Dabar populiaru
Publikuota: 2018 gruodžio 31d. 16:09

Svarbiausi 2018 m. įvykiai: neįtikėtina Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų paieškų istorija

Adolfo Ramanauso-Vanago laidotuvės
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr. / Adolfo Ramanauso-Vanago laidotuvės

2018-ieji – Lietuvai ypatingi metai. Minėdami Valstybės atkūrimo šimtmetį gavome dovaną, kurios tikėjosi retas: Vilniuje esančiose Našlaičių kapinėse atrasti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai. 1957 metais žiauriai nužudytas pasipriešinimo sovietinei okupacijai lyderis pagaliau sulaukė tinkamos pagarbos ir gali ilsėtis ramybėje Antakalnio kapinėse esančiame valstybės vadovų panteone.

„Šiemet sugebėjome atrasti tai, kas mums taip svarbu, kas įrodo, kas buvome, ką su mumis darė, kokį likimą išgyveno Lietuva ir jos žmonės. (…) Mums kiekvienam svarbu, ką reiškia mūsų didvyriai, ką reiškia pasipriešinimo dalyviai, kiekvienam iš mūsų šiandien ir rytoj.

Ir tegu mato tie, kas norėjo ištrinti mūsų atmintį, kas nekentė ir naikino, kad to niekada nebus. Jeigu liks nors vienas Lietuvos žmogus, kuris kovos už laisvę ir Tėvynę, Tėvynė visada išliks“, – taip kalbėjo prezidentė Dalia Grybauskaitė spalio 6-ąją, kai Vilniaus Antakalnio kapinėse iškilmingai laidotas A.Ramanauskas-Vanagas.

Tai buvo diena, kai tūkstančiai žmonių lydėjo savo didvyrį į paskutinę kelionę ir jis pagaliau buvo palaidotas su derama pagarba.

Žiauri mirtis, ilgos paieškos

A.Ramanauskas-Vanagas – mokytojas, sovietams okupavus Lietuvą, įsijungė į partizaninę kovą už Lietuvos nepriklausomybę, tapo vienu iškiliausių partizanų vadų, jam buvo suteiktas brigados generolo laipsnis.

Kartu su kitais septyniais partizanų vadais 1949 vasario 16 d. pasirašė Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaraciją. Seimas įstatymu pripažino deklaraciją Lietuvos valstybės tęstinumui itin reikšmingu teisės aktu. Šiuo dokumentu Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis paskelbė, kad prisiima atsakomybę vadovauti nepriklausomos bei demokratinės Lietuvos valstybės atkūrimui.

A.Ramanauskas-Vanagas 1956 m. buvo suimtas, žiauriai kankintas, o 1957 m. lapkričio 29 d. Vilniuje sušaudytas. Net mirties nuosprendis jam įvykdytas netipiniu būdu: budelis stovėjo priešais auką ir šovė į apatinį kairės pusės žandikaulį.

Ir palaidotas, kaip apibūdino vienas iš labiausiai prisidėjusių prie Vanago palaikų atradimo archeologų doc. dr. Gintautas Vėlius: „ne tik nerodant pagarbos, gal kaip tik mėginant dar labiau pažeminti“.

A.Pliadžio nuotr./Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai atvežti į Šventų Jonų bažnyčią
A.Pliadžio nuotr./Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai atvežti į Šventų Jonų bažnyčią

Žinia, kad Našlaičių kapinėse atrasti A.Ramanausko-Vanago palaikai, paskelbta birželio 7-ąją. Kaip sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, kelias buvo ilgas: iki tos dienos, kai pradėti archeologiniai tyrimai Našlaičių kapinėse, dirbta daugiau nei 10 metų.

„Šita žinia mane labai sujaudino, nors aš tikrai siekiau ir ieškojau, ir turėjau viltį, kad kada nors tikrai turėsiu kapą, nes jau gyvo tikrai nebepamatysiu niekada. Bet turėsiu kapą, kuris bus pašventintas, kur tėvelis bus palaidotas kaip krikščionis, kaip žmogus“, – 15min sakė garsiojo partizano dukra Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė, kai žinia buvo paskelbta viešai.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Adolfo Ramanauso-Vanago laidotuvės
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Adolfo Ramanauso-Vanago laidotuvės

Apie spausdinimo mašinėlę ir vestuves

Gyvų A.Ramanausko-Vanago bendražygių, kurie jį puikiai atsimena, likę mažai. Vienas iš jų – 93-ejų Juozas Jakavonis-Tigras, taip pat partizanas, kovojęs už Lietuvos laisvę, prisipažino nelabai tikėjęs sulaukti dienos, kai Vanagas bus surastas ir iškilmingai palaidotas.

„Kai A.Ramanauskas-Vanagas atėjo pasižvalgyti, jau rado mus miške. Ten merginos atvedė. Jis pamatė, kad mes disciplinuoti, apmokyti rikiuotės ir kitų dalykų. Turėjome išsikasę slėptuves, tad jis pasiliko pas mus“, – taip pirmą susitikimą su partizanų vadu prisiminė jo bendražygis J.Jakavonis-Tigras. Partizanas sako, kad A. Ramanauskas-Vanagas pasižymėjo geru humoro jausmu.

A.Ramanauskas-Vanagas savo atsiminimuose trumpai rašo, kad iš J.Jakavonio-Tigro gavo rašomąją mašinėlę. J.Jakavonis papasakojo visą istoriją: kartu su pažįstamu jis nukeliavo į Druskininkus norėdamas gauti prisiregistravimo dokumentus, tačiau prieš tai stribai liepė supjauti malkas ir jas sunešioti, o patys nuėjo pietauti. Tai tapo proga nugvelbti rašomąją mašinėlę.

„Aš pamačiau, kad kampe stovi sudėti radijo imtuvai, sumesta visokių daiktų, knygų ir mašinėlė. Man kilo noras paimti ne radijo imtuvą, o mašinėlę. Pagriebiau ją iš to laužo. Vanagui padaviau mašinėlę, kai jis jau pageidavo. Už tą mašinėlę jis mane išbučiavo“, – prisimena J.Jakavonis-Tigras. Šia mašinėle A.Ramanauskas-Vanagas atspausdino partizanų laikraštį „Trečias skambutis“.

J.Jakavonį-Tigrą ir A.Ramanauską-Vanagą siejo ne tik kova už laisvę. Prieš vesdamas savo mylimąją Nedzingės bažnytėlėje, A.Ramanauskas-Vanagas paprašė J.Jakavonio tėvų palaiminimo.

„Tėvelis su motina palaimino kryželį ir davė jam pabučiuoti. Palydėjome jį į Nedzingę, ten jis susituokė bažnyčioje. Kryželį, kuriuo buvo palaiminta santuoka, pirko mano močiutė Amerikoje, Elizabeto miesto bažnyčioje. Netoli Elizabeto gimė ir pats Vanagas“, – pasakoja J.Jakavonis-Tigras.

A.Pliadžio nuotr./Juozas Jakavonis-Tigras
A.Pliadžio nuotr./Juozas Jakavonis-Tigras

A.Ramanauskas vedė Birutę Mažeikaitę, irgi partizanę, žinomą slapyvardžiu Vanda.

Pradžia – vienas dokumentas

Kelias atrasti palaikus galėjo būti gerokai trumpesnis, jeigu buvę KGB darbuotojai Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę nebūtų tylėję. Anot T.B.Burauskaitės, būtų užtekę atskleisti, kuriose kapinėse ir kokiu principu laidota. Tačiau „jie labiau laikosi priesaikų, kurios buvo duotos sovietmečiu dirbant KGB sistemoje, o ne pasirinkę tarnauti Lietuvai“.

Vis dėlto ir neturint tokių konkrečių duomenų, paieškos vyko. LGGRTC Memorialinio departamento direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Peikštenis atskleidė, kad vienintelis dokumentas, už kurio iš pradžių buvo galima užsikabinti – 1957 m. surašytas mirties įvykdymo nuosprendis A.Ramanauskui-Vanagui, kuriame parašyta, kad „kūnas atiduotas į žemę“.

Ieškant palaikų nagrinėta ne tik archyvinė medžiaga, bet ir laidojimo, įvairių kapinių, taip pat Našlaičių, administracijos knygos. Istorikas Darius Indrišionis rado kelis dokumentus, kuriuose įrašyta, kad Našlaičių kapinėse buvo užkasti du mirties bausme nuteisti kriminaliniai nusikaltėliai. Tai buvo užsikabinimas, kad galbūt čia buvo laidojami ir politiniai kaliniai.

Tada, pasak E.Peikštenio, „kaip Dievo pirštas“ atsirado liudininkė, kuri istorikams papasakojo, kad jos senelis, politinis kalinys, galimai buvo palaidotas Našlaičių kapinėse, nurodė ir tikslią vietą. Tikrinant šią versiją, Našlaičių kapinėse 2017 m. atrasti palaidoti sušaudyti žmonės.

Pats D.Indrišionis teigė, kad lūžis ieškant A.Ramanausko-Vanago palaikų palaidojimo vietos įvyko 2015 m. rudenį, kai nagrinėjant Vidaus reikalų ministerijos dokumentus buvo aptikta byla su kriminalinių nusikaltėlių mirties nuosprendžiais 1956–1969 m.

Iš jos paaiškėjo, kad tą pačią 1957 m. dieną kaip ir A.Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudyti du kriminaliniai nusikaltėliai ir jie buvo užkasti Našlaičių kapinėse. Dėl to padaryta išvada, kad praktiniais sumetimais A.Ramanausko-Vanago kūnas galėjo būti užkastas kartu su jais, nors šiuos sušaudymus koordinavo ir skirtingos struktūros.

VU nuotr./A.Ramanausko-Vanago palaikų identifikavimas
VU nuotr./A.Ramanausko-Vanago palaikų identifikavimas

„Jeigu tai ne jis, tai aš nesu aš“

Daug dienų ir naktų šioms paieškoms skyręs Vilniaus universiteto archeologas, doc. dr. Gintautas Vėlius be dokumentų nagrinėjo ir A.Ramanausko-Vanago nuotraukas jam esant gyvam, analizavo rentgeno nuotrauką, padarytą po stipraus sumušimo.

„Man jau akyse stovėjo veido bruožai, sukandimas toks specifinis. Esu archeologijoje daug metų, matyta individų ir iš XIV a., tokio specifinio nebuvau matęs. Kai pamatai būtent tai, kas yra tavo galvoje, suvedi visus dėmenis... Su kolegomis juokavome: jeigu tai ne jis, tai aš nesu aš. Bet tai ne mokslas, tyrimai buvo po to. Sunkiausia buvo ne kasinėjimai, o laukti tas penkias dienas, kai vykdyti tyrimai“, – kalbėjo G.Vėlius.

Su kolegomis juokavome: jeigu tai ne jis, tai aš nesu aš. Sunkiausia buvo ne kasinėjimai, o laukti tas 5 dienas, kai vykdyti tyrimai, – sakė G.Vėlius.

Vilniaus universiteto mokslo prorektorius, Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros prof. Rimantas Jankauskas sakė, kad archeologinių tyrimų metu rasti palaikai keliauja į Medicinos fakulteto Anatomijos katedrą, kur detaliai tiriami ir aprašomi, o po to – tolesniam identifikavimui į Teismo medicinos tarnybą, kurios specialistai lygindavo palaikus su A.Ramanausko-Vanago nuotraukomis iš KGB bylos.

Vertinta kaukolės forma, ją gretinant su partizano rentgenograma, lyginta dantų būklė, ir tyrimai parodė, kad visa tai sutapo idealiai. Tada padaryta išvada, kad tai tikrai turėtų būti A.Ramanausko-Vanago palaikai.

Atlikti ir DNR tyrimai. R.Jankauskas pripažįsta, kad rezultatas nėra šimtaprocentinis, tačiau tiksliau šiuolaikinis mokslas ir nepasako, tiesiog tikimybė, kad tai ne tas žmogus, yra nykstamai maža.

„Tikimybė, kad palaikai yra Auksutės Ramanauskaitės tėvo, yra 99,999997 proc., o kad brolio – 99,9975 proc.“, – sakė profesorius.

Liudininkų žodis

Pėdsakų, kur palaidotas partizanų vadas, ieškoję tyrėjai išgirdo bent dviejų liudininkų pasakojimus, padėjusius paieškose. Nė vienas iš jų nieko nežinojo apie Vanagą, tačiau jų pateikta informacija leido atrasti kapus Našlaičių kapinėse, kur vieną dieną palaidoti trys sušaudyti žmonės.

Pirmasis iš liudininkų – sūnus sušaudyto ir čia palaidoto vyro. Antrasis – duobkasio sūnus. Abu užaugę kaimynystėse, draugavo, tėvai buvo pažįstami. Būtent duobkasys atpažino sušaudytą savo kaimyną, kai teko jį palaidoti Našlaičių kapinėse.

„Jis jau čia nedirbo, gatvėje sutiko, čia, Šilo gatvėje, buvo turgelis, kur dabar „Maxima“. Aš ėjau iš to turgelio ir jis priėjęs sako – einam, aš tau kai ką noriu parodyti. Ir pakeliui jis man pasakė „Tu turi prisiekti, tu turi nepasakyti niekam – nei motinai, jokios gėlytės, jokio nieko“.

Aš jam pasakiau, kad jeigu taip, tai viskas aišku. Ir kas mano šeimos laukia tokiu atveju. Taip aš tylėjau, ilgai nieko nesakiau. Bet paskui trys infarktai man, insultas, tai pagalvojau, kad man jau liko nedaug ir mano vaikas nežinos, kur jo diedukas palaidotas.

Jis minėjo, kad „naktį atvažiavo KGB, mašiną paliko Tramvajų gatvėje, už mūsų namo, sutartinai pastukseno“. Jis apsirengia, sėda į mašiną, atveža čia. Duobes pasiruošdavo iš anksto“, – apie tai, kaip sužinojo apie Našlaičių kapinėse, visai netoli namų, palaidotą tėvą pasakojo pirmasis vyras.

Ir pakeliui jis man pasakė „Tu turi prisiekti, tu turi nepasakyti niekam – nei motinai, jokios gėlytės, jokio nieko“.

Jis prisiminė, kad tėvas, būdamas Vilniuje, kur grįžo po 10 metų tremties, bendraudavo su kaimynu, galbūt net žinojo apie šio darbą egzekucijų aukų duobkasiu. Nes abu savo bendravimo stengėsi nedemonstruoti, tačiau vaikas matydavo juos už namo, kur duobkasys lysves kasdavo, o vėliau sušaudytas kaimynas kažką kalbėdavo.

Antrasis liudininkas – šio duobkasio sūnus, o tuo pačiu ir sušaudyto vyro sūnaus vaikystės draugas.

„Jis man paskui pasakė, – apie tėvo atskleistą paslaptį apie palaidotą kaimyną pasakojo duobkasio sūnus. – Jis klausia, ar sakyti motinai. Sakau – ne, yra sūnus, jam pasakyk, o sūnus pasakys motinai arba ne. Jis man parodė tris kapus. Kur palaidoti vieną dieną, atvežė tris žmones. Ir tėvas pasakė – vienas iš trijų yra (kaimynas – red.past.). Bet nežinau kuriame, nes tėvas iškasė duobes, o jie užkasė. Pasakė – mes viską padarysim. Jie padarė, jam davė pasirašyti. Bet žmonės juk kalbėjo, kad čia nušauti, vienas KGB, ne Lukiškėse. Kuriame kape – nepasakė. Ir numirė.“

Tylėjo slėpdami dukrą

Istorikas, Seimo narys Arvydas Anušauskas praėjus maždaug pusmečiui po palaikų atradimo rankoje jau laikė savo naują knygą apie A.Ramanauską-Vanagą „Aš esu Vanagas“. Šioje knygoje autorius stengėsi atsakyti į klausimus, kylančius vartant su Vanagu susijusius dokumentus, klausantis istorijų apie jį.

„Reikėjo atsakyti ir į tokį klausimą: o kodėl kankino? Kokios buvo priežastys vykdyti tą brutalią akciją 1956 m. spalio 12 d., kas juos paskatino taip elgtis? Atsakymas slypėjo tarp eilučių, pavyko tai išskaityti: KGB tuo metu turėjo didžiulių lūkesčių dėl partizanų archyvų, A.Ramanausko užrašų. Jie žinojo, kad jis veda memuarus, iki jo suėmimo. Lygiai taip pat galvojo, kad paskutinėse jo slapstymosi vietose yra kažką palikęs Juozas Lukša-Daumantas. Slaptažodžiai, šifrai. Jie turėjo didžiulių lūkesčių, kad kažką suras, o staiga A.Ramanauskas nesako savo paskutinių vietų, kuriose gyveno.

Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas
Josvydo Elinsko / 15min nuotr./Arvydas Anušauskas

Galėčiau tai pavadinti slapstymusi, bet kaip atrodo slapstymasis, kai Ramanauskas ir Ramanauskienė dviračiais, pakeleivingomis mašinomis važiuoja į Rygą, Daugpilį, Šiaulius, Panevėžį, Kauną, Vilnių?

Jie mokėjo maskuotis, konspiruotis, turėjo pakankamai gerus dokumentus, su kuriais juos būtų sunku prigauti nepatyrusiam kokiam nors milicijos darbuotojui. Čia KGB iš pradžių, matyt, nesuprato pagrindinio dalyko, ką jie abu slepia. Birutė Ramanauskienė 40 dienų tardoma tylėjo apskritai, iš viso nė žodžio nepratarė. Jie slėpė savo dukrą“, – tai, kas sugulė būsimoje knygoje, pasakojo A.Anušauskas.

Ramanauskai slėpė savo dukros gyvenamąją vietą suprasdami, kad dukra bus pasinaudota kaip įrankiu juos prakalbinant, šantažuojant ir pan.: „Slėpė tiek, kiek galėjo. Vis dėlto KGB surado dukrą, ne iš karto, praėjo geras mėnuo, kol surado. Tada prakalbino B.Ramanauskienę.“

Seimas A.Ramanauską-Vanagą 2018 m. lapkričio 20 dieną pripažino faktiniu Lietuvos vadovu.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Ekspertai pataria
Parašykite atsiliepimą apie 15min