Šia tema diskusijoje „Teisingumas Lietuvoje: ar piliečiai jį jaučia?“ diskutavo Rimvydas Norkus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, Ignas Vėgėlė, Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas; dr. Rūta Žiliukaitė, sociologė, VU Filosofijos fakulteto Sociologijos ir socialinio darbo instituto direktorė ir Dalius Kaveckas, Norvegijos-Lietuvos pramonės prekybos rūmų valdybos narys. Diskusiją moderavo ją inicijavusios advokatų kontoros „TRINITI“ advokatas Linas Sabaliauskas.
Svarbu suprasti, kad teisingumo vertinimas – labai subjektyvus, ir priklauso ne tik nuo objektyvių statistinių parodymų, bet ir nuo žmogaus požiūrio. Dalius Kaveckas, Norvegijos-Lietuvos pramonės prekybos rūmų valdybos narys, pastebi, kad lietuviai apskritai yra linkę matyti situacijas daug pesimistiškiau negu Skandinavijos šalių gyventojai. Būdami itin kritiški patys sau, žmonės negali pasitikėti nei savimi, nei savo valstybe. Tai pasireiškia ne tik prastu teisingumo vertinimu, bet ir baime tapti bendruomenės dalimi, aktyviau veikti ir prisiimti atsakomybę už savo pačių ir aplinkinių gerovę.
Lygindami save su šalimis, kuriose situacija daug geresnė, mes pasiduodam nevilčiai pamiršdami, iš kokio nedėkingo taško pajudėjome prieš mažiau nei dvidešimt metų.
Gyvendami uždarame, egoistiškame ir negatyvo pilname burbule, sukuriama atitinkama tikrovė, kurioje nebelieka vietos teisingumui. Norėdami įsitikinti, jog neklysta jausdamiesi nuskriausti, piliečiai argumentų randa žiniasklaidoje, kurioje gausu informacijos apie tai, kaip Lietuvos gyventojai susidūrė su neteisingumu. Tokios naujienos daugumai atrodo įdomesnės nei istorijos apie tai, kad kažkam viskas yra gerai. Ir iš čia iškyla argumentas „teisybės nėra“.
Vertinant teisingumo situaciją Lietuvoje pasaulio, ar bent jau Europos, mastu, negalima pamiršti ir istorinio konteksto, tebeturinčio didelę įtaką tiek mūsų vertybėms, tiek sąlyginai prastai pozicijai. Lygindami save su šalimis, kuriose situacija daug geresnė, lietuviai pasiduoda nevilčiai pamiršdami, iš kokio nedėkingo taško pajudėjo prieš mažiau nei dvidešimt metų.
Natūralu, kad vis dar esame reformų, kartu – ir kilimo – etape, ir tikėtis, kad taip greitai atsidursime aukštybėse būtų naivu. Įpratę, jog teoriškai mumis turėtų pasirūpinti valstybė, o praktiškai turime kovoti už būvį, mes liekame tik savo kiemu besirūpinantys egoistai, nesuvokiantys platesnių bendruomenės interesų. Istorinis kontekstas paaiškina ir didesnį jaunimo optimizmą – pastarieji, didesnę gyvenimo dalį praleidę jau laisvoje Lietuvoje, turi mažiau patirties susiduriant su neteisybe, kartu suvokdami, jog, bent dalinai, už teisingumą yra atsakingi patys, pabrėžia sociologė dr. Rūta Žiliukaitė.
Visgi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Rimvydas Norkus pripažįsta, kad daug visuomenės grupių tebeturi tam tikras privilegijas, kurios teisiškai neturėtų būti leidžiamos. Todėl žmonės netiki įstatymo viršenybe, kuri turėtų būti teisinės valstybės pagrindas. Kad ir kaip norėtumėm, šiuo metu mes vis dar neturime aiškių, stabilių ir neprieštaringų taisyklių, kuriomis vadovautųsi visi. Lietuvos advokatūros Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė įsitikinęs, kad to priežastis – skubotas sprendimų priėmimas.
Dėmesio sutelkimas į procesų greitį, nuslopina suvokimą, jog savaime tai neužtikrina efektyvumo. Todėl nuolat vykdomos daugybę reformų, pernelyg greitai priimtų, iki galo neišanalizuotų įstatymų. To rezultatas ir daugelio problemų šaknis – prasta teisėkūra. Visuomenė nespėja įsigilinti ir visko suvokti, ką jau bekalbėti apie įsitraukimą, tad ima jaustis taip, tarsi su ja būtų eksperimentuojama – o tokiu atveju, akivaizdu, kalbėti apie teisingumą jau nebeįmanoma.
Tad ką turėtume padaryti, kad jaustumėmės gyvenantys teisingoje valstybėje? Ir ką turėtų padaryti pati valstybė? Visų pirma, svarbu sutvarkyti viešąjį sektorių. Labai svarbus aiškus ir atviras institucijų bendravimas su visuomene. Viešosios paslaugos turi tapti lengviau prieinamos, garantuotos visiems ir kokybiškesnės. Būtent per viešojo sektoriaus efektyvumo prizmę žmogus vertina padėtį valstybėje, todėl pastangos jį gerinti – nepaprastai reikalingos.
Kita vertus, visuomenei svarbu atsikratyti pasyvumo: priešingai, reikia rodyti daugiau iniciatyvos, aktyviau įsitraukti į procesus. Svarbu ir labiau pasitikėti savimi bei kitais, rodyti daugiau bendruomeniškumo ir, galų gale, šiek tiek pakeisti savo požiūrį, žiūrėti plačiau ir ieškoti ne tik blogio, bet ir gėrio.
