Interviu metu Jurga atvirai pasakoja ne tik apie tai, kiek jėgų reikalauja vienai be vyro išlaikyti unikalų parką, bet ir apie gyvenimą po skaudžios netekties, stiprybės paieškas bei pamoką, kurią šiandien norėtų perduoti kitoms moterims – nebijoti kurti, keistis ir, net po didžiausių sukrėtimų, neprarasti noro gyventi.
– Daugiau nei penkiolika metų su vyru Antanu kūrėte vienintelį Lietuvoje energetinių labirintų parką. Kaip gimė ši idėja?
– Su tuo gimimu yra toks keistas dalykas. Tiesiog su vyru ieškojome, ką galėtume veikti, kas mums patiktų ir leistų kurti. Prieš tai dirbome savo versle, susijusiame su laidojimo sritimi, ir prekiavome visoje Lietuvoje – tai buvo mano tėvų verslas. Tiesiog dirbome, nes reikėjo dirbti, tačiau nejautėme tos vidinės ugnelės. Atrodytų, ir ten kūrybos buvo daug – norėdavosi gražiai pasiūti, sukurti, tačiau visada lydėdavo suvokimas, kad tai skirta žmogui, kuris tuo jau nebegalės pasidžiaugti. Tas darbas nešė labai daug skausmo.
Pradėjome ieškoti veiklos, kuri būtų kitokia. Mus patraukė visa energetinių labirintų filosofija, kad tai yra ne klaidu, ne painu, kad tai atpalaiduoja, ramina, kad ten gali ir atsakymus gauti, pasisemti minčių, idėjų, ir toks vidinio savęs ieškojimas. Tuo metu buvome ir patys panirę į tą ieškojimą: kas čia, kokia prasmė gyvenime. Ir, aišku, patiko labai gamta, akmenys, augalai – tiesiog viskas susidėjo į vieną krūvą.
Taip ir gimė parkas. Jį kūrėme iš noro daryti tai, kas patinka ir kuo patys tikime. Niekas aplinkui netikėjo, kad mums pavyks. Daugelis stebėjosi – ką jūs čia darote, kaip vidury miško, pievoje galima sukurti tokį parką. Bet mes tikėjome savo idėja. Visada sakau, kad žmogus gali pasiekti tiek, kiek pats sau leidžia. Jei viduje tiki tuo, ką darai, tada pamažu viskas ir pradeda vykti.
– Šiandien parkas kitoks nei prieš kelerius metus – nebevyksta edukacijos, nebeliko kavinės, nakvynės vietų. Kodėl nusprendėte keisti jo veiklos kryptį?
– Mes abu su vyru buvome tokie filosofai – nuolat analizavome gyvenimą. Dabar jaučiu, kad nebenoriu tiek analizuoti. Po visų išgyvenimų supratau, kad tingiu galvoti, nėra prasmės tiek kapstytis, nes gyvenimas nevyksta kažkada vėliau – jis vyksta dabar.
Tas darbas nešė labai daug skausmo.
Prie tokios išvados buvome priėję dar kartu su vyru. Tuo metu parke veikė kavinė, siūlėme nakvynę, organizavome edukacijas – veiklų buvo labai daug. Tačiau supratome, kad visą save atiduodame kitiems. Žmonės atvažiuodavo, mėgaudavosi šia vieta, o mes patys per patį gražiausią metų laiką nebeturėdavome kada sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką sukūrėme. Todėl po truputį pradėjome atsisakyti dalies veiklų ir pasilikome tai, kas mums iš tiesų teikė didžiausią prasmę ir džiaugsmą. Tada pirmą kartą leidome sau ne tik dirbti, bet ir mėgautis gyvenimu.
– Maždaug prieš trejus metus jūsų gyvenimą sukrėtė skaudi netektis. Ar po vyro mirties buvo minčių parką parduoti?
– Ta mintis atsirado iš karto, kai netekau vyro. Nuo pirmos minutės parką norėjau parduoti. Ir iki šiol jis parduodamas. Nors daugelis sako: „Kam parduodi? Juk tiek daug sukūrėte.“ Na, tokį dalyką jau būtų nusipirkti gal ir sunkiau, bet tiesiog, pasikeitė mano pačios požiūris, poreikiai, norai. Aš noriu visai ką kita daryti.
Pagal mano charakterį aš ir taip ilgai čia užsibuvau, nes negaliu labai ilgai prisirišti prie vienos veiklos. Gal anksčiau čia laikė mūsų bendras gyvenimas, bendri planai, vyro meilė, o dabar tas mano charakterio bruožas tiesiog dar labiau išryškėjo.
Žmogus gali pasiekti tiek, kiek pats sau leidžia.
– Bet, kol parko nepardavėte, darbus tęsėte ir toliau?
– Taip, jau trečia vasara eina, na, tai ir tęsiu, nes apleisti tai negali. Jei tik kažko nedarysi, tai čia džiunglės bus, o mano charakteris irgi neleidžia to padaryti (nusijuokė).
– Minėjote, kad norite atsisakyti verslo, nes kyla troškimas užsiimti kita veikla. O gal pagrindinė priežastis yra ta, kad tiesiog sunku vienai su dukra išlaikyti tokį verslą, viską aprėpti?
– Tikrai nesakyčiau, kad tai yra pagrindinė priežastis. Kiekvienas verslas reikalauja daug darbo ir atsakomybės, tačiau mano sprendimą lėmė ne tai. Po vyro netekties su dukra padarėme viską, kad parkas ir toliau gyvuotų, būtų prižiūrėtas ir džiugintų lankytojus. Tuo labai didžiuojamės. Tačiau gyvenimas nestovi vietoje. Vaikai kuria savo gyvenimus, o aš galvoju apie savąjį. Tiesiog atėjo metas naujam etapui. Daugiau nei 15 metų šis parkas buvo mūsų kasdienybė. Į jį sudėjome labai daug darbo, meilės, kūrybos ir dalelę savo gyvenimo.
