Ukrainoje iš keturių lietuviškų sekmadieninių mokyklėlių neliko nė vienos. Ukrainos lietuvių bendruomenės vadovė tikisi, kad problema yra laikina.
„Paskutiniu metu susiklostė gana sudėtinga padėtis, nes vaikučiai, kurie buvo, užaugo, o naujų vaikų neturime. Problema ta, kad finansiškai Lietuva rėmė tas mokytojas, kurios ateidavo sekmadienį mokyti. Dabar mes to negauname. Gal tai yra toks pereinamasis laikotarpis“, – svarsto Ukrainos lietuvių bendruomenės pirmininkė Dalia Makarova.
„Manau, kad turėtų būti bendra Lietuvos valstybės strategija, nukreipta į Lietuvą ir lietuvius, kurie praeina už formalios valstybės ribų. Reikėtų turėti programas, nukreiptas į bendravimą, susižinojimą, į ypatingų sąlygų sudarymą emigrantams, išvažiavusiems“, – tikina Lietuvos ambasadorius Ukrainoje Petras Vaitiekūnas.
Tautiečiai sako, kad pastaruoju metu daugėja ir ukrainiečių, norinčių pramokti lietuvių kalbos, – verslininkų, diplomatų, menininkų.
„Turiu, pavyzdžiui, mokinį Olesių. Jis yra grynas ukrainietis, ankstyvoje jaunystėje mylėjo lietuvaitę, kartu su ja pamilo ir Lietuvą, lietuvių kalbą. Jis penkerius [metus] mokosi ir gerai kalba lietuviškai, bet jaudinantis momentas [šioje istorijoje] yra tas, kad su žmona ukrainiete jis turi dukrelę, kuri pavadinta Laima – dukra nuo dviejų metų yra mokoma lietuvių kalbos“, – pasakoja lietuvių kalbos mokytoja Džiulija Fedirkienė.
Ukrainoje daugėja ir Lietuvą bei jos istoriją menančių ženklų. Kijeve ant Taraso Ševčenkos universiteto filologijos instituto, kuriame mokėsi poetas Maironis, pernai atidengta pirmoji atminimo lenta su Maironio bareljefu.
Šį rudenį planuojama įamžinti dar vieną Lietuvos istoriją menantį objektą – ant šios kalvos XIV amžiuje stovėjusią lietuvių Vaivados medinę pilį.
Lietuvos Vaivados kalvą pačiame Kijevo centre jau kelerius metus tvarko vietos lietuviai.
