Beveik visi mano pažįstami Šeimadienyje rodė, kuo užsiima, o ne tik žvalgėsi į kitus.
Justina atkalbinėja nelaimingas moteris nuo abortų. Silvija draugauja ir meldžiasi kartu su proto negalią turinčiais žmonėmis. Rasa kuria katalikišką pažinčių svetainę. Mantas, kaip visada, įsitaisė su kažkokiais riteriais, nors nelabai supratau, kodėl jie liepė spręsti galvosūkius. Artūras vadovauja gimnazijai, Rima – „Mažajai akademijai“, Viktorija – vaikų darželiui, Sigutė – Bažnytinio paveldo muziejui. Elzė ant rankų nešiojosi penktą sūnelį, tai netrukus, matyt, vadovaus futbolo komandai.
Nepažįstami dirba ne mažiau svarbius ir naudingus darbus. „Rachelės vynuogyno“ rekolekcijos skirtos gedinčioms po aborto, „Bendrakeleiviai“ buria išsiskyrusius katalikus, nė neminint Carito, kuris daro viską: alkaną pavalgydina, benamį apnakvyndina, ligonį slaugo, našlę, našlaitį ir vienišą motiną globoja, bedarbį moko amato, buvusį kalinį lydi į padorų gyvenimą. Kapelionai tarnauja ligoninėse ir kalėjimuose, armijoje ir policijoje. Ir net universitetuose.
Kitaip sakant, Šeimadienis patvirtino gerai žinomą tiesą: Katalikų Bažnyčia dažnai pirmoji, kartais vienintelė skuba į pagalbą žmonėms ir šeimoms. Ir šiuo požiūriu Vilniaus arkivyskupija neišsiskiria. Tačiau to niekaip negalėjai nuspėti iš to, kaip renginys buvo reklamuojamas iš anksto.
Kitaip sakant, Šeimadienis patvirtino gerai žinomą tiesą: Katalikų Bažnyčia dažnai pirmoji, kartais vienintelė skuba į pagalbą žmonėms ir šeimoms.
Plakatuose, iškabintuose mieste, pavyzdinė šeima spardė kamuolį, ėjo į žygį ir pynė kaseles, ir net močiutė ten nenupiešta su lazdele, kur jau ten šeimos narys vežimėlyje. Ir akiniuoto ar su dantų kabėmis nė vieno nebuvo.
Paskaitų temos – vien dvasingumas, džiaugsmas, atlaidumas, meilė ir rūpestis, nors, tiesa, atsargiai užsiminta apie nevaisingumą ir skyrybas.
Apie skyrybas kalbėjusios „sielovadininkės“ vaikų skaičius nenurodytas, nors apie „džiaugsmą šeimoje“ pasakojo „septynių vaikų tėvas“. Ir jau pats renginio pavadinimas vargiai patrauklus tam, kuriam šeima kuria nors prasme yra skaudi tema.
NŽ-A redakcijoje – visi aštrialiežuviai šaipokai, tai galima tikėtis, kad nepabijosime pašiepti šventų dalykų. Todėl svarbu pabrėžti, kad ir šeima savaime, ir visa, ką Bažnyčia bei įvairios Vilniaus arkivyskupijos tarnybos daro dėl jos, yra tikra, vertinga ir – taip, šventa.
Tačiau bent jau Lietuvoje matyti problema: Bažnyčia daro viena, o kalba kita. Ir būtent daro tikrus ir šventus dalykus, o kalba, na, tiesą sakant, dažnai niekus.
Tačiau bent jau Lietuvoje matyti problema: Bažnyčia daro viena, o kalba kita. Ir būtent daro tikrus ir šventus dalykus, o kalba, na, tiesą sakant, dažnai niekus.
Ypač Šeimadienyje – prieš renginį ir per jį – buvo aiškiai matyti, kaip Bažnyčios kalbose nesiseka rasti viduriuko tarp kaimo klebono baisėjimosi pagedusiu šiuolaikiniu pasauliu ir nusaldinto „teisingos“ krikščioniškos šeimos paveiksliuko, su kuriuo dauguma tikrovėje gyvenančių šeimų vargiai įstengtų tapatintis.
Tad Šeimadieniui kilo tikra grėsmė virsti teisuolių paradu, kur susirenkama savimi pasigrožėti, šitaip tolstant ir atsiribojant nuo tų, kuriems visų tarnysčių labiausiai reikia. „Tarnysčių EXPO“ šiek tiek atstatė pusiausvyrą, bet kadangi Bažnyčia ir Vilniaus arkivyskupija yra ir mano šeima, leisiu sau pateikti pasiūlymų kitų metų Šeimadienio temoms:
Vyriškumo šaltinis: kaip auginti sūnų be tėčio?
Supermamos šmaikštašiknės: kaip nesuvaikėti, susilaukus mažylių, ir kaip išsaugoti draugystę su bevaikiais?
Dėdės ir dėdienės: kokia yra mano šeima, jei niekaip nesutinku savo išrinktojo ar išrinktosios?
Be Bažnyčios, be altorių: kodėl kai kurie žmonės gyvena kartu nesusituokę ir kokia jų vieta katalikų bendruomenėje?
Pamotė ragana: kaip auginti ir mylėti ne savo vaikus?
Meilė nuo mokyklos suolo: kada laikas kurti šeimą, o kada protingiau palaukti?
Mano anūkai – nekrikštai: ar gali vienoje šeimoje sugyventi skirtingos religinės pažiūros?
Mano anūkai – nekrikštai: ar gali vienoje šeimoje sugyventi skirtingos religinės pažiūros?
Kur šiemet švęsime Kūčias ir kiti sudėtingi logistiniai jaunavedžių klausimai
Šalis be vaikų namų: kas ir kaip gali padėti nelaimių ištiktoms šeimoms?
Ar katalikai gali nenorėti vaikų?
Pabandom iš naujo: kai antroji santuoka laimingesnė ir sveikesnė už pirmąją, bet Bažnyčiai vis tiek neįtinka.
Močiutė visai nebepaeina: kaip mylėti ir globoti seną, mažą, silpną ar ligotą šeimos narį ir kodėl jis šeimai labai svarbus ir reikalingas?
