Istorikų teigimu, Žemaitija buvo paskutinis pakrikštytas pagoniškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionas, baigęs suformuoti Europą. Krikštas svarbus ir pačiai Žemaitijai bei žemaičiams.
„[Reikia] peržvelgti 600 metų istorijos laikotarpį, kas buvo prieš, kas – po, ir mokytis, kaip gyventi tikrai krikščioniškai – su įvairiomis visuomenės grupėmis mūsų krašte ir su visais mūsų kaimynais“, – kalbėjo Telšių vyskupas Jonas Boruta.
Pavasarį 600 žemaičių piligrimų iš visų Telšių vyskupijos parapijų lankėsi Romoje. Balandį Jonauskių kaime pasodinta kryžiaus formos ąžuolų giraitė, liepą vyko skautų stovykla, o ketvirtadienį prasidėjusios iškilmės tęsis keturias dienas.
Teologinėse ir istorinėse konferencijose aptariami įvairūs žemaičių krikšto aspektai, vyksta koncertai, pramogos, parodos.
„Tie renginiai tikintiesiems duoda dvasinės naudos. Ateini [...] ir atsigauni dvasiškai“, – tikino telšiškė Zita.
Viena iš parodų – Žemaičių „Alkos“ muziejuje dievdirbių pagamintos šventųjų statulėlės, kurių saugyklose sukaupta apie tūkstantį.
„Seniausia skulptūra yra datuojama 1704 m., o kitos yra XIX ir XX a. per. Jas kūrė žemaičiai dievdirbiai. Deja, daugybės skulptūrų meistrų pavardės nėra žinomos“, – apgailestavo parodos sudarytoja Elvyra Spudytė.
Istorikų teigimu, Žemaičių vyskupystė Senajame žemyne yra vienintelė, įsteigta ne popiežiaus, o Visuotinio Bažnyčios susirinkimo. Žemaičių krikštą Vytautas ir Jogaila pradėjo 1413-aisiais, o baigė 1417 m. Varniuose įsteigiant Žemaičių vyskupystę. Taip faktiškai buvo baigtas Žemaitijos krikštas, suteikęs politinį pagrindą sujungti Žemaitiją su Lietuvos valstybe.
