Karo eksperto teigimu, tarp Švedijos deklaruojamos doktrinos, kad ji pasirengusi padėti Baltijos šalims, ir realių galimybių yra „rimtas neatitikimas“.
„Plataus masto karinių veiksmų Baltijos šalyse ir aplink jas atveju Švedijos galimybės suteikti svarbią pagalbą yra labai ribotos, ypač nesant išankstinio įspėjimo“, – rašoma naujame eksperto straipsnyje.
K.Neretnieko teigimu, Švedijos karinis laivynas taip pat nebūtų tinkamai pasirengęs karui Baltijos jūroje, nors yra gerai parengtas veikti kitokiomis krizinėmis situacijomis, o oro pajėgos susidurtų su problemomis, jei reikėtų teikti paramą sausumos pajėgoms.
„Tai gali sukurti klaidingus lūkesčius (taigi ir prielaidas planavimui) tarp kaimynų, tikintis, kad jie gali pasikliauti Švedijos indėliu karinės krizės regione atveju“, – teigia K.Neretniekas.
Tyrimų centro „Atlantic Council“ naujame leidinyje paskelbto straipsnio pradžioje ekspertas cituoja Švedijos parlamento pernai sausį paskelbtą pareiškimą, kad „Švedija nebus pasyvi, jei kitą (Europos Sąjungos) valstybę narę ar Šiaurės šalį ištiks katastrofa ar jos bus užpultos“, todėl „Švedija turėtų būti pasirengusi suteikti bei gauti karinę paramą“.
Toliau K.Neretnieksas analizuoja būdus, kaip Švedija galėtų veikti, jei Lietuvai, Latvijai ir Estijai iškiltų realus karinis pavojus, o NATO paprašytų švedų pagalbos ginant sąjungininkus.
Pasak atsargos generolo, dislokuoti užsienyje gerai parengtas bataliono dydžio pajėgas Švedijai gali prireikti keleto savaičių, nes dabar Švedijos sausumos pajėgas daugiausia sudaro specializuoti atsargos daliniai. Be to, tikėtina, jog kils diskusijų, ar pirmieji parengti daliniai turi likti šalyje, ar išsiųsti į užsienį.
„Esant rimtai krizei, kuri galėtų reikšti ilgalaikius kovinius veiksmus, greita reakcija dislokuojant dalinius užsienyje būtų gana rizikingas žingsnis, nes daliniams gali trūkti tinkamo pasirengimo arba jų gali prireikti pačioje Švedijoje“, – pažymi ekspertas.
K.Neretnieko teigimu, Švedijos karinis laivynas taip pat nebūtų tinkamai pasirengęs karui Baltijos jūroje, nors yra gerai parengtas veikti kitokiomis krizinėmis situacijomis, o oro pajėgos susidurtų su problemomis, jei reikėtų teikti paramą sausumos pajėgoms.
Pasak eksperto, problemų kiltų ir tuo atveju, jei Švedijai reikėtų priimti didesnius NATO šalių karinius dalinius – galimos spragos koordinuojant karių priėmimą, užtikrinant jų apsaugą, teikiant logistinę pagalbą. Pagrindinė to priežastis – nepakankamas planavimas taikos metu ir mažas bendrų pratybų su NATO skaičius.
Kita vertus, atsargos generolo teigimu, NATO operacijai itin pasitarnautų Švedijos povandeniniai laivai, žvalgybos, oro ir jūros stebėjimo galimybės. Tai padėtų gauti reikšmingos informacijos pačioje krizės pradžioje.
„Nepaisant to, bendras vaizdas išlieka toks pat: Švedijos galimybės įsitraukti (į konfliktą) užsienyje padėti savo kaimynams yra labai ribotos, o būtinas bendradarbiavimas su NATO dideliu mastu turės būti improvizuotas“, – teigia K.Neretniekas.
Jo vertinimu, minėta Švedijos parlamento Solidarumo deklaracija neabejotinai pasiuntė žinią, kad kilus konfliktui tarp Baltijos šalių ir NATO iš vienos pusės bei Rusijos iš kitos, „Rusija turėtų laikyti, kad Švedija bus priešininkas“.
Švedų eksperto nuomone, siekiant pašalinti spragas būtinas glaudesnis Šiaurės ir Baltijos šalių bendradarbiavimas, o ypač Švedijos bendradarbiavimas su NATO.
„Geriausia išeitis būtų, jei Švedija prisijungtų prie NATO, o tai leistų dalyvauti Aljanso sprendimų priėmimo ir planavimo procesuose. Jei tai pasirodytų neįmanoma dėl vidaus politinių priežasčių, tada Švedija turėtų bent jau dalyvauti pratybose, kurias NATO vykdo Šiaurės – Baltijos regione“, – rašo K.Neretniekas.
