Moteriai pakako užsispyrimo išmokti naują kalbą, gauti teisininkės diplomą ir įrodžius, kad nėra prastesnė už švedus, įsidarbinti Stokholmo žemės gubernatoriaus biure. L.Stode randa laiko ir tautiečių reikalams – aktyviai vadovauja bendruomenei.
„Mano istorija neįdomi. Esu ne ekonominė, o meilės emigrantė“, – bandydama išsisukti nuo pokalbio teisinosi Lina. Bet jau netrukus atvirai dėstė, kaip kone nuo nulio pradėjo savo gyvenimą svečioje šalyje. Net pasakodama apie nesėkmes, kurių pasitaikė ne viena, pašnekovė nuolat kvatojo. Laiko susitikimui ji rado neseniai keletui dienų grįžusi į gimtąjį Vilnių dalyvauti pasaulio lietuvių jaunimo susitikime.
Po vedybų – perversmas
Į Švediją lietuvė nukeliavo paskui savo vyrą Dicką, kurį sutiko Vilniuje dar 1998 m. Tuo metu Lina, diplomuota istorikė, dirbo Aplinkos ministerijoje su tarptautiniais projektais ir neketino kelti sparnų kitur. Bet romantiški jausmai privertė vis dažniau lankytis kitoje Baltijos jūros pusėje. Kai pora po ketverių metų nusprendė įteisinti savo santykius, teko rinktis, kuriame krante įsikurti. Nulėmė ekonominiai motyvai.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Stode |
Gyvenimas per kelias dienas apsivertė aukštyn kojomis. Lina ištekėjo, pakeitė gyvenamąją vietą, atsisakė neblogo darbo ir vėl tapo studente. „Gruodžio 30 d. baigiau darbą, o sausio 12 ar 14 d. išėjau mokytis“, – prisiminė ji.
Šeima įsikūrė Umeo mieste apie 660 km į šiaurę nuo Stokholmo. Jaunas, dinamiškas ir augantis miestas yra neformali šiaurės Švedijos sostinė. Iš pradžių veikli lietuvė, nemokanti švedų kalbos ir nežinanti, ką reikės veikti naujoje vietoje, nenorėjo važiuoti į tokią tolybę, nebent turėtų galimybę mokytis. „Yra čia teisės studijos. Jei nori, priduok dokumentus ir mokykis“, – lyg niekur nieko pasiūlė vyras.
Linksmos pamokos
Po poros mėnesių Lina tapo studente. Tiesa, į universitetą priimtos svetimšalės laukė nemenkas iššūkis – per pusantrų metų išmokti švedų kalbą. Ką tik iškeptiems studentams, kurie nekalba švediškai, organizuojami specialūs kursai.
„Tuose kursuose buvo labai linksma. Patys linksmiausi metai, tikras studentavimas. Praktiškai visi buvo tokie, kaip aš. Švedai sugeba į savo šalį prisivilioti sutuoktinius. Daugiausia merginos – atsiveža italų, australų ir visi eina į mokyklą mokytis švedų kalbos.
Mūsų klasė buvo juokinga. Dauguma – atvykę iš pietų šalių ir nemokantys angliškai, todėl bendra mūsų kalba buvo švedų. Išmoksti porą žodžių: batonas, pieštukas. O po poros mėnesių reikia kažkaip bendrauti, tai eini į barą. Kartą nuėjome į airišką aludę. Visi pradėjo juokingas istorijas pasakoti. Daugiau juokiausi ne iš to, ką pasakojo, o kaip pasakojo. Nieko nesupratau, bet kūno kalba viską parodė“, – prisiminė moteris.
Viskas – švediškai, viskas – pagal juos
Bet tik pradėjusi studijuoti Lina suprato, ką iš tiesų reiškia mokytis švediškai.
„Teisė ten labai nacionalizuota, mokosi beveik vien švedai, todėl užsieniečiui sunku. Ekonomiką, inžineriją studijuoja įvairesni žmonės, bet ne teisę. Visa medžiaga – tik švediškai. Pradedi nuo poros šimtų metų senumo dokumentų, parašytų senąja kalba ir nepritaikyta užsieniečiams. Eini į paskaitas kartu su švedais ir galvoji – kur patekau. Jie patys, jaunimėlis, iš pradžių nieko nesupranta. Nebuvo lengva. Su kai kuriais užsieniečiais pakalbėdavau, sakydavo: man tai yra laiptelis atgal. O man – lyg į kitą laiptinę patekus. Išvis į rūsį nusiritau“, – juokdamasi pirmus mėnesius universitete prisiminė pašnekovė.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Stode |
Ji prisipažino, kad retsykiais apimdavo neviltis ir norėdavosi į viską spjauti, bet mylimas žmogus įkvėpdavo stiprybės.
„Jei būčiau buvusi viena, būčiau neištvėrusi. Tikrai būčiau viską metusi, – įsitikinusi Lina. – Nusprendžiau, kad reikia studijuoti teisę, tačiau net neįsivaizdavau, kad bus taip sunku, kad būtent toje specialybėje yra toks nacionalistinis požiūris. Viskas – švediškai, viskas – pagal mus, o tu iš kur atsiradai, ko čia sėdi ir ką čia pasakoji, mes tavęs nesuprantame, tu tik tylėk! Toks buvo studentų požiūris. Iš dėstytojų pusės, kaip ir iš vyro, priešingai, jaučiau palaikymą. Kitaip būtų buvę viskas – namo.“
Gavo visų trokštamą darbą
Baigusi studijas Lina nušluostė nosis savo bendramoksliams, kai nesunkiai įsidarbino teisme.
„Galvojau: jei jūs taip su manimi, aš taip pat su jumis. „Juodai“ mokiausi, visada ateidavau pasiruošusi, paskaičiusi, pasisakydavau per seminarus, kad ir laužyta kalba. „Kas dar turi kokių sprendimų?“ – „Aš turiu!“ Įsijaučiau į rolę, nors niekada nebuvau moksliukė. Ėmiau gauti gerus pažymius.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Stode |
Po universiteto visi nori eiti dirbti į teismą. Dvejus metus išdirbęs teisėjo padėjėju, pradėjęs nuo žemiausio laiptelio, pats gali teisėjauti. Bet norint patekti į teismą reikia labai gerų pažymių – daugiau nieko, jokių pokalbių ar pažinčių. Taip atkeršijau – turėjau gerus pažymius, todėl priėmė. Universitetą baigiau 2009 m., kai įsisiūbavo krizė, niekas negalėjo darbų gauti, o man, atvažiavusiai iš kažkur, pasisekė“, – pasakojo moteris.
Taip Lina atsidūrė Stokholme. Dveji metai teisme jai buvo dar vienas šuolis aukštyn ir atvėrė duris į bet kurią valstybės įstaigą. Šiuo metu ji dirba Stokholmo žemės gubernatoriaus biure, Teisės skyriaus viršininko padėjėja.
„Dabar jau gerai, galima atsipalaiduoti“, – po ne vienus metus užtrukusių pastangų gauti ne tik gerą, bet ir mėgstamą darbą džiaugėsi lietuvė.
Kur ta Lietuva?
Kolegoms teisme Lietuva, anot jos, atrodė buvo lyg trečias pasaulis, užtat gubernatorius, pas kurį vėliau pradėjo dirbti, siekė plėsti Baltijos jūrą supančių šalių bendradarbiavimą, draugauti su valstybėmis, kurios seniau buvo savotiška duobė.
„Po teismo buvo justi skirtumas. Sužinojo – iš Lietuvos! Jau antrą dieną viena moteriškė, gal 60 metų, pasikvietė į kabinetą ir sako: neturiu jokių ryšių su Lietuva, bet esu tiek knygų perskaičiusi apie Baltijos šalis… Buvo tikrai šiltas priėmimas“, – prisiminė Lina.
Didžiausiu savo, kaip lietuvės, nuopelnu moteris vadina savo tėvynės pristatymą teisme, kur dirba apie 500 žmonių. Daugumai esą reikėjo paaiškinti, kur yra Lietuva, kokia kalba kalbame, pristatyti istoriją. Gubernatoriaus tarnybos darbuotojai šiuos dalykus išmano, o teisme buvo „tamsus miškas“.
„Iš pradžių būna: kas tu tokia, iš kur atsiradai – įšalas… Bet kai susidraugauji, tampa mirtini draugai. Su vienu kolega kalbamės apie praeitį, jis lygina Lietuvos ir Švedijos istoriją. Širdį glosto. O iš pradžių pavadino ruse. Sakau: nekalbėsiu, kokia aš tau rusė? „Tai kas tu?“ – nustebo“, – prisiminė Lina.
Tačiau tokiam nesupratimui ji turi paaiškinimą. Stokholme pilna rusų. Net ten veikiančiame lietuvių grožio salone rusės yra pagrindinės klientės.
Vadovauti nenorėjo, bet sutiko
Energinga teisininkė nuo praėjusių metų vasaros vadovauja Švedijos lietuvių bendruomenei. Dar gyvendama Umeo ji per ambasadą susirado keletą ten įsikūrusių lietuvių, kurie kartais susitinka, kartu važiuoja slidinėti.
Gana greitai ji tapo savotiška Lietuvos ambasadore. Tuo metu švedų spaudoje buvo pasipylę rašiniai apie atvykėlius iš Baltijos šalių: nusikaltėlius, nelegalius darbuotojus. Neapsikentusi lietuvė pradėjo rašyti žurnalistams komentarus, kartu įsitraukdavo į diskusijas su tautiečiais.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Lina Stode |
Persikėlusi į Stokholmą ji ėmė lankytis Vasario 16-osios, kituose renginiuose. Kai 2007 m. užvirė diskusijos dėl dvigubos pilietybės, bendruomenės vardu rašydavo pareiškimus. Todėl nekeista, kad Lina sulaukė siūlymo tapti valdybos nare: „Tiksliau: ne „gal nori“, o „reikia“. Sakiau – į valdybą galiu, bet būti pirmininke tikrai nesugebėsiu. Tačiau pernai vasarą vis tiek išrinko.“
Švedijoje yra prisiregistravę daugiau nei 10 tūkst. lietuvių, daugelis – ekonominiai migrantai, ankstesnių kartų išeiviai ir nutekėjusios lietuvės. Nuo pastarųjų ir prasidėjo aktyvi dabartinės bendruomenės veikla, mat moterys pradėjo ieškoti galimybių mokyti atžalas lietuvių kalbos.
Lina sakė sutinkant ir statybininkų, ir pietuose, kur klesti žemės ūkis, įsitvirtinusių emigrantų, tačiau bendruomenei priklauso daugiau bankų, privačių kompanijų darbuotojai – išsilavinę, inteligentiški žmonės. Nemažai yra ir tokių, kurie gyvena tarp dviejų šalių – kurį laiką padirba Skandinavijoje, grįžta kelioms dienoms į Lietuvą, ir vėl traukia atgal.
Oficialiai bendruomenei priklauso apie 200 žmonių – tų, kurie susimoka 150 kronų. Mokestį pirmininkė vadina juokingu – tai vos 60 Lt, bet gauti paramą iš bendruomenės narių – principo reikalas. Anksčiau bendruomenė gyveno iš aukų, dabar ši tradicija sunyko.
Pašnekovė prisipažino, kad neturint didesnių išteklių sunku motyvuoti žmones prisidėti prie bendruomenės veiklos. „Sakau: pakišote man tą pirmininkavimą… Bet esame maža šalis, maža bendruomenė, reikia kažkam pasiaukoti“, – juokėsi Lina.
