Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugpjūčio 8d. 12:41

Teisininkė M.Antanaitytė: „Pilietiškumą rodo ne tušti šūkiai, o aktyvūs veiksmai prieš antisemitizmą“

Monika Antanaitytė
LGL nuotr. / Monika Antanaitytė

Rugpjūčio 13 dieną Mažeikiuose vyks informacinis-edukacinis renginys „Neapykantos reiškinių specifika Lietuvoje: praeities pamokos ir ateities perspektyvos“ kartu su teisininke, Žmogaus teisių organizacijų koalicijos valdybos nare Monika Antanaityte. Artėjant renginiui su teisininke aptarėme naujas antisemitizmo formas, jų keliamus iššūkius bei atviros bendruomenės svarbą vykdant antisemitizmo prevenciją.

– Ar iš tiesų antisemitizmas Lietuvoje – ne dabarties, o istorijos dalis? Galbūt šis reiškinys tik įgijo naujas formas?

– Kaip ir kone visame Pasaulyje, taip ir Lietuvoje – antisemitizmas toli gražu nėra praeities reiškinys. Priešingai, šiais laikais galima identifikuoti ir naujas, modernias jo formas. Antisemitizmas paveikus technologijoms ir jau senokai persikėlė į socialinių medijų, internetinių žiniasklaidos priemonių erdvę – galima sakyti, kad šios neapykantos kalbos apraiškos yra beveik nevaldomos. Pasitaiko ir Holokausto neigimo, šiurkštaus menkinimo atvejų.

Taip pat pas mus dar nedažna, bet kai kuriose ES valstybėse itin opi problema yra Izraelio valstybės neigimas, taigi antisemitizmas neretai tampa ir modernių politinių naratyvų dalimi.

– Kuo kasdienybėje pasireiškia antisemitizmas? Su kokiomis diskriminacijos apraiškomis susiduria žydų bendruomenė Lietuvoje?

– Mano ankstyvoji praktinė pažintis su antisemitizmo reiškiniu prasidėjo dar mokantis mokykloje. Buvo sunku suvokti, kodėl grupė jaunų žmonių turi susiformavę antisemitines nuostatas. Taip pat būdama vienuoliktokė kartą eidama pro Vilniaus sinagogą pamačiau nuo jos sienų valomą antisemitinį užrašą. Nesupratau, kaip galima akumuliuoti tokį pyktį tam tikrai tautai, juo labiau, kai Lietuvos gyventojams Holokausto padariniai buvo negailestingi, o šiuolaikiniame homogeniškame Lietuvos demografiniame žemėlapyje žydų tautybės asmenys nesudaro net vieno procento. Galbūt šie ankstyvieji potyriai iš dalies vėliau ir lėmė mano akademinius pasirinkimus.

Taip jau susiklostė, jog dar savo teisinės karjeros kelio pradžioje gavau netikėtą galimybę padirbėti žydų bendruomenėje – dirbau joje šešerius metus ir tai buvo akiratį, žinias praturtinanti patirtis. Tiesą pasakius, mano nusiteikimas buvo pakankamai pesimistinis – maniau, kad bendruomenė sulaukia nemažai nusiskundimų iš asmenų, vienokiame ar kitokiame kontekste nukentėjusių nuo antisemitizmo. Realybė buvo kitokia – tokio pobūdžio skundų, pagalbos, konsultacijų prašymų bendruomenė sulaukdavo gana retai. Tam tikra problematika, individualios antisemitizmo patirtys išryškėdavo nebent atsitiktinių pokalbių ar atliekamų tyrimų ir grupinių diskusijų metu. Kita vertus, per šiuos metus teko susidurti su palyginti nemažai antisemitinio vandalizmo, turto suniokojimo atvejų.

Nors antisemitinio pobūdžio neapykantos nusikaltimų, ypač pačių pavojingiausių, kuriais kėsinamasi į žmogaus gyvybę ar fizinį integralumą, Lietuvoje kol kas beveik nėra, galima konstatuoti, kad Lietuvoje antisemitizmas yra įgavęs specifinę latentinę formą. Mažiau pastebimas, sunkiau identifikuojamas, toks antisemitizmas vis dėlto nėra mažiau pavojingas. Latentinio antisemitizmo diapazonas pats įvairiausias – dažniausiai jis pasireiškia per vis dar mūsų visuomenėje gajus buitinius stereotipus, tapusius kone lietuviško folkloro dalimi.

– Kokį poveikį antisemitinėms nuostatoms turi visoje Europoje stiprėjantis nacionalizmas? Ar Lietuvoje pasitaiko Holokausto neigimo atvejų?

– Po kraštutinio nacionalizmo skėčiu lygiai kaip ir prieš daugiau nei 75 metus, taip ir dabar, telpa kone visi diskriminacijos atspalviai – ne tik antisemitizmas, bet ir homofobija, romofobija, mizoginija ir kt. Žinoma, kad stiprėjančios kraštutinės dešiniosios jėgos formuoja tam tikrą ideologiją ir prisideda prie neapykantos reiškinių skatinimo ar bent jau formuoja jiems patogią vystytis erdvę, itin grėsmingą nebaudžiamumo kultūrą.

Lietuvos teisinė bazė yra išskirtinė Europos kontekste, nes LR Baudžiamasis kodeksas draudžia ne tik neapykantos tautiniu ir kt. pagrindais kurstymą, bet ir Holokausto neigimą ar šiurkštų menkinimą. Iš esmės teisės taikytojams turėtų pasitarnauti ir Tarptautinio Holokausto aukų atminimo aljanso suformuluota vieninga antisemitizmo apibrėžtis, kuriai dar 2018 m. pradžioje pritarė LR Vyriausybė. Vis dėlto nebaudžiamų šiurkščių Holokausto neigimo ar menkinimo bruožų turinčių atvejų vis dar pasitaiko net ir instituciniu bei politiniu lygmeniu. Apmaudu, kad pastaruoju metu tam tikrų vadinamųjų nuomonių formuotojų pasisakymuose pasitaiko Lietuvos aktyvistų fronto liūdnai pagarsėjusį antisemitinį atsišaukimą primenančios retorikos.

– Ar Lietuva tikrai išmoko praeities pamokas? Kodėl kai kuriems lietuviams sunku pripažinti, kad Lietuvoje Holokausto metu buvo tiek žydus gelbėjusių, tiek su naciais bendradarbiavusių asmenų?

– Atrodytų, kad Lietuva išties mokosi. Tai iliustruoja tokie gerieji pavyzdžiai kaip Lietuvos žydų bendruomenės vykdyta sėkminga Tolerancijos kampanija, skirta žydų istorijos ir kultūros atradimui, pažinimui bei priėmimui, tokios didžiulės visuomeninės iniciatyvos kaip Molėtų „Atminties maršas“, nuoširdus visuomenės susidomėjimas Icchoko Rudaševskio, paauglio Holokausto liudininko, dienoraščiu. Jokiu būdu negalima nuvertinti ir neformalių, pavienių mokytojų edukacinių iniciatyvų, kurios užpildo mokyklinės programos Holokausto švietimo spragas.

Naujausi moksliniai tyrimai psichologijos srityje rodo, kad trauminiai Holokausto padariniai neapsiriboja viena karta. Galbūt ir pasąmonėje egzistuojanti žydšaudžio ar prisitaikėlio gėda taip pat keliauja iš kartos į kartą? Į šį klausimą galėtų atsakyti ir sprendimus pasiūlyti atitinkamos srities mokslininkai. Tačiau išties atrodytų, kad prabilus apie Holokaustą kai kurie lietuviai neretai iškart užima gynybines pozicijas ir bando Holokaustą lyginti su sovietinio režimo netektimis, dažnai ignoruodami faktą, kad nuo pastarojo režimo taip pat nemažiau nukentėjo ir žydų tautybės asmenys.

– Šiuo metu viešojoje erdvėje kyla nemažai diskusijų dėl tam tikrais darbais Lietuvai nusipelniusiųjų, bet antisemitinėmis pažiūromis pasižymėjusiųjų atminimo įamžinimo. Ką, jūsų nuomone, rodo ši diskusija?

– Matyt, gerai, kad diskusija išvis vyksta. Tyla ir abejingumas šiam klausimui sukrėstų labiau. Kita vertus, keista, jog yra diskutuojama dėl atminimo ženklų prisidėjusiems prie Holokausto, bet pritrūksta valios, uždelsiama imtis realių veiksmų. Šie veiksmai turėtų būti ne tik minėtų ženklų pašalinimas, bet ir tolimesnis švietimas, kuris gebėtų atspindėti visus šio kontroversiško klausimo aspektus.

Pakankamai stebina arši nevienareikšmiškai vertinamų asmenybių veiksmų karo metais apologetika, galimas kontroversijos naudojimas turint politinių tikslų ar pataikavimas nacionalistams, o ne visuomenės orientavimas gilesniam pažinimui, supratimui. Taigi, ši diskusija savotiškai atspindi vertybinių prioritetų problemas ir netgi devalvuoja drąsių lietuvių, gelbėjusių žydus, žygdarbį, sumenkinamas aplinkybių, kuriomis jie veikė, pavojingumas. Lietuvoje procentiškai sunaikinta daugiau žydų negu pačioje nacistinėje Vokietijoje, tokio masto žudynės galėjo vykti tik atitinkamomis ideologinėmis sąlygomis.

– Rugpjūčio pradžioje pirmą kartą Lietuvos istorijoje oficialiai paminėta Romų genocido atminimo diena. Kaip manote, kada Lietuvoje bus pradėta kalbėti ir apie homoseksualių žmonių persekiojimo faktą?

– Manyčiau, jog Romų genocido atminimo dienos paminėjimas išties simbolizuoja tam tikrą teigiamą proveržį ir dar vieną svarbų žingsnį istorinio teisingumo link. Tačiau paminėjimu romų integracijos ir teisių užtikrinimo iššūkiai nesibaigia, veikiau tai yra gera pradžia didesniems darbams. Sunku pasakyti, kada bus pradėta plačiau kalbėti apie homoseksualių žmonių persekiojimą, bet geriausia nedelsti ir tai daryti dabar. Manyčiau, jog „Baltic Pride“ 2019 festivalio sėkmė parodė, kad didžioji Lietuvos visuomenės dalis yra pakankamai atvira ir brandi šiai diskusijai. Taip pat svarbu aktualizuoti ne tik homoseksualių žmonių, bet ir žmonių su negalia bei kitų pažeidžiamų grupių probleminius klausimus. Ir ne tik per istorinę prizmę.

– Kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie įtraukios ir visiems žmonėms atviros bendruomenės kūrimo? Kokios priemonės galėtų prisidėti prie kovos su antisemitizmu?

– Vargu, ar reikia šioje sferoje išradinėti dviratį – tinkamas švietimas yra geriausias visraktis į įtraukią ir atvirą visuomenę bei geriausia prevencija visų neapykantos formų plėtojimuisi. Kalbu ne vien tik apie mokyklines programas, bet taip pat ir apie verslo sektorių bei teisėsaugos institucijas. Kiti svarbūs dėmenys – tarpinstitucinis bendradarbiavimas ir sisteminis požiūris į žmogaus teisių problematiką, nes neretai asmenys tampa daugybinės diskriminacijos aukomis net ir patys to nesuvokdami. Svarbus ir elementarus Žmogaus teisių supratimo Lietuvoje ugdymas.

Mano nuomone, taip pat būtinas ir patriotiškumo bei pilietiškumo kategorijų persvarstymas ir stiprinimas. Dirbant žydų bendruomenėje mane neretai pasiekdavo pavienių žmonių, nesusijusių su žydų bendruomene, pranešimai apie galimai padarytą žalą vienam ar kitam žydiškos specifikos objektui, pavyzdžiui, suniokotus paminklus, nuorodas. Taip pat sužavėjo pavienių žmonių empatija – rūpestis žydų kapaviečių būkle, išreikštas solidarumas per Holokausto atminties iniciatyvas ir atsakas tiems, kurie vis dar pagarbos ženklais garbina Holokausto Lietuvoje organizatorius, ideologus ar vykdytojus. Sulaukdavome nemažai pranešimų apie antisemitizmo, neapykantos kalbos apraiškas. Būtent tokio pobūdžio veiksmai, o ne tušti šūkiai turėtų atskleisti tikrąjį pilietiškumo bei patriotiškumo turinį ir standartą.

Partnerio turinys
Temos: 1 Antisemitizmas

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

01:19
00:44
01:38
Parašykite atsiliepimą apie 15min