Interviu „15min“ A.Ažubalis tvirtina, kad šiuo metu aktyviai ruošiami namų darbai, reikalaujant okupacinės žalos atlyginimo iš Rusijos.
– Austrijos nenoras išduoti Lietuvai Sausio 13-osios bylos įtariamąjį Michailą Golovatovą ne pirmas kartas, kai Lietuvai labai svarbiais klausimais ES partnerės mums atsuka nugarą: Prancūzija pardavė Rusijai „Mistral“, kai kurios šalys neatmeta galimybės pirkti elektrą iš Rusijos Kaliningrade ir Baltarusijoje statomų elektrinių. Ar mes nesame laikomi antrarūše ES šalimi?
– Aš paklausčiau kitaip. Ar ES nebuvo ta sąjunga, kuri parėmė Lietuvos energetinę nepriklausomybę, kuri iki 2015 m. įsipareigojo panaikinti mūsų energetinį izoliuotumą, kuri sukūrė Baltijos šalių jungčių planą ir skyrė jam 172 mln. eurų? Ar ne ES skyrė 620 mln. zlotų Lenkijai, kad ji statytų elektros jungtį su Lietuva, ar čia ne ta pati ES, kuri mūsų pageidavimu įvedė atsparumo testų būtinybę atominėms elektrinėms valstybėse, kurios ribojasi su ES? Ar ne ta pati ES, iš kurios mes per 2007-2013 metus gavome 36 mlrd. litų?
Klausti turėtume ne taip. Manau, turėtume klausti, ar viskas Europoje padaryta taip, kad šiuose namuose būtų tvarka. Taip, juose nėra absoliuti tvarka, daug ką galima taisyti, bet, kai mes kritikuojame ES, reikia pažiūrėti, ir kiek daug joje yra pozityvo.
– Sakytumėte, kad kartais komplikuoti tik mūsų santykiai su didžiosiomis ES valstybėmis?
– Negaliu pasakyti ir taip. Kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel lankėsi Lietuvoje pastarąjį kartą, ji aiškiai pasakė, kad Vokietija neturi jokių intencijų pirkti elektros iš trečiųjų valstybių.
Neskubėkime kaltinti, neskubėkime kirsti. Yra dalykų, kurie mums nepatinka, bet mes užmirštame, kad yra labai daug dalykų, kurie mums labai patinka santykiuose su ES didžiosiomis valstybėmis, kai jos mums atveria rinkas, paremia mus gyvybiškais klausimais.
Tam tikras dvilypumas pasaulio politikoje, valstybių elgesyje visada egzistuoja. Net su broliukais latviais mes kartais turime pasistumdymų, bet jie baigiasi, mes juos išsprendžiame ir toliau liekame strategiškai artimi partneriai.
– Prezidentas Valdas Adamkus sako, kad Lietuvoje užsienio politikos dabar išvis nėra, labiausiai prezidentas jaučiasi įskaudintas dėl, pasak jo, nutrūkusios paramos demokratijų kūrimui Rytų kaimynystėje. Kaip galite atremti šią kritiką?
– Neprisidedu prie tų stereotipų kūrimo, kai sakoma, kad Lietuva vykdo kažkokią keistą užsienio politiką. Aš su tuo nesutinku.
Lietuva kaip niekada yra aktyvi ir matoma pasauliui bei Europai šiais metais. Jei atsiversite google ir sulyginsite Lietuvą ir kai kuriuos mūsų kaimynus, pažiūrėkite, kiek pateiks informacijos apie Lietuvą, o kiek apie juos. Šiuo atveju, tai bus informacija apie Austriją, bet yra ir kitų temų, pavyzdžiui, pirmininkavimas ESBO – mes matomi, mes vertinami, mes žinomi.
Lietuva kaip niekada yra aktyvi ir matoma pasauliui bei Europai šiais metaisTiems, kas sako, kad Lietuva yra nenuosekli užsienio politikoje, aš neturiu ką atsakyti. Aš manau, kad čia yra tiesiog tam tikrų vidaus politinių jėgų, kurioms nepatinka tai, kas vyksta Lietuvoje, linija.
Lietuvoje dar niekada nebuvo tokios ryžtingos vyriausybės, kuri perlaužė „Gazprom“ palaikytojų stuburą, kuri priėmė nuosekliausią, esmingiausią Trečiojo paketo įgyvendinimo kelią, kuri, nepaisant visų gandų, kalbų, kad kažkas pas mus su Lenkija užgeso, toliau sėkmingai tiesia elektros tiltą. Tą patį daro Švedija. Be to, plėtojamas atominės elektrinės projektas. Lietuva, kaip niekada garsiai reikalauja ir kalba apie Baltijos šalių gynybos planų reikalingumą, aktyviai dalyvauja NATO strateginės koncepcijos kūrime.
Nenutrūko darbai ir Rytų kaimynystėje. Štai neseniai Briuselyje vyko Švedijos, Lenkijos ir Lietuvos užsienio ministrų susitikimas dėl Ukrainos, surengtas Lietuvos iniciatyva. Mes dirbame visi kartu tam, kad Ukraina pirmą kartą Rytų kaimynystės istorijoje šį rudenį pasirašytų asociacijos sutartį su ES ir laisvosios prekybos sutartį. O ką tai reiškia? Tai reiškia daug daugiau negu kai kam atrodo. Tai reiškia, kad šita valstybė įžengė į ES prieškambarį. Tai yra didelis įvykis ir jame Lietuvos nuopelnai yra labai aiškūs.
Dar niekada Lietuvos užsienio politika nebuvo tokia efektyvi. Kiek vizitų dabar vyko, apie savo aš jau net nekalbu, bet prezidentė dabar aplankė visas Užkaukazės valstybes, buvo Moldovoje, Ukrainoje, rudenį važiuoja į Kazachstaną.
Retorika pasikeitė? Taip, ji pasikeitė. Ji tapo mažiau lyriška, bet daugiau reikalaujanti.
Dėl Rusijos įvykių neskubina
– O kaip kinta santykiai su Rusija? Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas pernai pasakė, kad Prezidentė Dalia Grybauskaitė gali jai tinkamu laiku apsilankyti Rusijoje. Kas padaryta nuo to laiko?
– Jei bus oficialus pakvietimas, bus parodyta iniciatyva, Lietuva reaguos. Kol nėra iniciatyvos, nėra ir reakcijos.
Žinoma, nenormalu, kad nė vienas Rusijos prezidentas per daugiau nei 20 metų atkurtos valstybės metų neapsilankė Lietuvoje. Tai yra tam tikras ženklas. Mes galime dėl jo apgailestauti, galime neapgailestauti.
Mes neskubiname įvykių. Manau, kad dar prireiks tam tikro laiko, kad kita pusė suprastų, jog tokia politika nepasiteisino, kad ji neduoda jokių dividendų, nedidina abipusio pasitikėjimo, kad ji yra paprasčiausiai neišmintinga. O mes liekame atviri susitikimams, pokalbiams.
– Tapdamas ministru sakėte, kad Lietuva turi atlikti „namų darbus“ siekdama okupacijos žalos atlyginimo iš Rusijos. Kas jau nuveikta?
– Mano, kaip užsienio reikalų ministro, principinė nuostata, kad visi namų darbai būtų atlikti kuo greičiau. Ši nuostata yra žinoma Vyriausybei.
Žinoma, nenormalu, kad nė vienas Rusijos prezidentas per daugiau nei 20 metų atkurtos valstybės metų neapsilankė LietuvojeUžsienio reikalų ministerijoje yra baigiamas kurti Rusijos-Lietuvos pasitikėjimo forumas. Jeigu ne tragedija Rusijoje, ko gero, jis jau būtų ir patvirtintas tarpvyriausybinėje komisijoje, tačiau dėl tragedijos buvo kuriam laikui atidėtas posėdis.
Dar dirba istorikų komisija ir yra parengtos tam tikros sutartys, kurios bus pasirašytos artėjantį rudenį.
Pirmiausia reikia gerbti savo įstatymus
– Jūs sakote, kad konfliktas su lenkais yra Lietuvos vidaus reikalas. Kodėl taip manote, ypač turint galvoje įtarimus, kad lenkų tautinės mažumos nepasitenkinimas kilo ne be Rusijos pakurstymo?
– Visko gali būti. Bet aš sakau viena: lenkų tautybės Lietuvos piliečiai, baltarusių tautybės Lietuvos piliečiai, ukrainiečiai, karaimai, žydai, rusai – jie yra mūsų valstybės piliečiai. Tai, kas vyksta aplinkui – yra tik papildomas fonas, kuris ne visada padeda plėtoti dialogą valstybės viduje. O kad yra piktavalių, čia nė kalbėti nereikia.
– Kaip manote, ar Lietuvai pakaks įteisinti dvikalbes lenteles, galbūt dar leisti rašyti pavardes originalo kalba, kad pagerėtų santykiai su Lenkija?
– Lietuva pirmiausia turi gerbti savo įstatymus, savo tarptautinius įsipareigojimus, sutartis, kurios pasirašytos su kaimynais. Tai yra sėkmingos, nuoseklios ir principingos užsienio politikos pagrindas.
Aš pirmiausia žiūriu Lietuvos įstatymų, ką jie leidžia, o ko ne. Ką mūsų įsipareigojimai sako, ką mūsų Konstitucija sako, taip mes ir elkimės.
– Nuolat kalbate apie istorinės atminties puoselėjimą. Aiškėja, kad Švedija 1945 metais Lietuvos pabėgėlius yra perdavusi Rusijai. Ar bus reikalaujama iš Švedijos dėl to atsiprašyti, o gal ir išmokėti kompensacijas?
– Nemanau, kad toks požiūris yra prasmingas šiuolaikinėje Europoje. Gal mums tada nereikėjo priimti Vokietijos kanclerės A.Merkel? Lietuvoje ji lankėsi du kartus, kodėl mes ją priėmėme, ar Lietuva nenukentėjo nuo Vokietijos?
– Bet Vokietija išmokėjo kompensacijas mūsų piliečiams.
– Paklauskite suvalkiečių, ar tai yra kompensacija. Aš tikrai nesileidžiu į šiuos neperspektyvius debatus. Manau, kad tie, kurie kelia šitą klausimą, daro tai nederamu lygiu ir nederama forma.
Pirmiausia tie klausimai turi būti išanalizuoti mūsų istorikų. O dabar sakyti, kad kažkas kažko turi atsiprašyti... Žinote, tada mes galime ir dar toliau nueiti: ko mes su lenkais bendraujame, kodėl susitaikėme dėl Armijos Krajovos?
Šis regionas visas yra paplūdęs krauju, bet jeigu matome geranoriškus, lygiateisius santykius ir paramą, kurią ta pati Švedija rodė Lietuvos atsikūrimo laikotarpiu, kuri kompensavo mūsų valiutines atsargas, anksčiau atiduotas Sovietų Sąjungai, tai ar turime mes, normalūs europiečiai, dar toliau knistis ir sakyti: dar jūs atsiprašykite ir už šitą?
Santykiai yra kaip pyragas, jie turi daug sluoksnių. Gal susikoncentruokime ties tais, kurie net nemato reikalo atsiprašyti ir ignoruoja mūsų praeitį ir mūsų okupaciją. Gal taip elgtis būtų išmintingiau?
Santykiai su JAV – kaip niekada geri
– Kalbant apie santykius su JAV – kokie jie dabar? Gal Lietuvoje viešėjusi JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton užsiminė apie Lietuvos pažadą priimti du Gvantaname kalėjusius uzbekus? Ar normalu tvirtai valstybei pasižadėti tokius kalinius priimti, o paskui kategoriškai atsisakyti?
– Apie tai nebuvo kalbama. Aš manau, kad Valstijose diskusija apie Gvantanamą dar nesibaigė, Gvantanamo kalėjimas dar neuždarytas.
O mūsų santykiai su JAV yra kaip niekada geri. Mes galime didžiuotis, kad per pastaruosius metus mums pavyko iš esmės atkreipti JAV aukščiausių administracijos pareigūnų dėmesį į Lietuvą ir visą regioną. Tai yra ir Lietuvos nuopelnas. Aš manau, kad tai mūsų diplomatų pasiekimas, kad Lietuvos energetinis saugumas tapo giliai įsisąmonintu, didelės svarbos reikalu ne tik Briuseliui, bet ir Vašingtonui.
– Kaip vertinate Lietuvos diplomatinį korpusą? Į ambasadorių postus anksčiau buvo sukišami partijoms artimi asmenys, nebūtinai turintys tinkamą kompetenciją. Gal šioje srityje planuojami kokie nors reikšmingi pokyčiai?
– Iš pastaruoju metu paskirtų diplomatų tikriausiai nė vienam nebegalima taikyti štai tokių epitetų. Dar daugiau, aš prieš kiekvieną skyrimą kreipiuosi į mūsų specialiąsias institucijas ir prašau informacijos apie kiekvieno diplomato jautrią praeitį. Gautus atsakymus visada pateikiu Užsienio reikalų komitetui Seime.
Lietuvą garsina ESBO
Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis teigia, kad Lietuva, vadovaudama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), buvo itin aktyvi. Mums pirmininkaujant šiai tarptautinei organizacijai, jos dėka pavyko išlaisvinti politinius kalinius Armėnijoje, Baltarusijoje išsireikalauti galimybės stebėti teismų procesus.
Pirmininkaudama ESBO Lietuva, pasak A.Ažubalio, itin daug pastangų dėjo siekdama, kad politiniai kaliniai visose Centrinės Azijos šalyse būtų kuo greičiau išlaisvinti.
Tiesa, Baltarusijoje tokių rezultatų nepasiekta. Nedemokratiškoje Lietuvos kaimynėje, kur ESBO biuras apskritai yra uždarytas, iškovota tik teisė sugrąžinti nedidelę ekspertų grupę stebėti teismų procesus.
Ministras pažymi, kad didelis pasiekimas yra ir tas, kad Lietuvai vadovaujant ESBO, buvo aiškiai įvardintos nedemokratiškos valstybės, problemos jose, puolamos organizacijos, kaip įtariama, kalti asmenys ir režimai.
Be to, Lietuvai pirmininkaujant ESBO, paskirtas naujas organizacijos generalinis sekretorius, sekretoriato tarnautojai.
Šiuo metu ESBO vyksta konsultacijos dėl Vienos dokumento, reglamentuojančio karinį monitoringą, atnaujinimo. Šis dokumentas leistų atnaujinti ir sustiprinti valstybių narių tarpusavio inspekcijas.
„Dabar mes negalime žinoti, pavyzdžiui to, kas vyksta Rusijoje. Jei mums pavyks metų pabaigoje metų atnaujinti Vienos dokumentą, tai pasakysiu, kad padarėme labai daug, nes jis įgalins tam tikrą didesnį susižinojimą tarp valstybių. Didesnis susižinojimas užtikrins didesnį saugumą, patikimumą, stabilumą“, – teigia ministras.
