Smurtą galima patirti to net nesuprantant

Fizinis smurtas – tik ledkalnio viršūnė

Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos užsakymu atlikta reprezentatyvi apklausa atskleidė, kad Lietuvos gyventojai smurtą artimoje aplinkoje labiausiai sieja su fiziniais smurtiniais veiksmais. Paklausti apie pirmas į galvą atėjusias smurto artimoje aplinkoje formas, 72 proc. apklaustųjų paminėjo fizinį smurtą, 25 proc. – psichologinį, 6 proc. – seksualinį, o ekonominį smurtą paminėjo vos keletas procentų apklaustųjų.

Taip pat buvo klausta, ar respondentai smurtu prieš moteris laikytų tokią situaciją, kai ginčo metu vyras žmoną užtildo trenkdamas jai per veidą. 93 proc. teigė suvokiantys, kad tai smurtas. Tačiau gerokai mažiau (51 proc.) smurtu laikė situaciją, kai vyras draudžia žmonai eiti į darbą, teigdamas, kad jis pinigų uždirba pakankamai, o jos pareiga yra prižiūrėti namus ir vaikus. Anot ekspertų, abi šios situacijos laikytinos skirtingo pobūdžio smurtu.

Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė Ugnė Grigaitė teigia, kad fiziniai veiksmai yra tik pati matomiausia prievartos pusė. „Tikėtina, kad dar gerokai iki fizinės jėgos protrūkio moterys ilgą laiką gyveno kasdieniame siaube ir apimtos baimės, išgyveno gąsdinimus, bauginimą, grasinimus, emocinę prievartą, menkinimą, izoliavimą bei kitus jų gyvenimo kontrolės būdus, kurie naikino pasitikėjimą savimi. Šiuo atveju visuomenė tikrai daug sunkiau ir rečiau atpažįsta tokius labiau „paslėptus“ vyro galios prieš moterį demonstravimo būdus“, – sako U.Grigaitė.

Tarp smurto priežasčių – moterų sudaiktinimas

Ekspertai mano, kad rečiausiai atpažįstamos yra seksualinio ir ekonominio smurto artimoje aplinkoje formos, o to priežastys – kultūrinės normos ir susiformavę stereotipai.

„Pavyzdžiui, dažnai vis dar tikima, kad vyro pareiga yra uždirbti pinigus, o moters – šeimininkauti namuose. Taigi, situacija, kai vyras moteriai draudžia dirbti, riboja jos prieinamumą prie šeimos pajamų, kontroliuoja jos išlaidas – visa tai ir daug daugiau kitų panašių situacijų yra ekonominio smurto prieš moterį forma. Analogiškai, seksualinis smurtas net pačių moterų yra atpažįstamas itin sunkiai, nes toks vyro poreikių tenkinimas, net be pačios moters sutikimo, vis dar dažnai suvokiamas kaip moters ar žmonos pareiga“, – tvirtina U.Grigaitė.

Seksualinis smurtas net pačių moterų yra atpažįstamas itin sunkiai, nes toks vyro poreikių tenkinimas, net be pačios moters sutikimo, vis dar dažnai suvokiamas kaip moters ar žmonos pareiga, – tvirtina U.Grigaitė.

Tam pritaria ir Lygių galimybių plėtros centro ekspertė Margarita Jankauskaitė, teigianti, kad tokio dalyko kaip seksualinė pareiga santuokoje negali būti: „Santuoka ar partnerystė savaime neįpareigoja užsiimti lytiniais santykiais, kai to nenori. Tačiau šis įsivaizdavimas, kad tokia pareiga egzistuoja, yra gana plačiai paplitęs. Dėl to moterys gali netgi nesuprasti, kad yra seksualiai išnaudojamos, kol neprieinama prie drastiškų, radikalių būdų.“

Anot M.Jankauskaitės, smurtą skatina ir paverčia normaliu ne tik minėti stereotipai, bet ir moterų sudaiktinimas. „Apsižvalgykime ir pamatysime, kad moterų sudaiktinimas yra paplitęs pramoginėje žiniasklaidoje, reklamoje, netgi juokeliuose, anekdotuose apie moteris. O visa tai kuria palankią terpę smurtui prieš moteris, juk smurtautojus dažniausiai vienija būtent tai, kad moterį jie laiko daiktu, objektu, nuosavybe. Visas „kultūrinis fonas“ tik dar labiau sustiprina šį požiūrį“, – tikina lyčių lygybės ekspertė.

Svarbu išvengti nukentėjusiųjų kaltinimo

Žmogaus teisių stebėjimo instituto tyrėjas Mažvydas Karalius, analizavęs nuo smurto nukentėjusių moterų patirtis, atkreipia dėmesį į tai, kad įrodyti nefizinį smurtą vis dar keblu: „Tarkime, psichologinio smurto įrodymas išlieka problema, nes nėra būdų ir instrumentų jam fiksuoti. Tiesa, persekiojimas ar gąsdinančios SMS žinutės gali būti gana akivaizdus smurto įrodymas, tačiau ne visos moterys išdrįsta kreiptis pagalbos į artimiausius žmones, pareigūnus ar specialistus (gydytojus, vaiko teisių apsaugos specialistus, socialinius darbuotojus).“

M.Karalius pabrėžia, kad kiekvieno aplinkinio vaidmuo yra svarbus, nes šalia esantys žmonės gali paskatinti nukentėjusias nuo smurtinių santykių prabilti, gali jas išklausyti, pasikalbėti, nukreipti. Ypač svarbus yra gydytojų, socialinių darbuotojų, vaiko teisių specialistų vaidmuo – jie galėtų būti tarsi saugikliai, kurie pastebėtų smurtą ir suteiktų pirmąją pagalbą.

Egzistuoja įvairios priežastys, kodėl moterys nesiryžta kreiptis pagalbos – ekonominė priklausomybė, baimė netekti vaikų, nusivylimas ar beviltiškumo jausmas, kai tiesiog nebetikima, jog situacija gali keistis, – teigia M.Karalius.

Tačiau svarbu išvengti aukos kaltinimo, kai sakoma „kokia tu motina“, „kodėl dar neišsiskyrei“, „taigi žinojai, kad bus blogai“ ir pan. „Apklausos rodo, kad žmonės linkę perkelti nukentėjusiosioms visą atsakomybę už savo gyvenimus – neva moterys gali palikti smurtautoją vos panorėjusios. Tačiau taip mes tik kaltiname nukentėjusias dėl patirto smurto ir visai pamirštame smurtautojų atsakomybę. Kalbantis su nukentėjusiomis galima pastebėti, kad egzistuoja įvairios priežastys, kodėl moterys nesiryžta kreiptis pagalbos – ekonominė priklausomybė, baimė netekti vaikų, nusivylimas ar beviltiškumo jausmas, kai tiesiog nebetikima, jog situacija gali keistis“, – teigia M.Karalius.

Žmogaus teisių ekspertė U.Grigaitė skatina kiekvieną išmokti atpažinti įvairias, nebūtinai fizinio smurto formas ir pastebėjus netylėti – pirmiausia pasikalbėti su moterimi, o prireikus – pranešti policijai.

„Nefizinio smurto požymiai gali būti įvairūs, pavyzdžiui, jei vyras akivaizdžiai žemina, pravardžiuoja, engia moterį, baugina ją žvilgsniu ar kokiu nors gestu, verčia jaustis kalta, kontroliuoja kada ir su kuo ji gali ar negali susitikti, kur ir kada gali ar negali dalyvauti, elgiasi su ja kaip su tarnaite, draudžia turėti darbą, verčia jaustis kalta dėl vaikų, skriaudžia moters mylimus gyvūnus ir taip toliau“, – vardija U.Grigaitė.

Nukentėjus nuo smurto artimoje aplinkoje, skatinama skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112 ir kviesti policiją, taip pat – kreiptis į įvairiuose miestuose įsikūrusius specializuotos pagalbos ir krizių centrus, skambinti emocinės paramos telefonų linijoms. Daugiau naudingos informacijos šia tema rasite tinklalapyje www.visureikalas.lt.