T.Venclovai nereikia ilgai galvoti, prieš atsakant į klausimą, kas gi trukdo užmegzti tinkamą dialogą tarp Lietuvos ir Lenkijos. Jo įsitikinimu, tai yra įsisenėję stereotipai ir inercija. Ir savo nuomonę jis iliustruoja itin spalvingai.
„Prisiminiau gal ir kontroversiško, bet vis dėlto rašytojo klasiko Petro Cvirkos romaną „Frank Kruk“. Tame romane, be viso kito, vaizduojamas pašto viršininkas mažame Lietuvos miestelyje, kuris auklėja savo mažus vaikus.
Jis sako: „Vytautėli, štai prieik, pasakyk, kas yra Lietuvos sostinė?“ „Vilnius“, – sako Vytautas. „Gerai, puiku, štai tau saldainiukas. Birutėle, o kas tavo mirtinas priešas?“ „Lenkas.“ „Birutėle, puiku, štai tau saldainiukas.“ Tai, kad Vilnius – Lietuvos sostinė, tai gal ir gerai, bet kad lenkas – mirtinas priešas... Tie Vytautėliai, Birutėlės išaugo, virto seimūnais, ministrais, prezidentais, ambasadoriais. Ir vis tiek atsimena tuos saldainiukus“, – vaizdingai tuoj po apdovanojimų ceremonijos, ketvirtadienį įvykusios Varšuvos Lazienkų parko rūmuose, kalbėjo T.Venclova.
„Vytautėli, štai prieik, pasakyk, kas yra Lietuvos sostinė?“ „Vilnius“, – sako Vytautas. „Gerai, puiku, štai tau saldainiukas. Birutėle, o kas tavo mirtinas priešas?“ „Lenkas.“ „Birutėle, puiku, štai tau saldainiukas.“
Tiesa, prof. Vytautas Landsbergis jam į tai yra atrėžęs, kad ir lenkai dalino savo vaikams tokius saldainiukus, tik už priešingus atsakymus.
„Bet man rodos, jeigu mes visą laiką kalbėsime, ką blogo darė lenkai, tai mūsų santykiai tik blogės. Jeigu kartais kalbėsime, ką ir patys ne visai gerai darėme, yra šioks toks šansas, kad jie gerės. Nebūtinai tas šansas bus įgyvendintas, bet jis atsiranda. O tokių, kurie mėgsta koncentruotis ties priešingos pusės kaltėmis ir klaidomis, kurių, be abejo, yra tiek ir tiek, visada buvo ir bus. Bet aš nemanau, kad kiekvienas, taip pat ir aš, turime prie jų priklausyti“, – savo siūlymus, ko reikia norint pagerinti Lietuvos ir Lenkijos santykius, dėstė T.Venclova.
Poetas suabejojo, ar tam tereikia naujos politikų kartos. Esą išauga nauja karta, bet ir jos atstovai vaikystėje gaudavo saldainiukų. Tačiau pripažino – laikas yra neblogas vaistas jau vien todėl, kad su metais mažėja žmonių, kurie prisimena abipuses abiejų tautų skriaudas.
„Kaip mano labai artimas bičiulis fizikas Ramūnas Katilius, kurio jau, deja, nebėra gyvo, yra pasakęs: „Kada laimi nauja teorija fizikoje ir apskritai moksle? Kai išmiršta visi senosios teorijos šalininkai.“ Aš nelinkiu jiems kuo greičiau išmirti, bet manau, kad laikas turi padaryti savo šiokį tokį darbą. Bet viskas vyksta labai lėtai, nereikia manyti, kad ryt poryt viskas pasikeis“, – sakė T.Venclova.
