„Nesinori tikėti, kad tai buvo savižudybės“, – taip pokalbį su LŽ baigė pedagogė E.Mikuckienė. Atsakymo į klausimą „kodėl?“ tebeieško ir žuvusiųjų artimieji, ir trijų Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato padalinių pareigūnai. Per 5 dienas jie užregistravo 3 pranešimus apie paaugles, kurios tragiškai žuvo nukritusios iš didelio aukščio.
Viltis miršta paskutinė
„Manau, kad anksčiau ar vėliau kas nors neištvers ir pasakys teisybę“, – su tokia viltimi šiandien gyvena pirmadienį palaidotos septyniolikmetės Emilijos globėja, kurią velionė vadino mama. Po pokalbio su policijos tyrėju ji teigia padariusi išvadą, kad paauglė buvo nužudyta. „Iš pradžių buvo smūgis į sprandą. Antrasis lūžis – stuburo – patirtas vėliau, – tai, ką sužinojo iš tyrėjo, perpasakojo pašnekovė. – Be to, mes aptikome ją gulinčią aukštielninką, nubrozdintu smakru ir ranka.“
Manau, kad anksčiau ar vėliau kas nors neištvers ir pasakys teisybę. Su tokia viltimi šiandien gyvena pirmadienį palaidotos septyniolikmetės Emilijos globėja, kurią velionė vadino mama.
„Kiek žmogus gali iškentėti, slegiamas tokios nuodėmės?“ – klausė žuvusios mergaitės globėja. Ji viliasi, kad atsiras įvykio liudytojai: „Mes aptikome Emiliją jau po vidurnakčio ir apsnigtą, nors tądien snigo tik tarp 13 ir 14 valandos.“ Ikiteisminį tyrimą kuruojantis Kauno miesto apylinkės prokuratūros prokuroras Tomas Dorelaitis neskuba daryti kategoriškų išvadų. „Tikrinamos visos versijos, dar neapsistota nei ties viena“, – sakė jis.
Nakties detektyvas
Kas tądien Emilija nuvedė į statybvietę, globėja nežino. Ji nenutuokė, kad septyniolikmetė čia lankydavosi su bendraamže pussesere – globėjos dukra. Ši tą nežinios naktį ir atvedė savo tėvus į nelaimės vietą.
Statybvietė esą buvo paminėta kaip galima paskutinė vieta, kur dingusioji galėtų būti. Grįžusi tądien iš darbo globėja Emilijos pasigedo ne iškart. Nerimauti pradėjo tik apie 22 valandą, paauglės telefonas buvo išjungtas. Paskambinus kaimynystėje gyvenančiai Emilijos draugei, ši atsakė tądien jos nemačiusi. Kaip ir kiti Emilijos bendramoksliai, kuriems tą vakarą skambino globėja. Nepavyko prisiskambinti tik Zapyškyje gyvenančiai geriausiai Emilijos klasės draugei. Ji rasta tik per internetinį skaipą. Iš pradžių tarsi patvirtinusi, kad tądien matėsi su Emilija, tačiau nežinanti, kur ši gali būti (išsiskyrė apie 14 val.), vėliau draugė ėmė pasakoti kitaip. Paaiškėjus, kad įvyko tragedija, ši jau teigė, kad matėsi su Emilija ne jos dingimo dieną, o išvakarėse.
Apie apleistą statybvietę Kauno centre Emilijos globėjai pranešė kaimynystėje gyvenančios draugės motina. Kalbėdama telefonu ji verkė.
Buvo manančiųjų kitaip
„Gal ji pamatė tai, ko neturėjo pamatyti?“ – svarsto Emilijos globėja. Paauglės krepšys, kurį ji buvo persimetusi per petį, rastas prie žuvusiosios. Krepšyje buvo piniginė ir visi kiti daiktai.
Emilijos klasės draugai įsitikinę, kad ji žuvo paslydusi. Kai bandė užlipti ant pastato stogo, nuo kurio atsiveria graži miesto panorama. Paauglės globėja tokios prielaidos taip pat neatmeta. Ji, kaip ir Emilijos draugai ir pedagogai, nenori tikėti tik tuo, kad paauglė galėjo nusižudyti. „Kas eina žudytis pasiėmęs lietsargį ir krepšį su įvairiais daiktais?“ – toks pagrindinis moters kontrargumentas. Vienintelis žmogus, kuris, kaip teigia liudytojas, neabejojo, kad Emilija nusižudė, – jos klasės draugė Milda. Ši žuvo po kelių dienų. Mildos žūties aplinkybės aiškesnės. Esama liudytojų, sekmadienio vakarą mačiusių, kaip šešiolikmetė perlipo virš kelio „Via Baltica“ esančio viaduko turėklus ir ruošėsi nušokti. Paauglės kūnas rastas, kaip įtariama, pervažiuotas ne vieno automobilio.
Svarbus liudytojas
„Mums tikrai neaišku, dėl ko Milda galėjo žudytis,“ – LŽ teigė E.Mikuckienė. Kovo pabaigoje šešiolikmetė pagal Europos Sąjungos finansuojamą projektą turėjo vykti į Turkiją. Milda jau turėjo ir scenarijų, pagal kurį planuota režisuoti šiam projektui skirtą filmuką.
Mums tikrai neaišku, dėl ko Milda galėjo žudytis. LŽ teigė E.Mikuckienė.
Kad paauglė mėgdavo sutemus lankytis kapinėse, anot E.Mikuckienės, pedagogai nežinojo. Kaip ir apie neformalų jaunimo judėjimą „Emo“, su kuriuo mėginama sieti įvykusias nelaimes. Apie jį pirmąkart sužinota tik tiriant šiuos skaudžius įvykius.
Apie Mildos potraukį kapinėms pareigūnams pasakojo jos draugas, kuriam paauglė prieš žūtį rašė SMS. Pasak aštuoniolikmečio, Milda bandė ir jį nusivesti į kapines. Vaikinas pažinojo ir Emiliją – kartą matė ją kažkur su Milda. Kad Emilija nusižudė, jis taip pat sužinojo iš Mildos. Vaikinui pasidomėjus, kodėl draugė pasirinko savižudybę, Milda atsakė: „Taip ji išsprendė savo problemas.“ Tačiau Milda teigė tądien statybvietėje nebuvusi.
„Emo“ šešėlis
„Galbūt ji tai būtų padariusi vėliau, o gal būtų persigalvojusi. Manau, kad Emilijos žūtis pagreitino ir Mildos apsisprendimą“, – LŽ teigė viena pašnekovė. Esą šešiolikmetės poelgis jos motinai nebuvo netikėtas – paauglė jau buvo apie tai kalbėjusi. Dar didesnės legendos gaubia Mildos apsilankymus svetainėje One.lt. Minėto liudytojo teigimu, šešiolikmetė nuolat ten rašė apie mirtį. Viena prielaidų – Milda nusižudė sujaudinta emocijų, lydėjusių Emilijos žūtį. Tą penktadienio rytą, kai kraupios žinios sukrėsti bendraklasiai rinkosi į gimnaziją, nors tądien pamokų nebuvo, tarp kitų buvo ir Milda. Tačiau ji išklausė tik psichologų, kuriuos išsikvietė pedagogai, paskaitą. Individualiai pasikalbėti su jais ar netrukus turėjusiais atvykti kunigu bei vienuoliu pranciškonu ji nepasiliko. Tačiau Milda sekmadienį atvyko į Emilijos šermenis. Jų dalyviai tą patį vakarą sužinojo, kad laukia dar vienos laidotuvės – žuvo ir Milda.
Tačiau paauglių klasės draugai ir pedagogai linkę neigti galimą merginų priklausymą mistiniam „Emo“. „Ir vėl tie „emistai“, – taip paniekinamai, anot Emilijos globėjos, apie juos atsiliepdavo septyniolikmetė. Be to, ji nemėgo juodos spalvos, kurią dievina šio judėjimo atstovai, ir rengdavosi ryškiai. Septyniolikmetė buvo natūrali šviesiaplaukė ir visai nepanėšėjo į juodaplaukes „emistes“ su kirpčiukais, dengiančiais pusę veido. Kad neprisimena juodai vilkinčios Mildos, LŽ tikino jos klasės auklėtoja.
Daugiau skirtumų
Pažinojusiųjų žuvusias paaugles teigimu, jas siejo tik tai, kad juodvi mokėsi vienoje klasėje. Paauglės nebuvo nei draugės, nei priešininkės – po pamokų kiekviena turėjo savo gyvenimą.
Nepanašios jos buvo ir savo būdu: ilgametė klasės seniūnė Emilija – nuolat besišypsanti ekstravertė, Milda – santūresnė. Skirtinga tematika dominavo ir šių tą pačią grafikos specialybę studijavusių paauglių darbuose. Emilija mėgdavo piešti žmones – po gimnazijos ketino studijuoti plastinę chirurgiją. Milda, sprendžiant iš jos darbų, išdėliotų prie urnos, – kūdikėlius, šuniukus, mergytes–saulytes.
Net tai, kad po mirties jos abi kremuotos, nelaikoma mįslinga sąsaja tarp paauglių likimų. Tiesiog tokios buvo žūčių aplinkybės, nepalikusios artimiesiems kitos išeities.
Dar mažiau bendrumo tarp žuvusių gimnazisčių ir antradienį iš kito Kauno daugiaaukščio iššokusios penkiolikmetės. Nors sklando kalbų, kad ši ir Milda buvo pažįstamos. Turint galvoje, kad paauglės gyveno besiribojančiuose Kauno priemiesčiuose – Aleksote ir Garliavoje, tai visiškai natūralu.
Įveikė nepriteklius?
„Jaunimo mokyklą lankiusi penkiolikmetė Viktorija priklausė visiškai kitai socialinei aplinkai. Skyrėsi ir jos bei gimnazisčių gyvenimo būdas“, – LŽ teigė 15–metės žūties aplinkybes tiriantys pareigūnai. Jie buvo linkę konstatuoti du dalykus: „Skurdas ir neviltis.“
Kaip LŽ jau rašė, penkiolikmetė Viktorija augo 8 vaikų šeimoje. Dėl tėvų girtavimo namuose, kur yra tik daliniai patogumai, už skolas išjungta elektra. Penkiolikmetė iššoko iš 11 aukšto, staiga išbėgusi iš netoli, atskirai nuo tėvų, gyvenančios sesers namų. Prieš pat žūtį ji dar išsiuntė žinutę apie savo ketinimus kitai seseriai. Ši atsakė: „Nekvailiok.“
Nustatyta, kad paauglė parašė atsisveikinimo žinutę ir 22 metų vaikinui – vienos savo draugės broliui. Kodėl, šis teigė nežinantis – turi kitą draugę. Po tragedijos kelta nelaimingos meilės versija, tačiau teigiama, kad ji jau atmesta.
Pasak Kauno P.Eimučio jaunimo mokyklos socialinio darbuotojo Raimondo Mikulskio, iš Viktorijos to niekas nesitikėjo. „Tai buvo viena geresnių mūsų mergaičių“, – tvirtino mokyklos, į kurią siunčiami problemiški paaugliai, pedagogas.
Svarbiausia – išklausyti
„Savižudis nenori mirti – jis nebenori kentėti, – LŽ teigė Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato psichologė Sima Dirvelytė. – Tačiau mūsų visuomenėje gajus mitas, kad kalbėti su užsiminusiuoju apie savižudybę šia tema negalima – esą tai gali jį tik paskatinti.“
Anot specialistės, yra priešingai, tačiau būtina pasirinkti protingą taktiką. Nereikia problemų turinčio žmogaus nei smerkti, nei jam grasinti. Svarbiausia išklausyti. Signalą apie planuojamą savižudybę duoda 8 iš 10 apie tai galvojančiųjų. Jei žmogus tyli, jį išduoda elgesio pasikeitimas. Paaugliams dar būdingas staigus mokslo rezultatų pablogėjimas. „Sužinojus ar įtarus apie ketinimus žudytis, būtina kreiptis į psichiatrus. Jeigu nepavyksta įkalbėti, kad problemų turintis žmogus tai padarytų pats, tada tai privalo padaryti jo patikėtinis“, – akcentavo specialistė.
