Konferencija sutraukė nemažai mokslininkų bei sveikatos apsaugos sistemos atstovų iš viso pasaulio ir Lietuvos, kurie dalinosi savo patirtimi kovojant su injekciniais kvaišalais, ŽIV plitimu ar perdozavimu.
Visą konferenciją geriausiai apibūdintų žodžiai „stereotipų laužymas“. Kiekvienas pranešėjas kruopščiai rinko žodžius, kad šie skambėtų kuo paveikiau ir išmuštų susirinkusių klausytojų turimus stereotipus apie narkotikų vartojimą ir vartotojus. Renginio tikslas – skatinti žalos mažininimo idėjas ir priversti pažvelgti į problemą nauju kampu.
Narkotikų vartojimo klausimas nėra vien juodas ar baltas – ši tema mirga daugybe pilkų atspalvių.
„Visi siekia laimės – ir vienuoliai, ir narkomanai“
Pirmasis pirmadienio ryto pranešėjas – brolis Seanas Cassinas, entuziastingas vienuolis, prikaustęs auditorijos dėmesį. Jis kalbėjo apie į visuomenės paraštes išmestus dubliniečius, o statistiką paįvairino pasakojimais iš savo patirties. S.Cassinas teigė, kad narkotikų politiką apibrėžia mandagiosios visuomenės turimi tabu.
Jis metė iššūkį teigiantiems, kad narkomanai yra ligos aukos ir nieko negali padaryti. Prieštaraudamas oficialiai politikų ir žiniasklaidos pozicijai, S.Cassinas tvirtino, kad „visuotinis įsitikinimas narkotikų vartojimo žala kaip tik ir trukdo mažinti žalą.“
Pasak S.Cassino, kasdien dėl perdozavimo miršta apie 500 žmonių, tačiau šių aukų būtų galima išvengti, pakeičiant įsišaknijusią nuomonę, kad, jei jau narkotikai yra nelegalūs, vadinasi, jų vartojimas amoralus. Jis minėjo olandus, kurie „nejaučia tokios pačios fobijos narkotikams“ ir užbaigdamas citavo britų filosofo Johno Stuarto Millio pasiūlytą didžiausios laimės principą: „Kad ir koks bebūtum, kad ir ką bedarytum, tavo laimės siekimas yra toks pats, tavo galutinis tikslas yra tas pats kaip ir visų kitų. Visi siekia laimės – ir vienuoliai, ir narkomanai“.
Kodėl kriminalizuoti tik narkotikai?
Kate McKenzie jausmingai pasakojo apie savo dukters Hannah'os patirtį su narkotikais, apie visą šeimą užgriuvusias problemas ir kasdienę ištvermę, kurios prireikė jas sprendžiant. Pasak K.Mckenzie, „narkotikus vartojantys žmonės netelpa į griežtos biurokratijos klasifikacijas“ ir negalima visiems žmonėms taikyti tų pačių priemonių.
Ji atkreipė dėmesį, kad jos dukra turi daugybę įvairių priklausomybių, tačiau tik viena iš jų, narkotikams, yra kriminalizuota. Natūraliai kyla klausimas, kodėl alkoholis ir rūkalai yra lengvai prieinami, nors jų potenciali žala sveikatai ir visuomenės gerovei nemaža. Panašu, kad teisinis reglamentavimas, nurodantis, kokias medžiagas galima vartoti ir kokių ne, remiasi veikiau konsensusu ir paplitusiais įsitikinimais, o ne objektyviais žalos kriterijais.
K.McKenzie mano, kad sprendžiant narkotikų problemą pirmiausia dėmesį reikėtų sutelkti į gilumines priežastis, dėl kurių griebiamasi kvaišalų, o ne stengtis kovoti su simptomais. Be to, pasak jos, „priklausomybė yra liga, todėl ją turėtų gydyti sveikatos apsaugos, o ne teisėsaugos sistema.“
Papildydama tai, apie ką prieš tai kalbėjo S.Cassinas, ji tvirtino, kad jos dukra „nusipelnė laimingo ir save realizuoti leidžiančio gyvenimo“. Abu pranešėjai sutarė: narkotikų vartotojai nėra menkesni žmonės ir todėl nusipelnė tokių pačių galimybių siekti laimės. Visi žmonės daro klaidų, o tiems, kuriems nepasisekė ir jie nugrimzdo į narkomanijos liūną, reikia padėti, o ne atstumti.
Reikia gydyti, o ne suimti
Tanzanijos policijos inspektorius Abdallah Saidas Kirungu pasakojo apie kai kuriuos savo kolegas, kurie reketuoja ir net seksualiai išnaudoja narkomanus. Jis pabrėžia, kad tokius žmones reikia pirmiausia gydyti, o ne suimti. Jo pastabą, kad pačią policiją reikia griežtai sudrausminti, jog praeityje užfiksuoti piktnaudžiavimo atvejai nepasikartotų, palydėjo gausūs plojimai.
Visuotinis įsitikinimas narkotikų vartojimo žala kaip tik ir trukdo mažinti žalą
„Mes nesame nusikaltėliai, – sako L.Jones'as. – Esame žmonės. Žmonės, vartojantys narkotikus.“ Jis atkreipia dėmesį, kad dirbant su narkomanais trūksta paprasčiausio žmogiškumo – nelegalių narkotikų vartojimas uždeda tokią stigmą, kad žmonės nebenori nieko žinoti apie tavo gyvenimą ir praeitį. Kai užuot tiesiogiai kalbėjus su narkomanais imama juos smerkti, gerokai sumažėja galimybių juos išgydyti ir sugrąžinti į visuomenę.
Kitas pranešėjas, pats narkotikus išbandęs Louisas Jonesas, vaizdo ryšiu pasidalino nuomone, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose narkotikams skelbiamas karas buvo nepelnytai nukreiptas prieš etnines mažumas. Pasak L.Joneso, didelį vaidmenį padedant narkomanams atsistoti ant kojų vaidina bendruomenė – jis minėjo, kaip iš kalėjimų paleisti ŽIV užsikrėtę kaliniai gali tikėtis paramos iš vietos bendruomenių.
Savo išvaizda – pliku viršugalviu, barzda ir virš akies raiščio užmaukšlintais akiniais – labiausiai iš minios išsiskiriantis klausytojas Marcus trumpai apibendrino savo vaikų patirtį su narkotikais: „Visi susimauna... Mes gyvename toliau... Jiems reikia šimtaprocentinės pakantos, o ne šitos nesąmoningos nulio-tolerancijos politikos.“ Pasak jo, reikalingas solidarumas ir parama, o ne agresyvi visuomenės kritika.
Ką daryti, kai myli savo tėvus, tačiau pasaulis jų nemyli?
Antroje dalyje susrinkusiųjų dėmesį labiausiai patraukė pranešimas „Vaikų auginimas ir narkotikai“. Australė Imogen Byrne papasakojo apie savo išvadas, tyrinėjant vienuolika žmonių, užaugusių narkotikus vartojusių tėvų šeimose.
Ji trumpai ir tiksliai apibrėžė pagrindinę problemą: „Ką daryti, kai myli savo tėvus, tačiau pasaulis jų nemyli?“ I.Byrne užsiminė, kad narkotikų vartojimas ir tėvystė nebūtinai yra nesuderinami dalykai – narkomanai gali taip mylėti savo vaikus, kad šie jaustų jų globą.
Vis dėlto ji pabrėžė, kad dėl įvairių paplitusių stereotipų narkomanų vaikai, kaip ir jų tėvai, dažnai kenčia nuo diskriminacijos.
Johnas Milleris kalbėjo apie etines dilemas, kurias patiria su narkomanais dirbantys socialiniai darbuotojai. Šios kyla, kai sveikatos apsaugos įstaigos reikalauja vieno, o instinktai sako, kad konkrečiam žmogui reikia visai ko kito. J.Milleris šiuo metu rengia projektą, kuris leistų tokiems darbuotojams patiems nuspręsti, kaip geriau dirbti su narkomanais. Jis pritaria, kad pagalba turėtų būti individualizuota.
Catherine Comiskey įvertino padarinius, kai narkotikus vartojantiems tėvams leidžiama ir toliau rūpintis savo vaikais. 2009 metais atlikto tyrimo išvada tokia: po metų reabilitacijos vaikus auginantys narkomanai rečiau vartoja narkotikus nei tie, iš kurių buvo atimtos globos teisės. Kitaip sakant, šeimos parama ir solidarumas padeda įveikti priklausomybę.
O Lynn Paltrow aptarė, kaip JAV vaiko globos politika pasitelkiama kare su narkotikais. Ji bandė paneigti paplitusius stereotipus ir parodyti spragas tyrimuose, kurie narkotikų vartojimą susieja su smurtu. Pasak jos, vaikų rūpybos politika labiau remiasi visuomenės nuomone, o ne konkrečiais moksliniais duomenimis.
L.Paltrow socialiniams darbuotojams pataria „pirmau pažinti žmogų, o tada jį apskųsti tarnyboms“ – narkomanams reikalingas užjaučiantis darbuotojas, o ne biurokratas. Pasak jos, narkotikų vartojimas ir nesirūpinimas vaikais nėra taip tampriai susiję, kaip dažnai manoma – narkomanai nebūtinai yra blogi tėvai.
L.Paltrow pastebėjo, kad narkotikus vartojančioms motinoms reikėtų rodyti tokią pačią pagarbą kaip ir jų vaikams. Sunku rūpintis vaikų gerove, kai į jų motinas žiūrima su panieka. Kaip ir kiti pranešėjai, L.Paltrow įsitikinusi, kad narotikus vartojančius žmones reikia gydyti, o ne bausti.
