Kas nutiko Šiaurės šalyse, kur kultūra reiškiasi ne tik šalies viduje, bet ir sėkmingai eksportuojama į pasaulį? Nemažai atsakymų turi Švedijos Kultūros politikos analizės agentūros direktorius Clasas Unas Frykholmas.
Kūrybinė visuomenė
Švedijos visuomenė šiandien išgyvena virsmo laikotarpį – iš postindustrinės ji kinta į kultūrinę ir kūrybinę visuomenę.
Lakoniškiausią gerovės valstybės aprašymą randame ten, kur sueina visi interneto keliai – Vikipedijoje: „Socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus.“
Atkreipkime dėmesį į konkrečią aprašymo dalį: „Netgi kultūrą“. Gerovės valstybės modelis ir kultūra – lietuviui, atrodytų, beveik oksimoronas.
Tiesa, vertėtų pastebėti, kad net ir nepaliečiant kultūros, jau pats terminas „gerovės valstybė“ Lietuvoje vartojamas retai ir retam suprantamas tikrasis jo turinys. Tačiau Šiaurės šalyse tai – kasdienio gyvenimo pagrindas.
Švedijos gerovės valstybės, Folkhemmet (šved. „tautos namai“), pradžią galima įžvelgti jau apie 1936 m. Šiandien šios šalies socialinės ir sveikatos apsaugos sistemos – pavyzdžiai ne vienai šaliai. Tačiau kuo čia dėta kultūra? C.U.Frykholmas tikina, kad kultūra – neatsiejamas gerovės valstybės elementas.
Svečio teigimu, Švedijos visuomenė šiandien išgyvena virsmo laikotarpį – iš postindustrinės ji kinta į kultūrinę ir kūrybinę visuomenę. Kultūra tampa svarbi ne tik elitiniam visuomenės sluoksniui, tačiau visai darbo rinkos politikai apskritai. Šio virsmo pasekmė – aukštesnio išsilavinimo, turtingesnė ir labiau kultūriškai išprususi visuomenė.
Tiesa, kol kas net ir ten kultūrinės ir kūrybinės industrijos nevaidina pagrindinio vaidmens šalių plėtros procese. Tačiau C.U.Frykholmas atkreipia dėmesį, kad šiame etape svarbiausia suprasti, kaip galime pasitelkti kultūrą ir kūrybą į kasdienius procesus ir nenuvertinti jos potencialo.
Išprotėjusieji keičia pasaulį
Kultūros raiška nebeapsiriboja tik tradicinėmis raiškos priemonėmis per muziką, teatrą, šokį ar dailę, bet apima jau ir gatvės meną, tarpdisciplininę raišką, medijas ir ką tik dar gali susapnuoti.
Vienoje "Apple” reklamų išaukštinami „išprotėję”, nepritampantys, keliantys nepatogumų, matantys dalykus kitaip, laužantys taisykles ir status quo – jie ir yra tie, kurie pakeičia nusistovėjusią tvarką ir stumia žmoniją į priekį.
Tam pritaria ir C.U.Frykholmas teigdamas, kad retas mūsų supranta, kiek iš tiesų prisidedame prie kultūros kūrimo – dažniausiai save laikome geriausiu atveju tik jos vartotojais.
„Tačiau aš nei tapau, nei groju, na, nebent kartais niūniuoju duše – kur gi tas mano indėlis į kultūros kūrimą?“
C.U. Frykholmas šypsodamasis pasakoja apie savo tris sūnus – vienas jų, grojantis muzikinėje grupėje, sykį nusprendė susikišti rankas į galines kelnių kišenes ir groti sintezatoriumi nosimi. C.U.Frykholmas po koncerto sūnaus paklausė, kodėl jis taip daręs, o šis ramiai atkirto: todėl, kad niekas daugiau taip nedaro.
Taip, jis greičiausiai netaps roko žvaigžde, aš – garsia rašytoja, o mano kaimynas – baleto primarijumi, tačiau kurdami ir išreikšdami save esame laisvesni ir kūrybiškesni, be to, puikiai leidžiame laiką.
Čia lektorius pabrėžia skirtumą tarp kartų – kai jis pats mokėsi groti fortepijonu, bet koks nukrypimas už normos ribų retai būdavo toleruojamas. Groti reikėjo taip, kaip nurodyta. Greičiausiai ne vienas mūsų yra susidūręs su tokiu požiūriu ir visgi neapleidžiančia nuojauta (pagrįsta realiais gyvenimiškais pavyzdžiais), kad daug naudingiau, o kartais tiesiog daug smagiau pabandyti padaryti kažką kitaip.
Kultūra ir inovacijos
Šiandien, lektoriaus teigimu, pati kultūros koncepcija tampa daug platesnė. Kultūros raiška nebeapsiriboja tik tradicinėmis raiškos priemonėmis per muziką, teatrą, šokį ar dailę, bet apima jau ir gatvės meną, tarpdisciplininę raišką, medijas ir ką tik dar gali susapnuoti.
Kultūros vaidmuo, kaip tikina C.U.Frykholmas, dvilypis: kultūra svarbi pati savaime bei per savo vaidmenį visuomenėje. Pirmu atveju tai yra būdas suprasti ir išreikšti save, išsilaisvinti, atrasti individualią perspektyvą. Tai – kultūra, skirta asmeniniam lavinimui ir tobulėjimui. Kitaip tariant, per kultūrą auga asmenybė.
Antruoju atveju kultūra labai svarbi demokratijai ir visuomenės sanglaudai. Pastaruoju metu vis labiau pabrėžiamas kultūros ir sveikatos ryšys – niekas nepaneigs, kad nelaimingi piliečiai valstybei kainuoja labai brangiai. Kultūra skatina tiek verslo, tiek socialines inovacijas, o tai kuria augimą visomis prasmėmis. Taip tampa aiški kultūros finansinė nauda – pinigai, kuriuos skiriame kultūrai, atsiperka ateityje.
Kurianti mokykla
Šiaurės šalyse pereita nuo vaikų kultūrinio švietimo į „Kuriančios mokyklos” sampratą – vaikai skatinami būti ne tik kultūros vartotojais, tačiau ir aktyviai prisidėti prie kūrybinių procesų.
Tačiau nuo ko pradėti? Kaip užauginti kultūrinę ir kūrybinę visuomenę? C.U. Frykholmo nuomone, atsakymas vienareikšmis – ypatingas dėmesys turi būti skiriamas vaikams ir jaunimui, kultūros sklaida turi būti ypač akcentuojama mokyklose.
Šiaurės šalyse pereita nuo vaikų kultūrinio švietimo į „Kuriančios mokyklos” sampratą – vaikai skatinami būti ne tik kultūros vartotojais, tačiau ir aktyviai prisidėti prie kūrybinių procesų.
Lektoriaus teigimu, labai svarbu šiuolaikinius vaikus mokyti galvoti ir matyti kitaip nei įprasta, atrasti naujų, inovatyvių sprendimų. Pedagogika, auginanti savimi ir ateitimi pasitikinčius piliečius, smarkiai prisideda vystant kultūrines ir kūrybines industrijas.
C.U.Frykholmas pabrėžia, kaip sunku įvertinti kultūros svarbą – skaičiuodamas tik pinigine išraiška, ekonomistas niekada neteigtų, kad reikia nacionalinio operos teatro, tačiau tokiam jau atsiradus, niekas nesiginčytų, kad jo nauda akivaizdi.
Socialdemokratų ir konservatorių ginčas
Dėl visų šių priežasčių Skandinavijoje kultūrai lėšų skiriama vis daugiau – įsitikinta, kad pinigai ateityje sugrįš. Esminės kultūros politikos tendencijos Šiaurės šalyse šiandien yra decentralizacija ir demokratizacija.
Decentralizacijos išraiška – regionų svarbos kultūros vystymui suvokimas. Švedijoje dar 2011 metais įgyvendintas kultūrinis bendradarbiavimo modelis, kurio esmė – regionai patys kuria savo kultūros plėtros planus.
Antroji tendencija – demokratizacija. Tai sena socialdemokratinė idėja, kai kultūrą stengiamasi priartinti prie žmonių. Švedijoje dėl kultūros politikos nėra konflikto tarp kairiųjų ir dešiniųjų. Kaip juokauja C.U.Frykholmas, pagrindinis ginčas tarp socialdemokratų ir konservatorių Švedijoje – ar įėjimas į muziejus turėtų būti mokamas, ar ne.
ES politika
Lapkričio 19 d. Europos Parlamentas patvirtino naująją Kūrybiškos Europos programą – tai 1,4 milijardų eurų (2014–2020 m.) projekta.
Lapkričio 19 d. Europos Parlamentas patvirtino naująją Kūrybiškos Europos programą – tai 1,4 milijardo eurų (2014–2020 m.) projektas, prasidėsiantis 2014 m. sausį.
Net 9 procentais išaugęs biudžetas leis toliau siekti glaudesnio kultūrinių sektorių bendradarbiavimo ES šalyse ir už jų ribų.
Tikimasi, kad Kūrybiškos Europos programa skatins kultūrinių ir kūrybinių sektorių įvairovę, ekonominį bei darbo rinkos augimą Europoje.
Šiaurės šalys išskria tuos pačius prioritetus, kaip ir Europos Parlamentas. 2011 metais Švedija priėmė kūrybinių industrijų strateginį planą. Danijoje išskiriama architektūra, mada, dizainas. Nauja tendencija yra skirtingų šakų bendradarbiavimas. Tai ypač jaučiama regionų kultūros planuose, nes kultūra įtraukiama į bendrą regiono plėtros planą kaip jo sudėtinė dalis.
Situacija Lietuvoje
Dar vienas aspektas – dažnai kalbame apie šiaurietiško modelio „perkėlimą“ Lietuvai, tačiau galbūt turėtume kalbėti apie tai, kuo galime pasidalinti, ką bendro galime sukurti kartu.
Taip, lietuviai praktiški ir pragmatiški, dažnai kultūros žmones laikome turinčiais prabangą nedirbti „ko nors rimčiau“.
Būtent todėl C.U.Frykholmas savo kalboje nuolat pabrėžia kultūros ekonominę naudą – akivaizdu, kad ne mus vienus reikia įtikinti, kad kultūra nėra tik elitinio žmonių ratelio užgaida.
Dar vienas aspektas – dažnai kalbame apie šiaurietiško modelio „perkėlimą“ Lietuvai, tačiau galbūt turėtume kalbėti apie tai, kuo galime pasidalinti, ką bendro galime sukurti kartu.
Kaip taikliai pastebėjo viena diskusijos dalyvė, lietuviai su kitais galėtų pasidalinti jaunai šaliai būdingu vaikišku naivumu ir žingeidumu, kuriuos senesnėse demokratijose dažnai pakeičia cinizmas.
Visa kita – ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas, nes pokytis turi įvykti mąstysenoje, o ne metoduose ar modeliuose.
Lietuva, vis dar būdama besiformuojanti visuomenė, susiduria su bendruomenės jausmo ir bendruomeniškų ryšių stoka. Tad prieš kalbėdami apie modelių ir sistemų adaptavimą, turėtume pirmiausiai pažvelgti į visuomenės sanklodą, jos šaknis ir, diagnozavę tikrąsias savo problemas, mokytis iš Šiaurės šalių tų problemų sprendimo.
O mokytis reikėtų ne tik iš teorinių modelių, knygų ar straipsnių, bet iš tiesioginio bendradarbiavimo, bendrų projektų ir kruopštaus sistemingo tarpasmeninio darbo. Turime auginti savo kultūrinį mentalitetą.
