Skundų daugėja
Europos Žmogaus Teisių Teismui (EŽTT) Strasbūre kasmet pateikiama vis daugiau skundų. LR teisingumo ministerijos duomenimis, 2008 m. Teismas gavo 49 850 naujų skundų (į šį skaičių neįskaičiuoti pareiškimai, neatitikę formalių pareiškimo formuliaro reikalavimų). Palyginkite — 2007 m. — 41 700, 2006 m. — 39 350, o 2005 m. Teismui buvo pateikta 35 400 skundų.
2008 m. gruodžio 31 d. duomenimis, Teisme nagrinėjimo laukė iš viso 97 300 skundų, iš kurių 33 850 (t. y. po formalių pareiškimo reikalavimų vertinimo) laukė pirminio teisminio nagrinėjimo. Iš šių 97 300 skundų daugiausia buvo paduota prieš Rusijos Federaciją — 27 250 (28 proc. visų skundų), Turkiją — 11 100 (11,4 proc.), Rumuniją — 8 900 (9,1 proc.), Ukrainą — 8 250 (8,5 proc.), Italiją — 4 200 (4,3 proc.), Lenkiją — 3 500 (3,6 proc.), Slovėniją — 3 200 (3,3 proc.).
Iš šios statistikos matyti, kad daugiau nei pusė skundų, šiuo metu užregistruotų Teisme, yra paduoti prieš penkias valstybes (Rusijos Federaciją, Turkiją, Rumuniją, Ukrainą ir Italiją). Prieš Lietuvą 2005 m. buvo paduoti 266, 2006 m. — 203, 2007 m. — 227, 2008 m. — 255 nauji skundai. 2008 m. gruodžio 31 d. pirminio nagrinėjimo laukė 448 skundai prieš Lietuvą.
Statistika rodo, kad Teismas apie 90 proc. pateiktų skundų paskelbia nepriimtinais ir išbraukia iš bylų sąrašo pagal Konvencijos 34 bei 35 straipsnius. LR teisingumo ministerija primena, kad šiuos nepriimtinumo sprendimus dažniausiai priima 3 teisėjų komitetas pagal Konvencijos 28 straipsnį. Sprendimas dėl pareiškimo nepriimtinumo yra galutinis, jo apskųsti nebegalima. 2008 m. buvo 217 tokių skundų prieš Lietuvą — jie sudaro 90,8 proc. visų išnagrinėtų skundų.
2008 m. Teisme buvo išnagrinėti iš viso 32 044 skundai (palyginkite — 2007 m. — 28 792, 2006 m. — 29 658). Iš jų 30 163 (94 proc.) skundai buvo paskelbti nepriimtinais arba išbraukti iš bylų sąrašo.
Siūlome peržvelgti vienas įsimintiniausių pastarojo laikotarpio bylų prieš Lietuvą ir priimtus sprendimus. Turime žinoti, už kokias valstybės klaidas mokame iš mokesčių mokėtojų kišenių.
Pažeidimų įvairovė
EŽTT Strasbūre nagrinėjamų skundų tematika itin plati. Čia kreipiasi ir dėl teisės į privataus bei šeimos gyvenimo gerbimą, ir dėl sąlygų tardymo izoliatoriuose, ir dėl saviraiškos laisvės pažeidimo. Skirtingos ir pačios bylos, ir teismo priimami sprendimai.
Štai, pavyzdžiui, praėjusių metų balandį Teismas Juozaitienės ir Bikulčiaus prieš Lietuvą byloje pirmą kartą pripažino teisės į gyvybę pažeidimą. Teisingumo ministerijos duomenimis, Teismui pareiškėjai skundėsi, kad policijos pareigūnai nepateisinamai nušovė jų sūnus ir kad nebuvo atliktas veiksmingas jų mirties aplinkybių tyrimas, pažeidžiant Konvencijos 2 straipsnį. Tai viena seniausių bylų prieš Lietuvą (pareiškimas Teismui pateiktas dar 2001 m.). Paminėtina, kad pareiškėjų sūnūs žuvo, kai policijos pareigūnas panaudojo šaunamąjį ginklą, persekiodamas privataus asmens vairuojamą automobilį, kuriame kaip keleiviai važiavo ir pareiškėjų sūnūs.
Teismas, apibendrindamas teisės į gyvybę panašiose bylose bendruosius principus, pabrėžė, kad mirtį galinti sukelti jėga policijos pareigūnų gali būti panaudota tik tuomet, kai tai „absoliučiai būtina“, t. y. griežtai proporcinga konkrečioms aplinkybėms. Be to, Teismas taip pat pabrėžė, kad iš esmės negali būti būtinumo, kai sulaikomas asmuo nekelia grėsmės gyvybei ir nėra įtariamas padaręs smurtinį nusikaltimą, net jei nepanaudojus mirtį galinčios sukelti jėgos būtų prarasta galimybė sulaikyti bėglį.
EŽTT šioje konkrečioje byloje nustatė, kad nepertraukiamai ir padrikai šaudydami į automobilį pareigūnai labai rizikavo nušauti keleivius ir turėjo protingai numatyti šią riziką. Teismas pabrėžė, kad tokia didelė rizika gyvybei gali būti pateisinama tik tada, jei šaudymas būtų naudojamas kaip paskutinė priemonė siekiant išvengti labai aiškaus ir tiesioginio pavojaus, kurį galėtų kelti automobilio vairuotojas, leidus jam pabėgti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad vairuotojo veiksmai buvo potencialiai pavojingi, vis dėlto nemanė buvus reikalinga šaudant sustabdyti vairuotoją.
Praėjusių metų balandį Teismas Juozaitienės ir Bikulčiaus prieš Lietuvą byloje pirmą kartą pripažino teisės į gyvybę pažeidimą.
EŽTT, nagrinėdamas konkrečias bylos aplinkybes, atkreipė dėmesį ir į tai, kad tyrimas dėl šaudymo teisėtumo pradėtas praėjus beveik dešimčiai mėnesių po įvykio. Teismas nustatė, kad daugelis svarbių įvykio elementų, kurie turėjo būti įvertinti siekiant nustatyti, ar buvo būtina panaudoti mirtį galinčią sukelti jėgą, nebuvo tinkamai išnagrinėti ir pabrėžė, kad institucijos, atlikdamos tyrimą, rėmėsi tik viena, t. y. policijos, versija.
Taigi Teismo išvada — dvigubas (ir materialinio, ir procesinio) Konvencijos 2 straipsnio aspektų pažeidimas, tad kiekvienam pareiškėjui priteista po 30 000 eurų už visą patirtą žalą. Šis sprendimas sulaukė prieštaringų visuomenės vertinimų, tačiau vis dėlto yra priimtas — žala atlyginama iš mokesčių mokėtojų kišenės.
Pagarba vertybėms
2008 m. gruodį EŽTT paskelbė Gulijevo prieš Lietuvą bylos sprendimą — pripažintas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnio (teisė į šeimos gyvenimo gerbimą) pažeidimas.
Šioje byloje pareiškėjas Teismui skundėsi, kad 2003 m. lapkritį išsiuntus jį iš Lietuvos Respublikos į Azerbaidžano Respubliką buvo pažeista pareiškėjo teisė į šeimos gyvenimo gerbimą. Iki tol pareiškėjas gyveno Lietuvoje su savo sutuoktine ir dviem nepilnametėmis dukterimis, Lietuvos Respublikos pilietėmis.
Teismas pabrėžė, kad valdžios institucijų atsisakymas išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir paskesnis jo išsiuntimas iš Lietuvos buvo grindžiami išskirtinai Valstybės saugumo departamento išvada su žyma „slaptai“ apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Tačiau pareiškėjas su šios išvados turiniu, nagrinėjant administracinę bylą dėl jo išsiuntimo, niekada nebuvo supažindintas. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nacionalinės institucijos, anksčiau nagrinėjusios pareiškėjo praeities faktus, nenustatė priežasčių, dėl kurių jam neturėtų būti išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje. Be to, Teismas akcentavo stiprius pareiškėjo žmonos socialinius ir kultūrinius ryšius su Lietuva ir tai, kad šioje šalyje gimė ir visą laiką gyveno jo dukterys. Todėl EŽTT padarė išvadą, kad minėtas įsikišimas į pareiškėjo teisę į jo šeimos gyvenimo gerbimą nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje, ir konstatavo pažeidimą.
Teisė į šeimos gyvenimo gerbimą Lietuvai turėjo kainuoti 10 000 litų turtinės ir 50 000 litų neturtinės žalos atlyginimo — tiek reikalavo pareiškėjas. Teismas jam skyrė 5 000 eurų neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjui taip pat priteista 700 eurų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Iš kur? Iš mokesčių mokėtojų pinigų.
Auklėja mūsų teisėtvarką
Naujausi EŽTT sprendimai bylose prieš Lietuvą vykdo auklėjamąją misiją. Šių metų sausio 20-ąją Teismas pripažino, kad Lietuva pažeidė Konvenciją dėl pernelyg ilgos bylų nagrinėjimo trukmės. EŽTT paskelbė dviejų bylų — Norkūno prieš Lietuvą ir Četvertako bei kitų prieš Lietuvą — sprendimus. Abiejose bylose Strasbūro Teismas konstatavo, kad besikreipusiems piliečiams nebuvo užtikrinta teisė į įmanomai trumpiausią bylos nagrinėjimą.
Norkūnas skundėsi dėl daugiau nei 7 metus trukusios baudžiamosios bylos, kurioje jis kaltintas ir nuteistas dėl sukčiavimo, nagrinėjimo. 1997 m. sausio 20 d. buvo priimtas nutarimas areštuoti pareiškėjo banko sąskaitas, nors kaltinimai jam pateikti tik 2000 m. kovo 31 dieną.
Baudžiamosios bylos nagrinėjimas teismuose truko iki 2004 m. birželio 15 d., kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas priėmė nutartį.
EŽTT ypač pabrėžė tą faktą, kad nuo pareiškėjo banko sąskaitų areštavimo iki kaltinimų jam pareiškimo praėjo treji metai, taip pat tai, kad ikiteisminis bylos tyrimas ir teisminis nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme truko beveik šešerius metus ir devynis mėnesius. Teismas nusprendė, kad bylos nagrinėjimo trukmė neatitiko įmanomai trumpiausio bylos nagrinėjimo reikalavimo, ir pareiškėjui priteisė 2 000 eurų neturtinei žalai atlyginti ir 725 eurus bylinėjimosi išlaidoms kompensuoti. Pats pareiškėjas reikalavo 40 tūkst. eurų turtinės ir 10 tūkst. eurų neturtinės žalos atlyginimo.
Kitas pareiškėjas skundėsi, kad jo žemės ir patalpų klausimas Lietuvos teismuose nagrinėtas šešerius metus ir keturis mėnesius. Civilinis procesas buvo pradėtas 1994 m. liepos 18 d., o baigėsi 2001 m. spalio 10 d., Aukščiausiajam Teismui priėmus nutartį.
EŽTT pabrėžė, kad procese dalyvavo daug šalių, dėl ko procesas laikytinas sudėtingu. Tačiau buvo konstatuota, kad proceso uždelsimą lėmė nacionalinių institucijų klaidos ir inertiškumas.
Teismas nusprendė, kad civilinio proceso trukmė buvo pernelyg ilga, ir priteisė pareiškėjui 1 000 eurų neturtinei žalai bei 113 eurų vertimo išlaidoms atlyginti. Tiesa, tai gerokai mažiau, nei buvo prašoma. Pareiškėjas pageidavo iš Lietuvos prisiteisti 585 000 litų turtinės ir 1,2 mln. litų neturtinės žalos atlyginimo.
