Geras metas susimąstyti ir prabilti apie tai, kokie yra visuomenės lūkesčiai Lietuvoje, pagalvoti, ką žmonės, visuomeninės organizacijos gali padaryti kuriant teisinę demokratinę valstybę, kuria didžiuotųsi piliečiai.
Kaip sukurti valstybę, kurioje gerbiama istorija, kultūra ir tradicijos, kur žmogus ir jo laisvė nėra užgožti neskaidrios valdžios ir tamsių pinigų.
Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Jungtinio pilietinio judėjimo vadovas advokatas Kęstutis ČILINSKAS, Piliečių santalkos pirmininko pavaduotojas, Pilietinės visuomenės instituto direktorius kultūrologas Darius KUOLYS, Lietuvos sąjūdžio pirmininko pavaduotojas pianistas Justas DVARIONAS ir Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai: Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo pirmininko pavaduotojas filosofas profesorius Bronius Genzelis bei politikos apžvalgininkas Alvydas MEDALINSKAS.
Valdžia vis dar be visuomenės apynasrio
A.Medalinskas. Ar per pusę metų po Seimo rinkimų pamatėme valdžios atvirumą, sprendimų skaidrumą, norą užmegzti realų dialogą su visuomene. Ar tikimės to sulaukti iš ką tik išrinktos valstybės vadovės?
K.Čilinskas. Pasiekti pagarbą žmogaus teisėms, demokratijai, sulaukti atskaitingos, pažadus vykdančios valdžios galima tik tada, kai visuomenė to išsireikalaus. Jeigu ji tik lauks, kad valdžia tai padarytų pati, gali ir nesulaukti. Valdžia neleidžia savęs visuomenei kontroliuoti, paprasčiausiai jos negerbia, kol nesusiduria su žmonių spaudimu. O jeigu visuomenė jos nekontroliuoja, tada valdžia pati ima žmones kontroliuoti. Ir dar pinigus atima, jeigu šie nesidomi jos kišene, nes, kai valdžia, iššvaisčiusi mokesčių mokėtojų pinigus, pristinga lėšų, ji lenda į žmonių kišenes, uždeda papildomus mokesčius, apkarpo išlaidas. Lietuvos Konstitucijoje pasakyta, kad piliečiai valstybės valdyme dalyvauja ne tik per išrinktus atstovus, bet ir tiesiogiai. Tačiau ar Lietuvoje piliečiai tiesiogiai dalyvauja valstybės valdyme? Kiek išsikovota sau teisių? Kadangi esama daug valdžios apribojimų, tad ir piliečių aktyvumas Lietuvoje labai mažas. Teisinėse demokratinėse valstybėse apie 90 proc. piliečių susivienija ir dalyvauja įvairių visuomeninių organizacijų veikloje. Lietuvoje - tik apie 16-17 procentų. Todėl tiek nedaug piliečiai ir visuomenė gali išsireikalauti iš valdžios teisių.
B.Genzelis. Yra sena teorija, dar nuo XVIII amžiaus pabaigos, kurią suformulavo prancūzai. Jokia valdžia nebus gera, jeigu tauta nesugebės uždėti jai apynasrio. Jei visuomenė netenka valdžios kontrolės, tada kiekvienas žmogus lieka su savo interesais ir, atsidūręs valdžioje, galbūt jais rūpinsis. Sąjūdžio laikais visuomenė sugebėjo uždėti valdžiai apynasrį. To reikėtų ir dabar.
D.Kuolys. Sąjūdžio laikais būta ir valdžios atvirumo bei dialogo su visuomene. Suformavus pirmąją Vyriausybę valdžia siekė dialogo, o visuomenė buvo labai aktyvi. Politikai buvo verčiami nuolat atsakinėti į visuomenės ir įvairių pilietinių judėjimų klausimus. Deja, vėliau per dvidešimt metų nesukūrėme demokratinei visuomenei reikalingų praktikų sąveikos tarp valdžios ir visuomenės. Daugelyje valstybių jos egzistuoja ir yra paremtos visų pirma išsamiu visuomenės informavimu apie valdžios darbus bei viešomis konsultacijomis. Valdžia ne tik kelia klausimus viešai svarstyti, bet ir skiria lėšų visuomeninėms ekspertizėms, organizuoja aptarimus, seminarus ir panašiai. Vykdant reformas skiriama lėšų tam, kad būtų galima sužinoti visuomenės nuomonę. Visa tai po viešų svarstymų apibendrinama ir pateikiama valdžiai kaip grįžtamasis ryšys su visais argumentais "už" ir "prieš". Lietuvoje tokių praktikų iki šiol nėra. Jeigu naujoji Vyriausybė ryžtųsi jas kurti, tai būtų rimtas žingsnis į dialogą su visuomene. Kol kas, praėjus pusei metų, mes girdėjome tik daug sveikų deklaracijų, nors iš nevyriausybinių organizacijų yra sudarytos kelios darbo grupės prie Vyriausybės.
A.Medalinskas. Sąjūdžio iniciatyvinė grupė surengė nemažai renginių, kuriuose dalyvavo ir ministrai, o viename jų - ir premjeras Andrius Kubilius. Per šiuos susitikimus iškelta daug klausimų, taip pat išgirsta daug gražių atsakymų, pažadų, bet jie iki šiol neįgyvendinti. A.Kubilius žadėjo pateikti įstatymo projektą, pagal kurį politikai ir valdininkai, gyvenantys ne pagal pajamas, atsakytų savo turtu, tačiau to projekto iki šiol nematyti.
K.Čilinskas. Gražių deklaracijų iš naujosios valdžios girdėjome daug, bet pažvelkime, kaip ji sprendė keletą visuomenei labai svarbių klausimų. Pirma, dėl "Leo LT" - iki šiol nesitarta su visuomene, ką ruošiamasi daryti, mažai teikiama informacijos, pavyzdžiui, kaip bus dėl milijardų, kurie ateis iš Europos Sąjungos energetiniams projektams. Ar juos pasiims privatūs akcininkai? Blogiausia būtų, jei sužinotume per vėlai. Antra, tai antikrizinės priemonės, kurios stipriai paveikė Lietuvos ekonomiką. Ar valdžia tarėsi su visuomene? Ne. Naktiniai skubūs sprendimai be konsultacijų - tokia yra ligšiolinė šios valdžios praktika.
J.Dvarionas. Valdžios žmonėms visuomenė yra patogi kaip rinkėjai ir pritariantis balsas, o jei piliečiai aktyviai reiškia savo valią ar prieštarauja, tada dažnai pritaikomas posakis: "Šunys loja, o karavanas eina". Tai labai gerai iliustruoja "Leo LT" sukūrimo istorija. Pilietinės organizacijos, tokios kaip Sąjūdis, Piliečių santalka, taip pat pavieniai žmonės aktyviai domisi šiuo projektu. Pateikėme klausimus, bet į juos iki šiol neatsakyta. Buvome nuėję ir pas prezidentą, deja, ir ten nesulaukėme atsakymų, mūsų argumentai liko neišgirsti. Tikiuosi sėkmingo dialogo su dabartine valdžia.
D.Kuolys. Piliečių santalka kėlė "Leo LT" problemą nuo pat pradžių. Paskui laukėme, kol bus paskirtas energetikos ministras. Norėjome surengti forumą apie energetikos klausimus ir "Leo LT" likimą, suderinome laiką su energetikos ministru Arvydu Sekmoku, sukvietėme dalyvius, ekspertus, bet ministras iš vakaro paskambino, kad negalės dalyvauti, ir dialogas neužsimezgė. Su visuomene valdžia taip nesielgia, jei pripažįsta dialogo svarbą.
B.Genzelis. Aš irgi tikėjausi iš šios Vyriausybės kur kas daugiau. Tačiau ir ji atsinešė ankstesnių valdžių sindromą: visų pirma - aš, o kiti turi man pritarti. Valdžios žmogus - visažinis, ir tas, kas jo nepalaiko ar abejoja, yra prieš Lietuvą. Pažiūrėkime, kaip "tartasi" su visuomene dėl Mokslo ir studijų įstatymo. Net tie parlamento nariai, kurie palaikė šį įstatymą, dabar apgailestauja. Prisipažįsta padarę kvailystę. Valdžia rengė koncertus, rodė visuomenės pritarimą, o Seime viena frakcija prievartavo kitą, kad įstatymas būtų priimtas. Priešingu atveju grasino trauktis iš koalicijos. Jeigu pati koalicinė Vyriausybė išsilaiko tik dėl to, kad ministrai vienas kitą gąsdina, naudoja šantažą, apie kokį dialogą su visuomene tokia Vyriausybė gali kalbėti.
D.Kuolys. Šiai Vyriausybei ir Seimui kyla vis daugiau klausimų, į kuriuos neatsakoma. Tai bloga situacija, nes kai klausimų susikaupia daug ir valdžia vengia į juos atsakyti, tampa problemiškas ir dialogas.
Ar naujoji prezidentė gali pakeisti situaciją?
A.Medalinskas. Kaip valdžios dialogo su visuomene deficitą gali įveikti naujoji prezidentė, išrinkta su tokiu milžinišku visuomenės palaikymu? Ar prezidentei neprireiks dar šito palaikymo, kai ji pradės eiti savo pareigas?
D.Kuolys. Lig šiol mūsų aukščiausia valdžia nebuvo suinteresuota laisvais žmonėmis ir jų nevertino. Nors visuomenei jie reikalingi. Dar nuo antikos laikų suprasta, kad laisva respublika negali gyvuoti be žmonių, kurie laisvai, nepaisydami valdžios galingųjų, reiškia savo nuomonę. Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy apie savo nuolatinį kritiką filosofą ///// Andre Gliuksmaną pasakė: "Kokia laimė turėti draugą, kuris yra laisvas." Ir tokiam žmogui prezidento rūmų durys visada atviros. Šitokio požiūrio labai pasigendu visus tuos dvidešimt metų iš Lietuvos politinio elito. Pas mus į kiekvieną kritinį balsą žiūrima kaip į priešo balsą, nors valdžia turėtų būti suinteresuota laisvų žmonių buvimu visuomenėje ir valstybėje. Jei naujoji prezidentė laikysis tokio požiūrio, tai bus labai geras ženklas ir svarbus žingsnis į priekį.
Dalia Grybauskaitė sakė tai, ką norėjo girdėti visuomenė ir ko nepripažino keli didieji Lietuvos dienraščiai bei valdančioji dauguma. A.Kubilius, jei būtų atsižvelgęs į visuomenės nuomonę, net ir sunkmečiu galėjo turėti milžinišką visuomenės paramą. Dabar klausimas, ar D.Grybauskaitė išgirdo visuomenės lūkesčius ilgam, ar kad laimėtų rinkimus? Šiandien tai esminis klausimas.
B.Genzelis. Jeigu D.Grybauskaitė neįvykdytų to, apie ką kalbėjo, būtų didžiulis smūgis. Tiesiog aklavietė. Jeigu ji turės visuomeninius patarėjus, kurie bus nuo jos nepriklausomi ir galės sakyti, ką nori, tada bus gerai. Tai vienas dialogo su visuomene elementų. Valdžia ne visada yra linkusi vykdyti savo pažadus. Algirdas Brazauskas sakė: "Nesvarbu, ką mes žadėjome, svarbu, ką darome." Tikiuosi, D.Grybauskaitė taip nesielgs.
K.Čilinskas. Neseniai interviu užsienio žiniasklaidai D.Grybauskaitė teigė, jog svarbiausia - panaikinti oligarchiją ir energetikos monopolius, tokius kaip "Leo LT". Net į pasaulį jau išeiname su savo valstybės kaip oligarchinės įvertinimu. Nelengva įdiegti demokratinės valstybės standartus, nes oligarchija nekontroliuojama, nėra renkama, bet viską valdo dideliais pinigais ir į svarbiausius valdžios postus pasodinusi savo žmones. D.Grybauskaitė, per rinkimus iškėlusi kovą su oligarchija ir monopolijomis kaip savo tikslą, labai gerai suprato žmonių lūkesčius, todėl beveik milijonas rinkėjų už ją balsavo.
D.Kuolys. Jeigu D.Grybauskaitė bus pasirengusi išmontuoti oligarchinę nomenklatūrinę sistemą, visuomenės paramos jai tikrai prireiks. Reikės padorių politikų partijose paramos. Kiekvienoje partijoje tokių žmonių yra. Reikės sąžiningų teisėsaugininkų paramos. Tokių taip pat yra, tik jie užspausti, užgniaužti. Tiesiog reikia šiuos žmones paskatinti dirbti toliau ir pasakyti, kad jie nebus baudžiami už sąžiningą darbą. Tai būtų toks platesnis valstybės atsinaujinimo ir laisvos tautos kūrimo frontas.
J.Dvarionas. Jeigu prezidentė gyvai bendraus su visuomeninėmis organizacijomis, įsiklausys į pilietinį balsą, ji turės kur kas daugiau jėgos ir įtakos, o jos siekiai bus geriau suprasti, įvertinti ir įgyvendinami.
Taikinys - oligarchija ir korupcija
A.Medalinskas. Kokius visuomeninės organizacijos turėtų sau kelti uždavinius, kuriuos galėtų atlikti kartu su naująja valdžia, jei ši būtų pasirengusi tokiems žingsniams, arba su žmonių pagalba, jei valdžia būtų abejinga? Viena tokių sričių jau įvardyta: kova su oligarchija. Galbūt kita prasminga veikla galėtų būti nukreipta prieš korupciją, spaudžiant valdžią priimti įstatymus ir teisinius aktus, realiai užlopančius korupcijos landas? Ar Pilietinis judėjimas, Piliečių santalka, Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir Lietuvos sąjūdis gali imtis bendrų veiksmų prieš oligarchiją ir korupciją?
B.Genzelis. Mano įsitikinimu, bendri veiksmai galimi. Nematau principinių skirtumų. Visuomeninės organizacijos ir visuomenė gali spausti Seimą ir Vyriausybę, kad būtų priimti antikorupciniai įstatymai. Kai kurie oligarchai šiandien pasiekė tokio įžūlumo kaip bananų valstybėje. Prisimename, kaip Žilvinas Marcinkevičius sakė Seimui, esą niekur nedingsite ir priimsite tą įstatymą kaip siūlyta. Aplink savo vilas apsitvėrė valstybinę žemę. Įžūlų oligarchų elgesį gali sustabdyti visuomenės nepakantumas ir teisėsauga. Reikia siekti, kad įstatymų laikytųsi visi. Daug kas priklauso ir nuo prezidentės. Teisėtvarkos pareigūnų skyrimas - prezidento rankose. Yra sakančiųjų: "nekritikuokite teismų ir teisėtvarkos", bet kaip gali nekritikuoti, jeigu jie taip elgiasi. Ir visuomenė yra pakankamai antioligarchiška. Prezidentę žmonės priėmė kaip gelbėjimosi ratą.
K.Čilinskas. Visų pirma turėtų būti kovojama su oligarchija ir monopolija, nes korupcija yra sudėtinė oligarchinės valstybės gyvenimo dalis. Kad gyvename tokioje valstybėje, pripažįstama visais lygiais. Apie tai kalbėjo ir nueinantis prezidentas, ir būsimoji valstybės vadovė. Kol nenukreipsime visi kartu savo pastangų prieš oligarchinę sistemą, neišmušime finansinio pagrindo iš po jos, tol oligarchinė sistema veiks, ir svajoti apie demokratiją valstybėje bus juokinga. Tautos pasiryžimas jau atsirado, tai rodo ir šių prezidento rinkimų rezultatai. Jeigu pradėsime nuo atskirų detalių, bet nejudinsime sistemos, bus lygiai taip pat kaip "Leo LT" atveju, kai valdžia pradžioje siūlė perskaičiuoti sandėryje akcijų procentus. Bet jeigu pats sandėris "stovi" ant neteisėto pamato, jis turi būti išmontuotas. Ir oligarchija taip pat.
J.Dvarionas. Valdžios ir visuomenės dialogas iki šiol yra labai sporadiškas: tai vyksta, tai vėl nevyksta. Dažniausiai kalbamasi tik pasiekus ribą, kai žmonės nebegali kentėti ir pradeda reikalauti. Pilietinės visuomenės formavimuisi yra gerai, kai žmonės suvokia savo balso svarbą ir ima kelti valdžiai reikalavimus. Nesutinku su tokiomis formomis, kai dūžta langai, bet tai, kad visuomenė išsakė savo skaudulius ir pradėjo reikalauti, yra labai gerai. Žinoma, siekiamybė - konstruktyvus dialogas, kai vieni pateikia savo požiūrį ir idėjas, o kiti įsiklauso ir siekia ar bent jau sutinka bendradarbiauti. Prisiminkime Sąjūdį. Jis langų nedaužė, bet tai buvo jungtinis visos Lietuvos žmonių veiksmas. Ir valdžia suprato, kad Sąjūdis yra jėga, su kuria reikia skaitytis. Tada ir sutiko bendradarbiauti.
K.Čilinskas. Labai geras pavyzdys. Su oligarchija reikia kovoti tokiomis pat priemonėmis. Ir susitelkus.
A.Medalinskas. O gal valdžia ir oligarchai pradeda jausti šias žmonių nuotaikas, kol procesas dar neišėjo į gatves? Žiūrėkite, jau lyg ir sutinkama derėtis dėl "Leo LT" išmontavimo. Galime daug kalbėti apie pilietinę visuomenę ir demokratiją, bet nepasitenkinimas korupcija ir oligarchija, atrodo, šiandien labiausiai sutelkia žmones.
D.Kuolys. Pilietinis sektorius nėra labai stiprus, todėl ir turime oligarchinę santvarką, kuri kūrėsi pilietinės visuomenės sąskaita. Oligarchija gali būti išmontuota tik stiprinant pilietinę visuomenę. Turi atsirasti pilietinės visuomenės stuburas su vidurine klase. Jį užauginti - ne tik visuomenės, bet ir politikų uždavinys. Kitaip tuštumą užpildys naujos grupuotės arba specialiųjų tarnybų vaikinai.
Kitas akcentas - mūsų visuomenės ir politinių lyderių vertybiniai pagrindai. Vertybinė orientacija. Mes per mažai šnekame apie viešąjį gėrį ir interesą, bendrą naudą ir tarnavimą jai. Jeigu nėra šių principų, politinis elitas ir partijos jų negina ar tiesiog neturi, yra tik asmeninis arba grupinis interesas be bendro gėrio sampratos. Tada viskas atrodo kaip klanų grumtynės. Turi atsirasti tarnavimo bendram reikalui idėja. Ją privalo ginti politinis elitas. Ir visuomenei ši idėja turi būti brangi. Laisvoje visuomenėje ji vertinama nuo senų laikų, bet Lietuvoje tarnavimo bendram reikalui idėja užmiršta.
Tauta ir laisvė
A.Medalinskas. O meilė tėvynei, patriotizmas, tautiškumas turėtų būti viena svarbesnių veiklos sričių pilietinėms visuomeninėms organizacijoms? Sąjūdžio metais tai buvo viena ryškiausių mūsų vertybių. Dabar minime Baltijos kelio dvidešimtmetį, kai visi buvome kartu. Tai juk irgi buvo didžiulė vertybė?
D.Kuolys. Tai svarbu ir šiandien. Valstybės sampratą klasikiniu požiūriu mes praradome. Dabar ji Lietuvoje suprantama kaip prievartos aparatas, kurį, norėdami būti laimingi, turime išstumti iš savo gyvenimo. Dingo klasikinė samprata valstybės, kaip piliečių susivienijimo, grindžiamo tam tikromis vertybėmis, bendrais tikslais, solidarumu, ir tokios meilės valstybei, tautai, kaip politinei ir tautinei bendruomenei, labai stinga, o tai turėtų būti siejama visų pirma su laisvės idėja. Lietuvoje tėvynė ir valstybė nuo seno yra susieta. Bet jeigu ragini mylėti tėvynę kaip prievartos aparatą, be laisvės, tai bus iškreipta vergo meilė, juo labiau jei ji sumišusi su neapykanta kitoms tautoms, bendrapiliečiams. Šito pseudopatriotizmo, pseudotautiškumo eksploatavimo šiandien yra labai daug, ir jis pavojingas. Atsirado tuštuma. Nebėra tos valstybės, tautos, tėvynės, kaip laisvos tėvynės, tautos, respublikos. Ši pilietinė dorybė visada buvo ugdoma Lietuvoje ir mums visiems reikia daugiau veikti laisvos tėvynės ir valstybės meilės labui.
B.Genzelis. Tauta, nežinanti savo istorijos, neturi ir ateities. Sąjūdžio laikais tai buvo aiškiai suvokta. Dabar situacija kita. Lietuvos istorijos vadovėliuose gali rasti visko. Net savo istorijos juodinimo. Pavyzdžiui, teiginių, esą Sąjūdį sukūrė KGB. Vieną tokį vadovėlį, rekomenduojamą mokykloms, mačiau. Nekeista, kad paskui jauni žmonės tiki - kuo bjauriau apie savo tautą atsiliepsi, tuo geriau. Ir buvusi prezidento V.Adamkaus patarėja, dabar švietimo viceministrė Nerija Putinaitė rašė, kad Joną Basanavičių galima pavadinti šizofreniku, o Nepriklausomybės Aktas yra kažkas atsitiktinio. Tai sako aukšti pareigūnai. Ką kiti žmonės gali galvoti apie savo valstybę? Arba štai Tautos prisikėlimo partija blokuoja istorinės atminties išsaugojimo komisijos darbą Seime, kurios tikslas - įprasminti tautos Sąjūdžio istoriją, kai tauta atgimė, o šios partijos vadovas ir Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas su žmona demonstratyviai išeina iš Seimo salės. Didesnio spjūvio tautai vargu ar gali būti. Kaip tada skiepyti patriotizmą valstybėje?
J.Dvarionas. Patriotizmas yra jausmas, kylantis iš žmonių, mūsų bendrystės, iš viso to, kas mus sieja. Tai ir mūsų tautiškumas,
kalba, žemė, kurioje gyvename, ir ryšiai su išvažiavusiais lietuviais. Labai svarbus yra pasididžiavimas Lietuva, savimi, savo tauta, savo laimėjimais, galų gale ir pasididžiavimas savo valdžia, jeigu ji šito verta, o dabar to labai trūksta. Savo valstybės juodinimas dažnai yra politinių intrigų dalis, kai vieni kitus žemina norėdami iškilti, tuo tikrai neprisidėdami prie tėvynės meilės ugdymo, prie visuomenės pilietinio sambūvio. Mes turime kuo didžiuotis. Ir senojoje Lietuvos istorijoje, ir jos naujausiu etapu lietuvių tauta, žmonės, kurie gyvena šioje valstybėje, padarė tokių ryškių žygių, kad dauguma pasaulio tautų tuo džiaugtųsi ir didžiuotųsi. Kodėl ne mes? Sovietinės okupacijos metais mokėjome didžiuotis savo tauta. Jautėmės esą saviti, turėjome svajonę, laisvės viziją, kurią ir įgyvendinome. Europos Sąjungos laikais irgi privalome turėti savo aiškią viziją, ko siekiame Europoje, ir tai įgyvendinti.
K.Čilinskas. Jokiais įstatymais ir pareiškimais negalima sukurti meilės jausmo valstybei ir patriotizmo. Kas daroma per prievartą, turi priešingą rezultatą. Kiekvieno patriotizmo ir meilės tėvynei jausmas yra labai gilus ir toks stiprus, kad jeigu kas nors jį užkabins, žmonės Lietuvoje sukils. Tas jausmas nesunaikinamas. Matyt, tai Dievo įdėta. Kiekvienas jaučiasi esąs savo tautos atstovas. Kalbos apie meilę tėvynei nėra jokia abstrakcija ir neturi būti tik deklaracija. Meilė tėvynei yra tai, kai galvojame apie kitus žmones, esančius šalia, kaip apie save. Ir norime, kad visiems Lietuvoje būtų gerai. Kai susitinki su žmonėmis miestuose ir kaimuose, supranti, jog dauguma supranta, kas yra patriotizmas. Jiems apie tai net nereikia kalbėti. Bet iš tikrųjų dar yra laisvės problema. Tokia pat svarbi, kaip ir prieš nepriklausomybės atkūrimą. Tada siekta laisvės nuo išorinės jėgos, o dabar - nuo vidinės jėgos, oligarchijos. Nelaisvę jaučia net valdžios ir teisėsaugos atstovai. Baimės ir nesaugumo jausmas yra didžiulis, o iš čia kyla solidarumo, bendrų veiksmų poreikis, kaip išsivaduoti. Tai irgi dalis meilės savo tėvynei jausmo. Reikia vėl siekti laisvės Lietuvoje, burtis ir vienytis kartu.
