Dabar populiaru
Publikuota: 2019 sausio 12d. 15:00

Ukrainą remiantis Jonas Ohmanas: „Buvo laikas, kai aš ėjau vos ne į bankrotą“

Jonas Ohmanas Interviu
Vidmanto Balkūno / 15min nuotr. / Jonas Ohmanas

Lietuvos švedas Jonas Ohmanas, Ukrainą remiančios organizacijos „Blue/Yellow“ vadovas, pradėjo dėstyti švedų kalbą. Imtis šio darbo privertė finansai. Per pastaruosius penkerius metus, kai diena iš dienos rinko paramą ukrainiečiams ir vežė humanitarinius paketus į frontą, pats kone bankrutavo ir nebeturėjo už ką pragyventi.

„Yra tokia palaima ir prakeikimas, kad aš esu gana pajėgus žmogus. Aš galiu kažką daryti. Tu sėdi ir supranti, kad tu gali kažką daryti, gali kažką pakeisti“, – sako Jonas Ohmanas, kalbėdamas apie savo motyvaciją padėti kariaujančiai valstybei.

Šeštadienį jis ir „Blue/Yellow“ komanda rengia tradicinį paramos koncertą „Kartu iki pergalės“. Jo metu surinktos lėšos bus skirtos Ukrainos kariams ir palei fronto liniją gyvenantiems žmonėms. Prie to gali prisidėti visi, paskambinę telefonu 1406 ir paaukoję 2 eurus.

Su „Blue/Yellow“ vadovu J.Ohmanu kalbėjome apie padėtį Ukrainoje, fronte ir jo asmeniniame gyvenime.

– Kada paskutinį kartą buvai Ukrainoje?

– Gruodžio mėnesį. Dabar darom koncertą, tai filmavom koncertui vaizdus.

Bet esmė tokia, kad mes dirbam vos ne kasdien. Žmonės manęs klausia: kada buvai? Aš būnu kiekvieną dieną, realiai. Bendrauju, darau kažką, derinu kažką. Nereikia fiziškai vykt kiekvieną kartą šiais laikais. Juo labiau kad internetas yra galingas dalykas. Yra žmonės, su kuriais mes dirbam, pasitikim, ir galim perduoti kažką per kitą, nebūtinai ten reikia būt.

Kai kada tas nebuvimas Ukrainoje irgi yra gerai. Tu tokį atstumą laikai, kitaip mąstai.

Yra kelios tendencijos, apie kurias aš papasakosiu. Karas keičiasi, tai reiškia, kad mes irgi turime pagal tai orientuotis ir rasti savo priėjimus; savo darbo būdą, pavadinkim. Taip viskas ir sukasi.

– Apie tendencijas būtinai pakalbėsim, bet aš dar noriu patikslinti. Ar teisingai supratau, kad pastaruoju metu važiavimų į frontą sumažėjo?

– Tikrai taip. Mes važiuojam tikrai rečiau. Anksčiau būdavo kartą per mėnesį, o dabar kartą per pusantro, ar per du kartais.

Taip yra dėl įvairių priežasčių. Visų pirma, mes pakankamai tikslingai dirbam ir nereikia tokių didelių kiekių uniformų, batų. Mes vežam šiek tiek to, bet dabar reikia sudėtingesnių dalykų. Brangesnių ir mažesnių. Kartais atrodo, kad galėčiau ten skrist su čemodanu ir efektas būtų geresnis (nusijuokia).

Kai kada tas nebuvimas Ukrainoje irgi yra gerai. Tu tokį atstumą laikai, kitaip mąstai, – sako Jonas Ohmanas.

– Tai kokios dabar tendencijos, kalbant apie paramos gabenimą? Kas dabar yra svarbu?

– Labai ryški tendencija yra elektronika. Jaučiam šitą tendenciją pagal prašymus, pagal tam tikrus darbus, operacijas, kurios ten yra vykdomos, ir mes padedam. Tai susiję su žvalgyba, tai susiję su radijo ryšiais, tai susiję su karyba įvairiom formom.

Pradėjom rimčiau dirbt maždaug prieš pusantrų metų. Nors ne, šiaip jau ir 2015 metais dirbom su radijo ryšiu. Ten iš tikrųjų problema buvo, naudojo tokią seną tarybinę techniką. Tada mes duodavom iš Lietuvos naujų radijo stočių. Ir tai buvo tuo metu tikrai labai reikalinga.

Buvo labai skaudus atvejis Debalcevėj, kur realiai Rusijos pusė buvo perėmus visus ryšius. Ukrainos kariai sėdėjo, – aš ten buvau, pats negirdėjau tiesiogiai, bet man pasakojo, – ir klausė, kaip rusai įsiterpdavo į jų radijo ryšį. Sakydavo: priviet, mes viską girdim, viską žinom. Aš pastebėjau tada, kaip demoralizuoja tokie pralaimėjimai elektroniniame lauke, iniciatyvos praradimas. Tu negali susišnekėti, jauti, kad tave stebi, klausosi. Iš tikrųjų, tai yra kariams morališkai toks gana skaudus suvokimas.

Rusija įvedė savo visą elektroninės karybos arsenalą ir išbando Ukrainoj. Ten yra daug įvairių sistemų, įvairių lygių, įvairių variantų, kurie dirba aktyviai visame fronte. Ir mes, sakykime, vis dažniau susiduriam su tom sistemom.

Galiu duoti vieną konkretų pavyzdį: sistema „Žitel“ (liet. „Gyventojas“).

– Neteko girdėti.

– Tai yra tokia rusiška radijo sistema, naudojama užglušinti, perimti, trukdyti ir taip toliau. Ta sistema buvo naudojama perimant Krymą. Ji ir dabar naudojama fronto linijoj kai kur.

Ir aš galiu taip pasakyti, kad nebūtų per daug: mes esame tą sistemą pergudravę. Išmokom, kaip apeiti šiek tiek, kad sistema negalėtų veiksmingai... (barbena pirštais į stalą lyg ieškodamas žodžio, bet nebaigia sakinio, – 15min). Aš negaliu sakyt kaip.

– Taip, suprantama.

– Tai yra labai įdomus darbas. Bendrom jėgom tai vyksta. Bet ten reikia pirkti tam tikrų dalykų, kurių ukrainiečiams nusipirkti yra sudėtinga. Aš pasakysiu, kuo mes naudingi; tiesiog duodu pavyzdį.

Viena priežastis yra tokia, labai paprasta: jeigu ukrainiečiai daro viešą pirkimą, Rusija visų pirma sužino, ko jiems reikia, ir gali pagal tai orientuotis, ką ukrainiečiai nori daryti; visų antra – Rusija kišasi į viešųjų pirkimų procesus, – gal netiesiogiai, – ir sumaišo kortas; pavyzdžiui, duoda geresnę kainą ir po to pasitraukia iš konkurso.

Mes („Blue/Yellow“, –15min) darom ką norim. Mes galim pirkti tam tikrą elektroniką; kartais net nebrangiai. Ir mūsų nemato. Mes tą darėm ne vieną kartą, įvairiom struktūrom. Aš nenoriu pasakyti per daug, bet toks momentas yra.

Duodu pavyzdį, kad suprastumėt, koks yra karas: pradedi suvokti, tarkim, kabelių svarbą. Elektros kabelių. Infrastruktūriškai tas yra labai paprasta, manytum, bet nieko panašaus. Ten yra daug tų niuansų.

Pavyzdžiui, reikia žmonėms staigiai tūkstančio metrų kabelio; tam tikro tipo, tam tikrų charakteristikų. Tarkim, kariuomenė pirks ne tūkstantį metrų, bet šimtą kilometrų. Viskas gerai, bet kada tas bus? Šitas mechanizmas pakankamai lėtai sukasi, poreikiai keičiasi. Va čia mes ir galim padėt, – aišku, turėdami resursus, – nors ir rytoj.

– Man šiaip įdomu: kaip tu staigiai gauni kilometrą specifinio kabelio?

– Oi, čia labai paprasta. Mes žinom, kur gauti. Aš gal nežinau pats, bet aplink mane yra žmonių, kurie žino. Juk čia mūsų tinklas. Yra žmonės, kurie dirba tam tikra tema ir yra įsigilinę. Ir mes pakankamai greitai galim daryti.

Kitas privalumas mūsų, kad čia vis tiek yra Baltijos šalis, Europa. Kaip bebūtų, žmonės čia geriau gyvena, ir mums surasti resursus yra paprasčiau. Mums tūkstantis eurų nėra taip jau daug, o su tūkstančiu euru ten, fronte, jeigu dedi taisyklingai, gali labai daug daryti. Net su šimtu euru kitą kartą gali kažką padaryti. Svarbu kur, kam, kada, – jeigu tu darai tai pakankamai tikslingai, tai kartais ir su labai nedidele pinigų suma gali padaryti labai daug.

Jono Ohmano nuotr./„Blue/Yellow“ pristatė BMP akumuliatorius į frontą
Jono Ohmano nuotr./„Blue/Yellow“ pristatė BMP akumuliatorius į frontą

Be abejo, labai svarbus yra psichologinis momentas, kad kariai mato pagalbą. Duodu pavyzdį. Atvažiavom neseniai į vieną dalinį ir davėm jiems BMP akumuliatorių. Tie žmonės nebuvo girdėję iki šiol apie mus, – čia buvo trupučiuką toks specialus atvejis, – ir jie buvo taip maloniai nustebinti šito dalyko, kad net nemoku paaiškinti. Negalėjo patikėt žmonės, kad iki šiol kažkas iš kitų šalių važiuoja ir perduoda labai reikalingus dalykus.

Yra tas momentas, nesikuklinsiu, kad mes įdiegiam tam tikrą lietuvišką štampą: esam, darom, dirbam.

– O dar, be jūsų, yra kas nors iš užsienio organizacijų, kurios dabar veža paramą ukrainiečiams?

– Pagrindinis darbas iš užsienio eina iš Ukrainos išeivijos, kaip bebūtų. Žmonės, kurie tiesiog yra įpareigoti tą daryti.

Tokių kaip mes yra dar. Yra Amerikoj, Prancūzijoj, yra šen bei ten. Bet, drįsčiau teigti, kad mes esame unikalūs tuo, kad seniai dirbam, itin sistemingai, kai kada labai net specifiškai.

– Ar tai vis dar yra pagrindinė veikla tavo gyvenime?

– Čia geras klausimas. Laiko atžvilgiu tai gal ir ne. Buvo laikas, kai aš ėjau vos ne į bankrotą. Finansiškai. Tiesiog nebeturėjau pinigų, už ką gyvent. Visi tave giria, šaunuoliai, taip ir toliau, bet aš turėjau kažkaip gyventi.

Ir aš dabar dėstau švedų, tiesą sakant (nusijuokė). Ką aš gi moku? Tą ir darau. Tai yra tokia veikla, kuri užima pakankamai daug laiko, bet užsidirbti reikia.

Kalbant apie Ukrainą, sakyčiau, dirbama mažiau, bet gal kiek efektyviau ir tikslingiau. Atsisėsti prie kompo ir kažką atidirbti jau yra įprotis.

Jono Ohmano nuotr./Jonas Ohmanas su Ukrainos kariais fronto linijoje
Jono Ohmano nuotr./Jonas Ohmanas su Ukrainos kariais fronto linijoje

– Ką reiškia efektyviau?

– Taip, efektyviau. Pradžioje karo buvo chaosas, bardakas visiškas. Viską metėm, lėkėm, darėm. Dabar jau vis tiek yra ramiau, viskas stovi vietoje, per daug nesikeičia. Dabar reikia kitaip žaist. Subtiliau, pavadinkim.

– O kokia dabar padėtis fronte? Dabar jau įvesta karo padėtis.

– Karo padėtis, ne karo padėtis, – visiškai vienodai rodo. Mes buvom ten per karo padėtį, važiavom, kaip važiavę. Gal kažkiek sugriežtėjo tvarka, bet taip labai jau nežymiai. Aišku, mes žinom, kaip ten važiuot.

– Jūs turit kokius nors specialius leidimus kaip paramos vežėjai?

– Turim. Mes turim kelias sistemas, kaip važinėti tenai. Kartais reikia važiuot taip, kad mūsų nematytų: buvom ir viskas, niekas nepastebėjo. Tas buvimas inkognito kartais yra labai naudingas. Mes irgi vykdome tam tikrą žvalgybą, žiūrim padėtį, kas vyksta ir kaip geriau mums prisidėti.

– Ar vyksta tenai apsišaudymai?

– Tai aišku, visą laiką. Šaudo kiekvieną dieną, kas antrą dieną, kas trečią dieną.

– O kas šaudo? Snaiperiai, artilerija?

– Artilerija ir snaiperiai. Snaiperiai visą laiką parengti, ieško taikinių. Kartais pataiko, matom, kad žmonės žūsta. Negaliu tikrais skaičiais kalbėt, bet šiuo metu didesnė dalis žmonių žūva nuo snaiperių; kažkokia dalis nuo artilerijos, minų ir panašiai.

Reikia suprasti, kad visi Rusijos kariuomenės snaiperiai yra pabuvę Donbase. Jiems tai treniruočių poligonas. Ir jie irgi atidirba naujas taktikas.

Jono Ohmano nuotr./Ukrainos fronto linijoje
Jono Ohmano nuotr./Ukrainos fronto linijoje

Be to, Rusija įvedė keletą moderniausių savo artilerijos padalinių. Ten jau tokios sistemos, kurios labai tiksliai šaudo. Anksčiau jie šaudavo trisdešimt, keturiasdešimt sviedinių, tai dabar šauna kokius keturis, penkis. Tiksliai: bam, bam, bam (daužo delnu stalą).

Dronų karyba ten vystosi labai smarkiai.

– O naudoja civilinius ar karinius dronus?

– Mes?

– Ukrainiečiai turiu omeny.

– Visaip. Yra visokių sistemų. Čia atskira tema. Ten yra civilinių, necivilinių sistemų.

Mes irgi gana tikslingai prie to dirbam. Buvo atvejis, – nesakysiu kur, dabar jau neaktualu, – kai viename fronto ruože vienintelis šiek tiek galingesnis dronas buvo mūsų atvežtas. Buvo tokia padėtis.

Aišku, žmonės bando išnaudot naujas koncepcijas. Mes matom tai. Bet čia labai plati tema.

Reikia suprasti, kad visi Rusijos kariuomenės snaiperiai yra pabuvę Donbase. Jiems tai treniruočių poligonas. Ir jie irgi atidirba naujas taktikas, – sako Jonas Ohmanas.

– Dabar pasigirsta kalbų, esą dėl krentančių Rusijos prezidento Vladimiro Putino reitingų ir dėl rinkimų Ukrainoje šiemet galima tikėtis provokacijų ir net karinių veiksmų. Kaip viskas atrodo žiūrint iš tavo perspektyvos?

– Kalbų yra daug. Labai stebi žmonės realią žvalgybinę informaciją. Žvalgyba abiejose pusėse labai ištobulėjo, vieni apie kitus žino pakankamai daug.

Apie Donbasą kalbant, Rusija tikrai turi pajėgumų ten ir tikrai galėtų padaryti daug ką. Kalbant apie kažkokį bendrą puolimą į Ukrainą, tai ne, ne, ne. Tikrai ne. Mes turim suprast, kad tai būtų kito masto reikalas, politiškai tiesiog pražūtis; jau nekalbant apie Ukrainos pasipriešinimą. Netiesioginis efektas irgi būtų: įsivėlusi į rimtą konfliktą su Ukraina, Rusija nebeturėtų pajėgumų kitur. Rusija ne tokia jau galinga karine prasme, kaip gali atrodyt.

Kad bus provokacijų, kad bus kažkokių veiksmų Donbase, tai aš neabejoju. Kaip bebūtų, ten dabar yra apie 30–35 tūkst. Rusijos Federacijos karių. Jie užsiima įvairiais dalykais, stiprina gynybą, dirba su kitom užduotim. Ir taip pat Kryme stiprinamos pajėgos.

Tai ta prasme, Rusija tikrai kelia grėsmę jau vien laikymu kariuomenės ten. Tai yra svarbus Rusijos taktikos elementas – palaikyti nuolatinę įtampą. Kas bus toliau? Visi kažko laukia, visi kalba, seka signalus, dalinių perkėlimus. Aš jau pradedu kitaip į tai žiūrėti: atsargiau gal, tuo pačiu ramiau.

Vis tiek tai nėra Rusijos kariuomenės tradicinis karas. Čia yra KGB karas: specialios operacijos, priedangos, provokacijos, tikrinimas. Iškrečia tam tikrą šunybę ir žiūri, kas bus. Įtampa, blefas, dezinformacija. Tai yra KGB karo metodai.

– Kaip Ukraina laikosi šito karo akivaizdoje? Kokia padėtis valstybėje, visuomenėje?

– Kalbant apie rinkimus, noriu manyti, kad Petras Porošenka bus perrinktas. Žmonės Ukrainoje taip sako: Porošenka blogas, bet Tymošenko pavojinga.

Jono Ohmano nuotr./Ukrainos fronto linijoje
Jono Ohmano nuotr./Ukrainos fronto linijoje

Jis visgi padarė daug teigiamų žingsnių. Kalbant apie NATO, Europos Sąjunga, tai yra labai aišku, kad jo kryptis ten. Nėra dėl to abejonių. Tai čia kalbant apie išorinę politiką.

Kalbant apie vidinius reikalus, aišku, yra didelis nepasitenkinimas juo. Korupcija, nusikaltimai, nebaudžiami oligarchai, – šitoje vietoje jis nesugebėjo susitvarkyti.

Kita vertus, yra daug teigiamų tendencijų. Infrastruktūra gerėja, keliai gerėja. Čia toks signalas, kad kažkas gerėja. Keliai ten buvo amžina problema, pats buvai, žinai. Centrinės valdžios kontrolė dėl korupcijos į regionus gerėja. SBU (Ukrainos saugumo tarnyba, –15min) išsivalė. Vidinė saugumo padėtis gerėja. Nėra gerai, bet gerėja.

Ir labai svarbų dalykai reikia pasakyti: Rusija prarado Ukrainą. Viskas. Ukraina nebegrįš. Nebegrįš. Nebent per prievartą, bet labai sunku suvokt tai. Aš kalbu ne apie NATO ar santykius su Europa. Prarado ne tik geografiškai, bet ir psichologiškai. Žmonės orientuojasi nebe į Rusiją. Aišku, tų giminaičių yra, tų ryšių yra, bet Ukrainos žmonės jau orientuojasi į Vakarus. Mes tame irgi dalyvaujame, darome tą savo menką dalį ir esame labai patenkinti.

– Kaip pati Ukrainos visuomenė priima atsiskyrimą nuo Maskvos patriarchato? Ne žiniasklaida, ne politikai, bet eiliniai piliečiai, su kuriais tu bendrauji.

– Teigiamai, labai teigiamai. Vienas žmogus man sako: aš esu ateistas, bet aš esu Kijevo patriarchato ateistas (kvatoja).

Čia yra ne tik religija, čia yra ir tapatybė. Aš jau 2014 metais supratau, kad karas irgi yra tapatybė. Kas tu esi. Mes visi turime savo motyvaciją, – aš turiu savo tokią specifinę motyvaciją, – bet kuo tiksliau žinai, kas tu esi, tuo tu būsi geresnis karys, tuo geriau tu sugebėsi tą savo erdvę ginti. Tapatybės ryšys su religija, pavyzdžiui, yra itin svarbus.

Buvo toks momentas. Mes atvežėm paramą vienam daliniui į frontą. Filmavom ten prie tokio sudegusio namo. Matom per kelią atbėga mergaitė. Ji atbėgo prie mūsų ir apkabino tokią ukrainietę karę, džiaugėsi labai. Paskui ta mergaitė dingo kažkur; pabuvo ir dingo. Paskui ji vėl atėjo iš savo močiutės namo, bet jau apsirengusi višivanką (ukrainiečių nacionalinis drabužis, – 15min). Aš buvau apakęs. Toks niuansas, kur anksčiau nebuvo tokių dalykų. Buvau tikrai nustebęs. Kažkas ten keičiasi.

Vienas žmogus man sako: aš esu ateistas, bet aš esu Kijevo patriarchato ateistas, – sakė Jonas Ohmanas.

– Sakei, kad turi savo specifinę motyvaciją. Kokia tavo motyvacija?

– Tai aišku, kad už Poltavą (juokiasi). Vienas karys Donecko oro uoste manęs klausė: kad koks lietuvis mums padėtų, tai aš suprantu, bet kuo čia dėtas švedas? Aš sakau: za Poltavu! Žiūri jis į mane taip tiriamai ir galvoja: tiesa ar ne? (Juokiasi).

Aš gyvenu čia, Lietuvoje, ir čia gyventi man yra gera. Ir kartu aš suprantu, – net ir iš savo tarnybos Švedijos kariuomenėje, – tą Rusijos problemą. Ir kai Kryme viskas prasidėjo, aš iškart supratau, kad jeigu ten bus blogai, tai ir čia bus blogai. Reikia kažką daryti. Instinktas toks, kad reikia veikti.

Prisimenu, kai pirmais nepriklausomybės metais važinėdavau po Lietuvą, diedukai man pasakodavo apie kažkokią Juodąją jūrą. Kadaise Lietuva buvo... Galvodavau, ką tu čia šneki, dieduk, čia gi Baltijos jūra. Nieko tada nesupratau. Ir staiga Ukraina, staiga karas, ir staiga aš suprantu šitą. Aš suprantu apie tą Juodąją jūrą, apie tą strateginę gelmę. Kai pasižiūri į istorija, tai lietuviai atsiradus reikalui vienaip ar kitaip visada gynė tą savo strateginę gelmę. Mane tas stipriai paveikė.

Neseniai buvo padaryta apklausa Lietuvoje. Ten buvo klausiama, kiek žmonių gintų Lietuvą. Gyvendamas čia aš tiesiog manau, kad daug kas prisidėtų. Daug kas. Ir mes tų žmonių tiesiog nematom dabar, nes nėra reikalo čia skelbtis, kad kažką ginsi. Bet jeigu reikalas atsirastų, tai aš pažįstu šimtus žmonių, kurie vienaip ar kitaip darytų, ką reikia daryti.

Aišku, ukrainiečiai mane irgi sužavėjo. Ne tik mane, mus visus čia labai stipriai paveikė Maidanas. Staiga iš kažkur atsirado žmonės, kurie ėjo ir aukojo save. Iš kur tas ryžtas? Iš kur tas orumas? Tai buvo kažkas tokio, kas labai stipriai paveikė mus.

Jono Ohmano nuotr./Jonas Ohmanas su Ukrainos karinio jūrų laivyno kariais
Jono Ohmano nuotr./Jonas Ohmanas su Ukrainos karinio jūrų laivyno kariais

– Tu įsivaizduoji, kaip galėtų baigtis tavo asmeninis įsitraukimas į karą Ukrainoje? Tu įsivaizduoji savo šitos veiklos pabaigą?

– Ne. Aš tą supratau atvykęs į Baltijos šalis, 1990 metais. Aišku, tada aš jaunas studentas buvau, kitaip gyvenimą mačiau. Bet būdamas čia aš supratau, kad tai yra gyvenimo darbas, gyvenimo užsiėmimas. Ir tai, kas vyksta Lietuvoje, kas vyksta Ukrainoje... Sakykim, yra noras atstatyti tai, kas griaunama, normalizuoti, rasti pusiausvyrą, kad būtų galima normaliai gyventi. Aš jaučiu tai.

Yra tokia palaima ir prakeikimas, kad aš esu gana pajėgus žmogus. Aš galiu kažką daryti. Tu sėdi ir supranti, kad tu gali kažką daryti, gali kažką pakeisti. Ir tai tave provokuoja: davai, daryk ką nors!

Aš pasakysiu atvirai. Per Maidaną aš susirgau plaučių uždegimu ir supratau, kad negaliu važiuoti. Tiesiog buvo tokia situacija, kad negali vykti, ne, jokiu būdu negali. Kai prasidėjo įvykiai Kryme, reikia pripažinti, kad ir buvo labai baisu, bet aš supratau, kad galima kažką daryti. Tą reikia pripažinti, kad yra gal kažkoks azartas ar kažkoks panašus momentas. Bet ką gi, taip yra.

Labai norėtųsi, kad žmonės Lietuvoje suprastų, kad Sausio 13-ąją niekas nesibaigė. Negalima galvoti, kad tada padarėm ir dabar gyvensim pasakoj. Nieko panašaus. Gyvenam mes gerai, bet reikia tą vertinti, saugoti ir dirbti.

Luko Balandžio / 15min nuotr./Dalia Grybauskaitė, Jonas Ohmanas
Luko Balandžio / 15min nuotr./Dalia Grybauskaitė, Jonas Ohmanas

– Šeštadienį rengiate didelį paramos Ukrainai koncertą. Ką reikia apie tai žinoti?

– Taip. Šeštadienį, devintą vakaro, per LRT bus tradicinis mūsų paramos koncertas „Kartu iki pergalės“. Jo metu rinksim paramą ukrainiečiams. Visi gali jau dabar skambinti numeriu 1406 ir paaukoti 2 eurus. Maždaug trečdalis nuo tos sumos nukeliauja mokesčiams, logistikai ir panašiai.

Blemba, jeigu kiekvienas bent kiek prijaučiantis lietuvis paskambintų bent vieną kartą, tai rusai patys iš Ukrainos pasitrauktų (nusijuokia). O jeigu rimtai, jeigu kiekvienas sąmoningas lietuvis bent vieną kartą paskambintų, tai būtų didelis dalykas.

Šį šeštadienį, 21 val., LRT transliuos paramos Ukrainai koncertą „Kartu iki pergalės“. Šio koncerto metu, taip pat prieš ir po koncerto, visi žmonės gali paaukoti 2 eurus Ukrainos karius remiančiai organizacijai „Blue/Yellow“. Paaukoti galima paskambinus telefono numeriu 1406.

Komentarai: 27

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Gera keliauti kartu

Praktiški patarimai

Video

26:48
01:44
23:52

Maistas

Kinas

Parašykite atsiliepimą apie 15min