Dabar populiaru
Publikuota: 2009 sausio 8d. 08:16

Sklaidant gintaro dulkes (nuotraukos)

Gintaras
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Gintaras

Šaltą žiemos pavakarę su šypsena mums duris atvėrė Vilniuje, Šv.Mykolo g. 12, įsikūrusio Baltijos gintaro meno centro vadybininkai Mantas ir Berta, parodę, kad gintaras toli gražu tinkamas ne tik suvenyriniams „močiučių“ papuošalams gaminti.

Baltijos gintaro meno centrą įkūrė Kazimieras ir Virginija Mizgiriai, gerai žinomi savo meile gintarui. Anot Manto, jie vieni tų žmonių, kurie atrado gintarą ir ėmė jį puoselėti vieni pirmųjų Lietuvoje. Sutuoktiniai savo veiklą pradėjo Nidoje, ten turi dvi stambias galerijas ir muziejų.

Vilniuje esantis Baltijos gintaro meno centras ypatingas savo atvirumu. Pagrindinis jo darbuotojų tikslas – populiarinti gintaro apdirbimą Lietuvoje ir žmones supažindinti su gintaru. Pasak Manto, gintaras yra labai spalvingas, turi 250 atspalvių arba 7 pagrindines spalvas – jis būna skaidrus, žalias, rausvas, baltas, juodas, mėlynas ir geltonas. Rečiausia jų mėlyna, tik pusė procento gintaro turi tokios spalvos, bet meno centre galima išvysti ir tokio gintaro gabalėlių.

Mantas prisipažino pats esantis gintaro gerbėjas, o lankytojams pasakojamą šio mineralo istoriją sužinojo iš gausybės perskaitytų knygų ir žmonių, su kuriais teko bendrauti. „Viskas prasidėjo nuo pušies prieš 50mln. metų. Milžiniškų spygliuočių sakai tuomet reaguodavo su aplinka. Baltijos jūra vis rečiau išmeta gintaro. Lietuvoje geriausia jo ieškoti Klaipėdoje, netoli antrosios Melnragės. Taip pat Nida garsi gintaru. Tačiau paieškos bus vaisingos tik pavasarį arba rudenį po audrų“, – pasakojo Mantas. Pasak Baltijos gintaro meno centro darbuotojų, gintaro tikrumą patikrinti nesunku – jis plaukia 10 ir daugiau procentų sūrumo vandenyje. Baltijos jūra ne tokia sūri.

Išskirtinė vieta

„Pas mus užsukti gali kiekvienas norintis, o kas mėnesį, pirmą mėnesio trečiadienį mokome visus norinčius apdirbti gintarą. Lankytojai viską gali pabandyti daryti patys. Tiesa, prieš ateinant būtinai reikia mums paskambinti ir užsiregistruoti“, – į meno centrą kvietė jo vadybininkė Berta. Pasak darbuotojų, pas juos į „svečius“ daugiausia užsuka moksleivių klasės, ypač pradinukai. Nors daugelis meno centro pramogų įdomios ir suaugusiems. Čia rodomi filmai apie gintarą ir jo atsiradimą, skaitomos paskaitos ir seminarai, lankytojai mokomi apdirbti gintarą. Dažniausiai mokymus veda meno centro darbuotojai, profesionalus juvelyras Raimundas Padleckas ar net pats centro savinininkas K.Mizgiris.

„Visoje Lietuvoje beveik nėra kitų vietų, kur norinčius moko gintaro apdirbimo. Pristatome jį ne tik kaip papuošalą ar meno kūrinį, bet kaip mineralą, susiformavusi prieš milijonus metų, kuris senovėje buvo žinomas ir mylimas už savo šilumą, – tvirtino Mantas. – Pas mus nereikia nieko pirkti, žmonės gali matuotis, pačiupinėti, apžiūrėti, sužinoti kažką naujo ar pasidaryti amuletą ir su juo vaikščioti.“ Kolegai antrino ir Berta. „Daugelis galvoja, kad gintaras – bobutės karoliai ir tuo pasibaigia. Čia atėję jie pamato, kad jis spalvotas, kad iš jo galima padaryti unikalių dirbinių, kai kas net nežino, kad tai sukietėję sakai“, – sakė ji.

Muziejaus įdomiausieji

Baltijos gintaro meno centre lankytojai supažindinami su senoviniais įrankiais, kuriais gintaras buvo apdirbamas senovėje. Taip pat čia yra modernūs gintaro apdirbimo įrankiai, kurie, pasak Manto ir Bertos, nuo senųjų laikų nedaug pasikeitę. Smalsuolius ypač masina gintaro energijos mašina, kurioje gintaras kuria elektros energiją. Gausu ir įspūdingų eksponatų – driežo inkliuzas, akiniai gintariniais stiklais, švirkštas su gintaru viduje, gintarinės karūnos, Nojaus laivas. Žinoma, viena pagrindinių meno centro veiklų – parodų organizavimas. Artimiausia paroda kovo mėnesį bus išties įspūdinga, nes į ją bus atvežti gintaro eksponatai iš viso pasaulio – iš Japonijos, Dominikos Respublikos, Ukrainos, Amerikos, Lenkijos ir kitų šalių.

„Dirbame centre tryse, visi mes jauni ir esame užsikrėtę gintaro „bacila“, – linksmai kalbėjo Mantas ir Berta, tvirtindami, kad gintaras gali užburti kiekvieną.

Linksmybės

„Lankytojams aprodome muziejų, iš jo pakilę rodome testus, kaip galima atskirti tikrą gintarą nuo padirbto. Turime didelį nušlifuotą gintaro gabalą, kurį patrynus jis pakvimpa sakais.

Įsivaizduokite, praėjo milijonas metų nuo susidarymo, tačiau kiekvienas gali jį paimti, patrinti, užuosti“, – pasakojo Berta. Meno centro muziejuje tam, kad būtų sukurta ypatinga aplinka, yra atvežta net tikra valtis iš Nidos, po stiklinėmis grindimis menininkai yra sukūrę stilizuotą Kuršių neriją, viename muziejaus kampe yra pušies fragmentas.

„Apačioje turime atkurtą alkavietę – tai pagonių šventvietė, kur vykdavo įvairios apeigos, buvo aukojama dievams. Kai dirbtuvėse apdirbamas gintaras, likusios dulkės neišmetamos, jos renkamos ir su jomis vykdomas aukojimas“, – apie neeilinį reginį pasakojo Berta. Degant gintaro dulkėms patalpoje pasklinda sakų kvapas, o senovėje buvo tikima, kad su paaukotų gintaro dulkių debesiu aukojančiojo noras pakyla pas dievus, kur yra išpildomas. Tiesa, pačių gintaro dulkių įkvėpti negalima, nes jos yra nuodingos, bet jos gana sunkios ir nelakios, tad nepavojingos.

Suaugusieji Baltijos gintaro meno centre gali išbandyti ir dar vieną gintaro savybę – jis tirpsta stipriame, 40 ir daugiau laipsnių, alkoholyje. „Simboliškai duodame paragauti gintarinio gėrimo, kuriame ištirpintas tikras gintaras. Gintaro rūgštis gydomosiomis savybėmis žinoma nuo senovės. Tačiau žinoma jos, kaip ir bet kokio gero, negalima padauginti. Ji gelbsti nuo galvos, dantų, skrandžio skausmo“, – apie nuo seniausių laikų žinomas „lietuviškojo aukso“ savybes pasakojo Mantas.

Temos: 1 Dulkės
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Naujienos

Žiemos olimpinės žaidynės

Parašykite atsiliepimą apie 15min