Prieš porą savaičių rašėme apie Ričardą, kurį į Švediją kaip darbo jėgą nuvežė ir įdarbino Robertas. Kitaip tariant – Robertas išnuomojo Ričardą ir dar kelis žmones Gintarui ir Ruslanui – lietuviams su Švedijos pilietybe bei švediška įmone.
Modelis paprastas – atvežtieji darbininkai lenkia nugaras, o kai ateina laikas mokėti algas – špygą po nosimi – bylinėkis jei toks turtingas.
Jei tiksliau – ne špygą, o pažadą, kad pirmadienį pinigai bus. Tik klausimas, kurį pirmadienį.
Švedijoje teismai brangus malonumas, o užsienio bendrovei galimybė laimėti maža. Nuvertinti Švedijos teismų nederėtų, tačiau apgavikai gerai žino, ką daro.
Pigios darbo jėgos – per mažai
Skriaudikų vardus ankstesniame straipsnyje atpažino Aurelijus Valkauskas. Prieš kelias dienas buvo paskelbtas Panevėžio apygardos teismo sprendimas, kad minėtieji Gintaras ir Ruslanas privalo sumokėti Aurelijaus bendrovei per 54 tūkst. eurų nesumokėtų pinigų už atliktus darbus.
Naudoja įvairius metodus: apjuodina darbininkus internetu, prirašo išgalvotų broko aktų.
Aurelijus, kaip ir Robertas, gabeno į Švediją darbo jėgą. Tik keletą mėnesių anksčiau. Nieko nelegalaus. Vyras paaiškino, kad taip sutaupoma nemažai mokesčių.
Darbininkai yra Lietuvos įmonės atstovai, todėl ir mokesčiai mokami lietuviški – kelis kartus mažesni. Tačiau lietuvių godumo dar didesnis. Reikia dar ir apgauti.
Vyras pasakoja, kad pasitaikė atvejų, kad kai kurie jo žmonės dirbo išvis neįdarbinti. Vienas tai sužinojo tik tuomet, kai susižeidė.
Kartais žmonėms būdavo išdalinami padirbti banko išrašai – tiesiog į laukelius įrašai bet kokį skaičių ir spausdini. Genialu?
„Jie puikiai moka malti liežuviu ir profesionaliai apgaudinėja žmones. Naudoja įvairius metodus: apjuodina darbininkus internetu, prirašo išgalvotų broko aktų. Man pasisekė tik dėl to, kad teismas vyko Lietuvoje. Švedijoje būčiau viską praradęs, o ir teismui pinigų neturėčiau“, – teigia Aurelijus.
Vyras tikisi, kad pavyks suburti į krūvą kuo daugiau apgautųjų. Tuomet būtų lengviau teisiškai kovoti prieš tokius apgavikus. Vyras neabejoja, kad jo skriaudikai teismo sprendimą skųs, tačiau tiki, kad teisybę iškovos.
Netikėtas laiškas
Tą pačią dieną, kai į redakciją kreipėsi Aurelijus, atkeliavo laiškas iš specialiai tam veiksmui sugalvoto elektroninio pašto – slepia tikrąją asmenybę.
Akivaizdu, nes tokio pašto daugiau niekur nepavyko aptikti. Laiškas, nors ir su gausybe pirmokiškų klaidų, gana įtaigus. Bent kol neduodi paskaityti išmanančiam.
Ir tai buvo pirmas melas, nes tokį pažymėjimą išduoda Švedija, o ne Lietuva.
Pasirašė vadybininkas Renatas ir puolė teisintis. Pirmiausia pabrėžė, kad darbuotojai iš Lietuvos neturėjo ID06 darbo pažymėjimų. Ir tai buvo pirmas melas, nes tokį pažymėjimą išduoda Švedija, o ne Lietuva. Būtent Renatas, kad ir kas jis būtų, turėjo tuo pasirūpinti.
Toliau skundėsi, kad atvežti darbuotojai nebuvo „profisonalai“. Taip pat reikėjo, kad jie „nevartotų alchogolio“, nerūkytų, būtų tvarkingi. Tačiau leido jiems dirbti. Kai kuriems ir ne po vieną mėnesį.
Pabrėžė, kad Švedijos užsakovai su jais atsiskaitydavo tik kas 30–60 dienų, todėl ir su lietuviais buvo atsiskaitoma kas mėnesį. Tokie tarpai tarp atsiskaitymų Švedijoje sunkiai įsivaizduojami.
Siūlė atsiųsti pavedimų kopijas, bet jau tame pačiame sakinyje atsisakė: „Bet gal geriau nereikia.“ Tikrai nereikia, nes jau Aurelijus pasakojo, kaip jos yra padaromos.
Kažkodėl laiške aiškino, kad Robertas, vienas iš apgautųjų, neserga cukralige, tarsi mediciną išmanytų geriau už sukčiavimą.
Dar vienas melas laiške – rašoma, kad jų įmonė nedirba daugiau nei su viena lietuviška įmone. O kaip dėl Aurelijaus, kuris laimėjo bylą prieš juos Panevėžio apygardos teisme?
Galiausiai pagrasino, kad „iš po tokio bendradarbiavimo“ daugiau su lietuviškomis įmonėmis reikalų neturės. Ir ačiū Dievui, bet gali būti, kad čia dar vienas melas – niekada nesakyk niekada.
Problemos ne dokumentuose, o galvose
Vaida Meidutė-Strazdauskienė, Švedijoje veikiančios verslo konsultavimo bendrovės „VM-S Consulting“ vadovė, nesistebi sužinojusi apie tokius verslo santykius tarp įmonių ir darbuotojų. Redakcijai atsiųstas jau cituotas laiškas, anot jos, Švedijos spaudoje peršoktų visus reitingus, sukeltų juoko bangą.
Ant jos darbo stalo daugybė panašių istorijų. Tik dar nepasitaikė rankiniu būdu sufalsifikuotų bankinių pavedimų kopijų.
Vadovė mato, kad Švedijoje tarp lietuvių darbdavių ir darbuotojų vyrauja ypač žema darbo kultūra.
Apie publikacijoje paliestą istoriją – pašnekovė įsitikinusi, kad tokiais daugiapakopiais įdarbinimais bandoma išvengti profesinių sąjungų botago. Taip daug kas dirba. Ypač tie, kurie sukasi tik privačių objektų sektoriuje.
Kalbėti apie darbo santykius, anot pašnekovės, būtina. Kasdien vyksta brangiai kainuojantys, skausmingi ir dažniausiai beprasmiai ginčai, kuomet iš tiesų tereikia truputėlio pagarbos vienas kitam.
Žvelgiant iš švedo pozicijos, lietuvis visiškai neturi darbo kultūros, o pats lietuvis ir toliau galvoja, kad yra nepakeičiamas visų galų meistras.
Dažniausiai lietuviai santykius aiškinasi viešoje erdvėje – socialinių tinklų grupėse. „Susidaro toks jausmas, kad teisus yra tas, kuris pirmas kažką apjuodino. Pabrėžiu, kad tas būdinga ir darbdaviams, ir darbuotojams“, – teigė vadovė.
Žvelgiant iš švedo pozicijos, lietuvis visiškai neturi darbo kultūros, o pats lietuvis ir toliau galvoja, kad yra nepakeičiamas visų galų meistras. Moteris tvirtina, kad daugiau problemų yra galvose, o ne darbo sutartyse.
Darbuotojų iš tiesų trūksta, tačiau jau yra lietuvių, kurie nebeieško tautiečių. Jie perlipo per savo baimes ir drąsiai priima į darbą, pavyzdžiui, Švedijoje užaugusius irakiečius.
„Tokie darbdaviai naudojasi švediška darbo birža. Pasirodo, apsimoka – finansiškai išeina geriau, nei būtinai įdarbinti lietuvį. Algos dydis Švedijoje nuo tautybės jau senokai nepriklauso. Be to, švedui nekyla klausimas, kodėl jis negali su firmos mašina važiuoti namo. O lietuviui – kyla“, – dėstė „VM-S Consulting“ vadovė.
Sėdi mėšle ir kitus traukia
V.Strazdauskienė yra pasirengusi organizuoti ir nemokamus kursus, kad tik įvairių nesąmonių darbo santykiuose taptų mažiau. Naujausias atvejis tiesiog pakirto kojas.
Žinočiau bent dešimt darbdavių, kurie gali pasiūlyti geras gyvenimo sąlygas ir švedišką algą.
Darbdavys švedas savo paukštyne darbino lietuvius. Darbo ir gyvenimo sąlygos – tragiškos ir antisanitarinės. Alga savo mažumu viršija visus rekordus.
Ten dirbantys lietuviai iš pradžių sakė, kad Lietuvoje jiems buvo dar blogiau, todėl kenčia.
Klausi žmogaus – o kas blogai buvo Lietuvoje? Atsakymo nėra. Tik po kelinto perklausimo suburba: „Aj, mužikų šalis.“
Galiausiai žmonės buvo išlaisvinti iš tokios vergijos. Išsireikalavo varganus neišmokėtus atlyginimus. Tačiau istorija nesibaigė. Čia likęs darbų vadovas lietuvis be jokių skrupulų vėl talpina skelbimus – ieško darbuotojų – yra darbo vieta, alga, gyvenamasis būstas.
„Jam pačiam reikia gelbėtis, o jis dar traukia kitus į šį liūną. O juk pasirinkimas yra. Visi lietuviai darbdaviai Švedijoje dejuoja, kad nėra žmonių. Žinočiau bent dešimt darbdavių, kurie gali pasiūlyti geras gyvenimo sąlygas ir švedišką algą, bet darbuotojų vis tiek nėra. Tos pačios problemos ir su kitų šalių atstovais“, – konstatuoja pašnekovė.
