoniai

Gyvenimas

Nutirpusiu kūnu nėščioji priimamajame laukė kelias valandas: ką reiškia skubus siuntimas?

Sportas

Lietuvoje neregėta salės futbolo fiesta prasidėjo „Vyčio“ kluptelėjimu

„Ginčas“: K.Maksvytis vertas treniruoti „Žalgirį“ ir „Rytą“?

Vardai

15 kilogramų priaugusi Natalija Bunkė: „Dabar toks etapas. Turbūt... per gerai gyvenu!“

15min recenzija Kultūra

Knygos recenzija. K.Sarnicko-Kasteto „Turnė̃“ – ne apie „G&G“, bet apie „Alkūninį veleną“

24sek

„urBONUSas“: M.Kalnietis – apie rekordus Prancūzijoje, „Žalgirį“ ir linksmas istorijas

Gazas

Vilniuje pristatytas atnaujintas „Peugeot“ salonas: vakaro žvaigždė – naujasis 508

Aktualu

Ispanija skelbia karą alternatyviajai medicinai

24sek

Po kroatišku volu patekusios ALBA ekipos Rokas Giedraitis neišgelbėjo

Vardai

Ypatingos

06:20
04:06

Gera keliauti kartu

Konferencija „Žiniasklaida rytoj“

Ko reikia šiuolaikiniam pirkėjui?

Sveikata

Mamos prieš meningokoką

Būk nesustabdoma

Parašykite atsiliepimą apie 15min