Dabar populiaru
Publikuota: 2019 rugsėjo 8d. 16:00

Tėvynės ieškojimai: kodėl Lietuva vis dar negali atsikratyti kalbinio nacionalizmo?

Lietuvių kalbos ženklai
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr. / Lietuvių kalba

Daugiakultūriškumo sąvoka – vieniems asocijuojasi su Vakarų vertybėmis ir liberalizmu, kitus gąsdina. Lietuvoje šiuo metu gyvena 154 tautybių žmonės, tačiau tautinių mažumų atstovai pripažįsta, kad kasdienybėje vis dar tenka susidurti su diskriminacija. Dažnai pastabų sulaukiama dėl vartojamos užsienio kalbos. Ekspertai pastebi, kad kalbinis nacionalizmas nykstantis, tačiau vis dar ryškus okupaciją išgyvenusių šalių bruožas.

Lietuva – lietuviams?

Lietuvoje atliktuose sociologiniuose tyrimuose ryškaus priešiškumo tautinėms mažumoms nematyti. Pavyzdžiui, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto užsakymu šiemet atliktos visuomenės nuostatų apklausos rezultatai rodo, kad šalies gyventojai palankiai vertina rusus, lenkus, baltarusius.

„Kalbant apie lenkus ir rusus, tai aš sakyčiau, kad čia fiksuojamos vienos pozityviausių visuomenės nuostatų“, – sako Etninių tyrimų instituto tyrėja, socialinių mokslų daktarė Giedrė Blažytė.

Etninių tyrimų institutas nuostatų tyrimus vykdo nuo 2005 metų, kasmet gyventojams pateikiamas klausimynas, kuriuo matuojama socialinė distancija. Jau nuo 2015 metų tyrimų rezultatuose ryškių pokyčių nematyti.

Rytų Europos studijų centro atlikto tyrimo duomenys taip pat rodo, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra ganėtinai gera.

„Socialinė distancija tiriama užduodant tris klausimus. Apklausos rengėjai prašo atsakyti, su kuo iš išvardytų socialinių ir etninių žmonių grupių nenorėtumėte gyventi kaimynystėje, su kuo nenorėtumėte dirbti vienoje darbovietėje bei kurioms nenorėtumėte išnuomoti būsto. Iš tiesų lenkų ir rusų atžvilgiu nuostatos yra vienos pozityviausių. Konkrečiai kalbant procentais galime pamatyti, kad su lenkais nenorėtų gyventi kaimynystėje 3,1 proc. apklaustųjų, o su rusais – 3,4 proc. Palyginant su tokiomis grupėmis kaip romai, musulmonai ar pabėgėliai, tai iš tiesų yra labai nedidelis procentas, nes, tarkime, su romais kaimynystėje nenorėtų gyventi net 63 proc. apklaustųjų“, – sako socialinių mokslų daktarė G.Blažytė.

Pernai Rytų Europos studijų centro atlikto tyrimo duomenys taip pat rodo, kad tautinių mažumų padėtis Lietuvoje yra ganėtinai gera – mažumų teisės užtikrinamos Lietuvos įstatymuose. Tačiau paradoksalu tai, kad daugiau nei trečdalis ne lietuvių tautybės gyventojų sako, kad susiduria su diskriminacija dėl tautybės.

G.Blažytė pastebi, kad nuostatų tyrimo rezultatuose matyti, jog kalba – neigiamiau vertinamas rodiklis.

„Matome, kad su lietuvių kalbos nemokančiais asmenimis nenorėtų kaimynystėje gyventi apie 12 proc., tas procentas iš tiesų yra šiek tiek aukštesnis negu kalbant būtent apie kažkokią konkrečią rusų ar lenkų etninę mažumą. Nors tai iš tiesų nėra labai neigiama nuostata, reikia pripažinti, kad ji yra šiek tiek labiau neigiama“, – aiškino tyrėja.

Kalba – diskriminacijos priežastis?

Rusakalbė klaipėdietė Sofija pripažįsta, kad statistikos rodikliai atsispindi ir realiame gyvenime.

„Esu abiturientė, kuriai lietuvių kalba nelabai artima, nes šeimoje ir tarpusavyje mes kalbame rusiškai. Negaliu pasakyti, kad lietuviškai prastai kalbu, bet galbūt ne taip puikiai, kaip žmonės iš Lietuvių kalbos instituto. Atostogų metu man teko padirbėti padavėja didelėje komandoje, kur keletas mano jaunų kolegų neprarado progos iš manęs šaipytis dėl kai kurių kalbinių aspektų“, – pasakoja dvyliktokė Sofija.

„Scanpix“ nuotr./Rusija
„Scanpix“ nuotr./Rusija

Mergina tikina, kad jai teko ne tik išklausyti pašaipias pastabas, bet ir stebėti akivaizdžią diskriminaciją.

„Vienas kolega buvo toks tamsus nacionalistas, kad net nuolat atsisakydavo aptarnauti rusų klientus, sakydamas, kad jų nekenčia. Man tai buvo labai keista girdėti. Prieš tai, matyt, gyvenau idealistiniame kliedesyje, kad visi draugiškai gyvename, o visos istorijos apie neapykantą tautiniu pagrindu kažkur toli. Deja ar laimei, susidūriau su tikra mūsų šalies realybe“, – pasakoja pašnekovė.

Misija – Lietuva

Vilniuje gyvenantis studentas Pavelas, kilęs iš mišrios šeimos, kur giminaičiai kalba lietuviškai, rusiškai ir lenkiškai, mano, kad Lietuvos tautinių mažumų jaunimo uždavinys yra vienyti žmones bei parodyti, ką iš tikrųjų reiškia Lietuva ir jos turtinga kultūra, kuri neapsiriboja vien tik dabartinėmis sienomis ir lietuvių kalba.

Anot istorija rimtai besidominčio vaikino, Lietuvoje tautinė įtampa, ypač kalbinis nacionalizmas, vis dar egzistuoja ir dėl šalies politikų propaguojamų vertybių. Pavelas mano, jog nemažai politikų transliuoja žinią, jog Lietuva turi išlikti tautine valstybe.

„Tokiu būdu jie puoselėja tradicijas, įdiegtas prezidento Antano Smetonos. Jis kūrė būtent tokią valstybę, kurioje vyrauja viena ideologija ir, svarbiausia, viena kalba, nors prie lietuviško valstybingumo ištakų stovėjo daugybė tautų“, – sako pašnekovas.

Vaikinas tikina, kad Lietuvos piliečiai patys turi apsispręsti, kokios valstybės žmonėms reikia – daugiakultūrinės ar tautinės. Pavelas norėtų, kad Lietuvoje būtų puoselėjamos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės „imperinės vertybės“ ir pritaria istoriko Alfredo Bumblausko nuomonei, jog reikia mokytis iš valstybės istorijos.

Anot vaikino, Lietuvoje tautinė įtampa, ypač kalbinis nacionalizmas, vis dar egzistuoja ir dėl šalies politikų propaguojamų vertybių.

„Lietuvos klestėjimo metai buvo būtent tada, kai jos valdovai, didieji kunigaikščiai Gediminas, Algirdas ir Vytautas pozicionavo savo šalį kaip atvirą, tolerantišką ir politkultūrinę valstybę, kurioje vyravo daugiakalbystė. Reikia pripažinti, kad mes dabar gyvename tokioje situacijoje, kur lenkakalbių ir rusakalbių piliečių kalbos teisės iš dalies apribotos. Didžiausia problema yra ta, kad valstybinės kalbos mokėjimas, kalbant apie tautines mažumas, tapo patriotiškumo indikatoriumi. Man tai nenormalu. Juk ir Konstitucijos preambulėje rašoma, kad valstybingumas pagrįstas tautų santarve bei LDK Statutais, kurie buvo parašyti, beje, ne lietuvių kalba“, – mintimis dalijasi jaunas istorikas.

Istorinė lemtis

Ekspertai mano, kad radikalaus nacionalizmo apraiškų Lietuvoje mažėja. Pasak jų, pagrindine dabartinės Lietuvos ir visų Rytų Europos šalių problema išlieka būtent kalbinis nacionalizmas.

Ekspertai šalių gimtosios kalbos aukštinimą vadina istoriniu dėsningumu, susijusiu su nepriklausomybės praradimu, okupacija.

Vilniaus universiteto Rusų filologijos katedros vedėjas Pavelas Lavrinecas teigia, jog nacionalizmas Lietuvoje neturėtų stebinti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Asociatyvi nuotrauka
Luko Balandžio / 15min nuotr./Asociatyvi nuotrauka

„Į klausimą, ar gali Lietuva atsisakyti paveldėtos iš Smetonos nacionalistinės ideologijos pilietiškumo ir pilietinės tautos labui, kur pagrindiniu patriotiškumo rodikliu būtų ne kalba ar tautybė, galima atsakyti trumpai – negali. Tai ypatingas kalbinis nacionalizmas, būdingas Rytų Europai ir Balkanams. Tai būdinga ir tautoms, kurias vėlai pasiekė modernizacijos procesas“, – teigia pašnekovas.

P.Lavrinecas pastebi, kad Lietuvoje susiformavo įdomi ir išskirtinė tautinių mažumų situacija. Pavyzdžiui, rusakalbių ir lenkakalbių mokyklose 80 proc. dalykų dėstoma gimtąja kalba, tačiau beveik visose gyvenimo sferose vyrauja lietuvių kalba.

Neišvengiamybė keistis

Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas, politologas Andžejus Pukšto taip pat pabrėžia, kad problemos, susijusios su baime ir atsisakymu priimti, pripažinti kitas kalbas ir tautines mažumas, būdingas visoms Rytų Europos valstybėms. Ypač – Baltijos šalims, Antrojo pasaulinio karo metu praradusioms nepriklausomybę. Tačiau priešintis daugiakalbystei, pasak jo, nėra teisinga.

„Nepaisant to, kad Lietuva po nepriklausomybės atkūrimo deklaravo nacionalinės krypties, susiformavusios tarpukario metu, tapsmą, šiandienos realybė visai kitokia. Šiandien visos Europos šalys pasmerktos daugiatautiškumui, nes etniškai monolitinių valstybių Europoje išvis nebeliko“, – teigia jis, pabrėždamas, kad po įstojimo į Europos Sąjungą, Lietuva įsipareigojo garantuoti tautinėms mažumoms galimybę vartoti gimtąją kalbą.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andžejus Pukšto
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Andžejus Pukšto

Pasak politologo, nepaisant visų sunkumų Lietuva juda teisinga kryptimi ir neabejoja, kad laikui bėgant visuomenėje egzistuojantys stereotipai išnyks.

„Valstybė, kuri egzistavo tarpukario metu, liko praeity. Nauji laikai diktuoja naujas taisykles. Tautinių mažumų atstovai puikiai moka valstybinę kalbą. Įmanomumas platinti tautinių mažumų kalbų galimybes reiškia, kad dauguma atkreipia dėmesį į mažumą. Jeigu mes norime sukurti palankų klimatą integracijai, jei esame suinteresuoti kurti pilietinę visuomenę, daugiakalbystė ir multikultūralizmas turėtų būti savaime suprantamais šių procesų sudarymo komponentais“, – sako A.Pukšto.

Kalba – patriotiškumo rodiklis?

Kalbininkė ir sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė teigia, kad kalba nėra patriotiškumo rodiklis. Pasak jos, Lietuvoje būtina atsisakyti diskusijos dėl tautinių mažumų nelojalumo ir dvikalbystės baimės.

„Kai mes kalbame apie tautines mažumas, klausimas apie kalbą yra antrinis, tačiau jį sąmoningai mėgsta kelti mūsų politikai tam, kad pagąsdintų žmones. Tautinių mažumų padėties Lietuvoje klausimas yra politinis. Tai žmogaus teisių, mūsų visuomenės tolerancijos klausimas. Ar žmonės, kurie kalba kitokia kalba nei lietuvių, tampa nelojalūs Lietuvai? Kas yra lojalumas? Lietuviškai kalbantys piliečiai irgi palieka mūsų šalį“, – teigė ji Atviros Lietuvos fondo organizuotoje viešojoje diskusijoje Vilniuje.

Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Loreta Vaicekauskienė
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr./Loreta Vaicekauskienė

L.Vaicekauskienės nuomone, „nelojalumo“ klausimas – sėkmės korta norintiems sužaisti piliečių jausmais ir kurstant tautų nesantaiką tapti populiariais. Dvikalbystę vadinantiems grėsme ekspertė primena, kad, pavyzdžiui, Suomijoje ir Šveicarijoje kelios kalbos laikomos oficialiomis ir ten nėra chaoso.

2011 m. įvykusio visuotinio gyventojų ir būsto surašymo duomenimis, Lietuvoje gyveno 154 tautybių žmonės. Lietuviai sudarė 84,2 proc. šalies gyventojų. Statistikos departamento duomenimis, 2011 m. šalyje gyveno apie 200,3 tūkst. (6,6 proc.) lenkų, 176,9 tūkst. (5,8 proc.) rusų. Taip pat Lietuvoje gyvena baltarusiai – 36,2 tūkst. (1,2 proc.), žydai, ukrainiečiai ir daugybė kitų tautybių žmonių.

Šis straipsnis yra „Media4Change“ jaunųjų žurnalistų programos 2018/2019 m. dalis, įgyvendinant Nacionalinio socialinės integracijos instituto projektą „Medijų raštingumas ir kritinis mąstymas darbe su jaunimu“. Projektas finansuojamas pagal Europos Sąjungos programą „Erasmus+“. Projekto straipsnių autoriai su projekto rėmėjais straipsnių temų ir turinio nederina.

Erasmus +
Erasmus +

Komentarai: 14

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiški patarimai

Skanumėlis
Gerumu dalintis gera
Parašykite atsiliepimą apie 15min