Dabar populiaru
Publikuota: 2016 liepos 20d. 20:24

Teismo savanoris Benas: netikiu nepajudinamais dalykais

Benas Žukauskas
Nacionalinės teismų administracijos nuotr. / Benas Žukauskas

Liepos 1 d. Lietuvos teismuose pradėjo veikti teismų savanorių tarnyba: iš daugiau kaip 100 savanoriauti norėjusiųjų atrinkti ir apmokyti 60 įvairaus amžiaus teismų savanorių ištiesė pagalbos ranką liudytojams ir nukentėjusiesiems.

Savanoriai padeda lankytojams teismuose pasijusti drąsiau, pasakoja, kaip atrodys teismo procesas ar tiesiog išklauso, paduoda stiklinę vandens.

Kas jie, padedantieji teismų lankytojams? Susipažinkite su vienu iš jų – studentu Benu Žukausku.

– Benai, kodėl nusprendei būti savanoriu teisme?

– Neretai jauni žmonės renkasi savanorystę kaip būdą išmėginti įvairias veiklas. Tačiau mane visada žavėjo mintis, kad būdamas savanoriu galiu padėti kitiems ir jausti, jog esu naudingas.

Mano, kaip savanorio, kelias prasidėjo nuo 14 metų, kuomet mokyklos pavaduotoja, atsakinga už neformalųjį švietimą, pasiūlė išbandyti šią veiklą ir prisijungti prie miesto organizuojamos dviračių šventės. Man tai pasirodė įdomi idėja, tad nedvejodamas sutikau ir tikrai nepasigailėjau.

Apie galimybę būti savanoriu teisme pirmą kartą sužinojau pamatęs skelbimą internete. Ilgai svarstyti apie šią galimybę neteko, nes man visada buvo įdomu sužinoti, kas slypi už didžiulių Temidės rūmų durų (šypsosi).

– Ir kokie tie rūmai tau atrodė dar neatvėrus jų durų?

– Daugeliui mano pažįstamų žmonių ši institucija visada buvo ir yra apgobta nežinomybės: nors teisėjai vis dažniau mėgina aiškinti savo sprendimų motyvus, didelei visuomenės daliai jie vis dar yra nesuprantami. Daugeliui teisėjai atrodo lyg kažkokie nematomi žmonės su mantijomis, kurie, priimdami sprendimus, remiasi tik savo nuotaika ir kaltinamojo išvaizda. Kai esi smalsus, visada nori išvysti viską savo akimis ir įsitikinti, kur tiesa, o kur tik visuomenės kuriami mitai.

– Minėjai, kad esi savanoris nuo 14 metų: ar toks laiko leidimas tau atrodo naudingas? Kaip sekasi suderinti laisvalaikį, studijas ir buvimą savanoriu? Ar dėl to nekenčia asmeninis gyvenimas?

– Buvimas savanoriu nėra prievolė ar priverstinis darbas. Dažniausiai tai daroma siekiant tobulėti ir prisidėti prie veiklos, kurią savo darbu galima bent kažkiek pakeisti į gerąją pusę.

Viskas gali būti suderinama, kuomet tavo aistra yra veiksmas! Monotonija pabosta ir lyg surakina mus, o būdamas savanoriu tarsi išsilaisvini, susipažįsti su bendraminčiais, pasidalini idėjomis ir pasijunti didelės vieno tikslo siekiančios bendruomenės dalimi.

Vis dėlto pripažįstu, kad suderinti visas veiklas ir asmeninį gyvenimą nėra lengva, tačiau visus iškylančius nesklandumus įveikti padeda kalendorius ir autobusų tvarkaraščių programėlė (šypsosi).

Šiuo metu studijuoju pagal tris skirtingas bakalauro studijų programas. Visos jos dera tiek tarpusavyje, tiek ir su savanoryste: teoriją papildo praktika ir atvirkščiai.

Manau, visi turime prioritetų, tad siekdami savo tikslų išsikeliame atitinkamas užduotis, kurios padeda pasiekti norimų rezultatų. Juk gyventi – nuolat siekti vis naujų tikslų ir rezultatų, o nuo jų ir priklauso asmeninio gyvenimo kokybė. Taigi šiuo metu mano asmeninis gyvenimas mane tikrai džiugina.

– Kaip leidi savo laisvalaikį? Ar tarp visų tavo veiklų jam dar lieka laiko?

– Žinoma, turiu pomėgių: kol esu jaunas, tiesiog privalau išmėginti kiek galima daugiau veiklų ir atrasti tai, kas man įdomiausia.

Šiuo metu su draugais atnaujiname arklides. Jas siekiame padaryti Siesikų miestelio kultūros ir pramogų traukos centru vaikams ir jaunimui, parodyti jiems, kad savo laisvalaikį galima leisti aktyviai ir be svaigiųjų gėrimų.

Taip pat labai mėgstu skaityti detektyvines ir fantastines knygas, keliaudamas pažinti naujas Lietuvos vietas ir jų istoriją.

Neseniai iš naujo perskaičiau vaikystės knygelę „Mažasis princas“. Ši knyga augant ir bręstant skaitytojui atsiskleidžia vis nauju kampu. Tai, kas atrodė vaikystėje tik istorija, dabar suvokiama kaip gyvenimo išmintis ir akivaizdi tiesa. Tad nesvarbu, kad jau lankiausi kurioje nors vietoje ar skaičiau kokią nors knygą, visada verta praėjus kuriam laikui vėl leistis į kelionę ir pažinti viską iš naujo.

Ir žinoma – kakava! Niekada neatsisakau kakavos, nes ji gali padaryti jaukų vakarą dar jaukesnį (šypsosi). Gera kompanija ir diskusijos prie kakavos apie kultūrą, politiką, gyvenimą ar gyvūnus yra maloniausias vakaro praleidimas.

Beje, mano draugų kompaniją jau galima vadinti katininkais: beveik visi vakarai baigiasi kiekvieno mūsų namuose laikomų katinų nuotykių aptarimais.

– Kokia tavo gyvenimo filosofija?

– Manau, labai elementari: netikiu nepajudinamais dalykais, netikiu, kad žmonės yra tik savanaudžiai. Atvirkščiai. Esu įsitikinęs, kad visi turime ne savanaudžio, o savanorio gyslelę, kad galime ir norime padėti kitiems. Netikiu pagieža ir apolitiškumu: juk negalime likti ir neliekame abejingi neteisybei ir skriaudoms, juk visada susivienijame ir kartu visa įveikiame.

– Visa tai, ką sakei, skamba labai optimistiškai ir gana jaunatviškai. Gal tai tik jauno žmogaus susikurtas pasaulio vaizdas, tik jo vizija, kad viskas yra pakeičiama?

– Viskas priklauso nuo požiūrio ir nuo to, kaip stipriai tikime savimi ir jėga, kuri slypi masėse: juk tik kartu galime pakeisti tai, kas mums nepatinka. Tuo tikinčiųjų ir šviesiai mąstančiųjų gretos mūsų šalyje kaip ir visame pasaulyje vis gausėja. Tai džiugina ir tik patvirtina, kad geresnio pasaulio vizija – reali.

Temos: 1 Savanorystė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera

Video

05:58
03:39
01:19

Dabar tu gali

Parašykite atsiliepimą apie 15min