Mykolo Romerio universitete (MRU) disertaciją apsigynusi teisės krypties mokslininkė dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė (vadovė – prof. dr. Lyra Jakulevičienė), paaiškina, kad išlyga yra valstybės pareiškimas, kuriuo ji, ratifikuodama tarptautinę sutartį, siekia pakeisti arba apriboti tam tikrų jos nuostatų taikymą savo atžvilgiu, rašoma MRU pranešime žiniasklaidai.
Kitaip tariant, valstybė prisijungia prie bendros taisyklių sistemos, bet iš anksto pasilieka teisę kai kurių nuostatų „neįsileisti“. „Paprasčiau tariant, valstybė tarsi sako: mes prisijungiame prie šios sutarties, bet su tam tikromis sąlygomis, pasirinkdami, kiek ją taikysime, o kiek – ne“, – paaiškina mokslininkė. Tai, kas atrodo kaip techninis teisinis niuansas, žmogaus teisių praktikoje gali reikšti labai konkrečius dalykus: nuo lygybės šeimoje iki apsaugos nuo diskriminacijos.
Kai universalios teisės tampa „sąlyginės“
Problema išryškėja ten, kur žmogaus teisės paliečia jautriausias visuomenės sritis – šeimos santykius, santuoką, vaikų teises, moterų ir vyrų lygybę. Būtent čia, kaip savo disertacijoje analizuoja dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė, valstybės dažniausiai ir formuluoja plačiausias išlygas. Tyrėja atkreipia dėmesį, kad ypač dažnai jos paliečia Konvenciją dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims ir Vaiko teisių konvenciją – dokumentus, kurie laikomi vienais svarbiausių žmogaus teisių sistemoje.
Kai kurios valstybės, prisijungdamos prie tarptautinių sutarčių, nurodo, kad šios bus taikomos tik tiek, kiek neprieštarauja konstitucijai ir šariato teisės normoms. Formaliai sutartis galioja, tačiau jos turinys tampa „filtruojamas“ per nacionalinės teisės prizmę.
„Tokios plačios išlygos iš esmės sumažina tarptautinės apsaugos apimtį. Apsauga de facto susilpnėja“, – akcentuoja mokslininkė. Disertacijoje ji analizuoja ir konkrečius pavyzdžius, tarp jų – Pakistano išlygą, susijusią su lygybės principu pagal ratifikuotą Pilietinių ir politinių teisių paktą. Tokiais atvejais tarptautinis standartas lieka galioti tik iš dalies, o jo reali įtaka valstybės viduje tampa ribota.
Sistema, kuri remiasi valstybių reakcija
Tarptautinė teisė numato mechanizmą, kaip tokios situacijos turėtų būti kontroliuojamos. Kitos valstybės gali pateikti prieštaravimus. Taigi teoriškai tai turėtų veikti kaip savireguliacijos sistema: jei išlyga per plati ar prieštarauja sutarties esmei, ji sulaukia atsako. Tačiau, kaip pabrėžia dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė, realybė yra sudėtingesnė. Valstybės dažnai nepareiškia prieštaravimų ne todėl, kad pritaria, o todėl, kad renkasi diplomatinį atsargumą. Tokį tylėjimą tarptautinė teisė tam tikrais atvejais traktuoja kaip sutikimą, tačiau mokslininkė siūlo žiūrėti atsargiau.
„Valstybių tylėjimas dažnai nėra teisinė pozicija. Tai veikiau politinis pasirinkimas nesukelti įtampos“, – teigia ji. Disertacijoje pabrėžiama, kad prieštaravimų mechanizmas yra naudojamas retai ir nevienodai, o jo poveikis – ribotas. Net kai prieštaravimai pateikiami, jie nebūtinai lemia išlygos atšaukimą. Kitaip tariant, sistema veikia, bet ne visada sukuria realų pokytį. Tai turi tiesiogines pasekmes žmogaus teisėms. Kaip pažymi tyrėja, žmogaus teisės pagal tarptautinę doktriną turi būti „praktinės ir veiksmingos“, o ne vien deklaratyvios. Kai išlygos per plačios, jos rizikuoja šį principą susilpninti.
Kur baigiasi kontrolė: „vykdymo spraga“
Vienas svarbiausių disertacijos akcentų – tai, ką mokslininkė apibūdina kaip „vykdymo spragą“.
„Net kai nesuderinamos su sutarties objektu ir tikslu išlygos yra identifikuojamos, nėra aiškaus, privalomo ir veiksmingo mechanizmo, kuris priverstų jas atšaukti arba nustatytų jų teisines pasekmes. Todėl jos gali išlikti ilgai ir nuosekliai silpninti realią žmogaus teisių apsaugą“, – apibendrina dr. Aistė Augustauskaitė-Keršienė. Tai sukuria paradoksą: tarptautinė sistema geba atpažinti problemą, bet ne visada turi galios ją išspręsti. Būtent čia atsiranda esminė įtampa tarp formalaus teisinio mechanizmo ir realaus žmogaus teisių veikimo.
Kaip galimą sprendimą tokioms situacijoms mokslininkė disertacijoje nagrinėja dirbtinio intelekto galimybes žmogaus teisių sutartims prižiūrėti. Ne priimant sprendimus vietoje teisininkų, o kaip realią pagalbą analizuojant teisės aktus. Anot dr. Aistės Augustauskaitės-Keršienės, DI galėtų automatiškai stebėti naujas išlygas, jas klasifikuoti, palyginti su ankstesne praktika ir identifikuoti potencialiai problemines formuluotes. Taip pat padėti kurti skaidresnes duomenų bazes nustatant, kur ir kaip žmogaus teisės yra labiausiai apribojamos.
„Kitaip nei valstybės, kurios dažnai tyli dėl politinių sumetimų, DI veiktų sistemingai ir nešališkai, be diplomatinio „patogaus tylėjimo“,“ – pabrėžia tyrėja. Vis dėlto galutinis vertinimas turi likti žmonių ekspertų rankose, nes tai nėra vien techninis, o ir vertybinis sprendimas.
Žvilgsnis į ateitį: sistema, kuri žino savo silpnumus
Mokslininkė dalinasi, kad tarptautinė žmogaus teisių sistema nėra neveikianti. Visgi jos efektyvumas priklauso nuo valstybių politinės valios ir tiesioginių reakcijų. Kai ši valia silpsta arba tampa selektyvi, atsiranda spragos – žmogaus teisės tampa labiau deklaratyvios nei realiai saugančios.
Tad pagrindinis dr. Aistės Augustauskaitės-Keršienės keliamas klausimas nėra vien teisinis. Jis yra sisteminis: kaip užtikrinti, kad sutartys, kurios vadinamos universaliomis, tokios išliktų ir praktikoje. Arba, kitaip tariant, svarbu ne tik ką valstybės pasirašo, bet ir kaip realiai tai veikia konkretaus žmogaus gyvenime.
