Dvejus metus jis praleido Ukrainoje tiek mokydamas karius, tiek ir mūšio lauke. Rusija už akių R.Armaitį nuteisė – jam skirta trylika metų griežtojo režimo kalėjime. R.Armaitis yra išminuotojas, dvi dešimtis metų dirbęs antiteroristinių operacijų rinktinėje „Aras“.
Grįžęs iš karo R.Armaitis nuolat stebi naujienas tiek Ukrainoje, tiek Lietuvoje bei tai, kas vyksta pasaulyje kalbant apie geopolitinę situaciją. Jis griežtai pasisako už tai, kad Lietuva pasitrauktų iš Otavos konvencijos, ir nevengia kritikos mūsų šalies gynybos politikai. Jo nuomone, jei Lietuva neturės tinkamos gynybos linijos – mes apsiginti negalėsime.
15min pokalbis su R.Armaičiu – apie jo patirtis Ukrainoje bei mūsų šalies gynybos perspektyvą: kokią ją mato didelę patirtį turintis pareigūnas ir karys.
„Ką mes mėtysime iš dronų? Maišelius su smėliu?“
– Parašėte atvirą įrašą feisbuke, kurį pavadinote „Ilgai tylėjau, dabar – gana“. Rašėte, kad karas neskambina į duris – jis jas išspiria, ateina, kai esi silpnas, nepasiruošęs, kai savi politikai gąsdina „rimtais pasisakymais“, o realūs veiksmai yra apgailėtini.
Kodėl tas įrašas atsirado dabar, kas paskatino išsakyti savo mintis? Kokias neigiamas tendencijas matote kalbant apie Lietuvos gynybos planus, o kokias – teigiamas?
– Labai žaviuosi Lietuvos šaulių sąjunga, ji džiugina. Šioje organizacijoje visi savanoriai, entuziastingi žmonės, turintys daug iniciatyvų. Tačiau yra problema – Šaulių sąjunga neturi pakankamo finansavimo ir dauguma, kas į ją ateina, net ekipuotę perka iš savo asmeninių lėšų.
Kalbant apie Lietuvos kariuomenę, yra finansinis pagrindas, galima daug ką įsigyti, bet aš nematau noro iš jų pusės kažką keisti – suprasti šitą karą, integruotis į jį, perimti Ukrainos karo pamokas. Tai blogai.
O kalbant apie politinius sprendimus – ketvirti metai karo, neskaitant nuo 2014-ųjų, mes iki šiol nepasitraukėme iš Otavos konvencijos. Pasitraukėme iš tarptautinės konvencijos, draudžiančios įsigyti, naudoti ar gaminti kasetinius šaudmenis, tačiau iš Otavos – ne.
Nežinau, ar išeisim, nes dabartinė koalicija man atrodo daugiau prorusiška, o ne prolietuviška. Sakau, kaip yra. Nelabai tikiu, kad mums pavyks, bet jei bus nubalsuota nesitraukti iš Otavos konvencijos – tai išdavystė tiesiogine prasme.
Mes kalbame apie dronus, apie minas, apie specialius užtaisus dronams, bet iki šiol, ketvirti metai karo, neturime nė vienos savo sprogmenų gamybos linijos, sprogdinimo priemonių. Ką mes mėtysime iš dronų? Maišelius su smėliu? Kuo užpildysime minas? Akmenukais?
Mes daug ko nepadarėme. Kalbame apie kliūtis pasienyje, kontrmobilumo priemones, bet jos mažai veiksmingos, jei nėra minų – prieštankinių, priešpėstinių.
Tokios reikia ir mums, o ne kliūčių, kurias per kelias valandas lengvai įveiktų atvažiavęs buldozeris.
Kai vedu kariškiams užsiėmimus, pateikiu NATO gynybinės linijos standartus. Penkiasdešimt procentų, kad aš ją laisvai įveikčiau, tačiau Surovikino gynybinės linijos – konstrukcijų ir apkasų įtvirtinimų komplekso – niekaip. Ten nėra silpnų vietų. Tokios reikia ir mums, o ne kliūčių, kurias per kelias valandas lengvai įveiktų atvažiavęs buldozeris.
Stipri gynybinė linija mums duotų bent du mėnesius laiko, per kurį galėtume sulaukti kitų šalių paramos, aktyvuoto penktojo NATO straipsnio.
